2014 m. vasario 14 d.    
Nr. 7
(2078)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Žiemos olimpiada
Sočyje, prie
Juodosios jūros

Įteikta Bernardo
Brazdžionio premija

Dialogas gyvenime
ir tapyboje

Mylėti – dalyvauti
kito gyvenime
visa savo esybe

Keistas teisingumo
ieškojimas

Kai karo metų
painiavose
apgaudinėjo ir
draugai, ir priešai

Ne pats
pasirinkęs kovotojo
už laisvę dalią

Ne tik prisiminimai,
bet ir pamoka

Tarptautinis solidarumas su Ukrainos Bažnyčia ir žmonėmis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikina
vyriausiąjį arkivyskupą
Sviatoslavą Ševčiuką susitikime
su ukrainiečių piligrimais
Vatikano bazilikoje per šv. Juozapato
relikvijų perkėlimo 50-ąsias metines

Susirūpinimas dėl religijos laisvės suvaržymų

Dabar, kai tarptautinė politinė bendruomenė, ypač Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga, daro didelį spaudimą Ukrainos vadovybei, kad ji, vesdama dialogą su opozicijos lyderiais, spręstų sunkią nacionalinę krizę, tarptautinė bažnytinė bendruomenė pabrėžia savo maldingą solidarumą už savo teises ir žmogiškąjį orumą kovojantiems šios šalies žmonėms ir su pasiaukojimu jais besirūpinančiai Ukrainos Bažnyčiai. Tos ganytojų sielovadinės ir taikdariškos pastangos, nepaisant režimo grasinimų, susilaukė visuotinio pripažinimo ne vien tik bažnytinėje, bet ir tarptautinėje politinėje plotmėje. Štai, pavyzdžiui, Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyriausiasis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas ir Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Filaretas (Denisenka) buvo pakviesti ir dalyvavo JAV sostinėje Vašingtone vasario 6 dieną surengtuose kasmetiniuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, kuriuose turėjo galimybę susitikti su galingiausios pasaulio valstybės politiniu elitu bei religiniais vadovais ir pasidalyti savo Bažnyčios ir tautos rūpesčiais. Kartu su Kongreso nariais kiekvieną vasario pirmąjį ketvirtadienį vykstančiame renginyje dalyvavęs JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) savo kalboje pabrėžė religijos laisvės svarbą ir ypač atsinaujinusias grėsmes šiai pagrindinei žmogaus teisei, kai daugelyje vietų valdantieji režimai nesiliauja ar net stiprina tikinčiųjų ir bažnyčių diskriminavimą. Šie pastebėjimai ypač reikšmingi Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai, kuri šiemet mini 25-ąsias išsilaisvinimo iš sovietinio pogrindžio metines ir vėl jaučia šalies valdančiojo režimo grasinimus bei suvaržymus dėl dvasinės tarnystės prieš valdžios korupciją, valstybinį organizuotą nusikalstamumą sukilusiems tikintiesiems. Išreiškęs supratimą ir užuojautą panašias kančias patiriantiems pasaulio krikščionių dvasiniams vadovams, prezidentas B. Obama pasidžiaugė, kad šiuos klausimus aptars kovą vėl apsilankęs Vatikane, kai susitiks su popiežiumi Pranciškumi. „Jo mokymas apie rūpinimąsi „mažiausiaisiais“ visiems mums yra dėmesio centre“, – patvirtino JAV prezidentas, kartu pripažindamas, jog Šventasis Tėvas „savo žodžiais ir darbais, savo nuolankumu ir gailestingumu įkvepia mus tarnauti socialinio teisingumo reikalui“.


Geidulių melas ir gyvenimo tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Tiesiaširdžio Jėzaus žodžiai „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28) yra įspėjimas visiems, kurie, nepaisydami sąžinės priekaištų, per netvarkingą žvilgsnio geidimą lengvabūdiškai įsileidžia į savo vidų netyrumo geidulį, kuris taip susilpnina mąstymą bei panaikina budrumą, kad pagundos pritarimo metu kartais leidžiasi į beprotišką gašlumo dvasios užvaldymo avantiūrą, kuri jiems karčiai atsirūgsta dėl padarytų nusikalstamų veikų prieš kito asmens orumą ir neliečiamumą ir užsitraukia baudžiamąją atsakomybę.


Pagrindinės Lietuvosšventovės grąžinimo jubiliejus

Vilniaus Arkikatedra prieš 25 metus iš sovietinės Paveikslų galerijos vėl tapo svarbiausia Lietuvos bažnyčia

Vilniaus Arkikatedra Bazilika

Vasario 5-ąją Vilniaus Arkikatedra Bazilika šventė 25-ąją šventinimo sukaktį. Sovietų valdžios 1949 metais uždaryti maldos namai tikintiesiems buvo grąžinti 1988 m. spalio 22 dieną pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu. Tačiau galutinai iš Paveikslų galerijos į bažnyčią Arkikatedra atvirto tik po kelių mėnesių, jau kitų metų vasario 5-ąją. Šią datą Arkikatedra pažymėjo bendra malda, iškilmingomis šv. Mišiomis ir sakralinės muzikos koncertu. Be abejo, ir prisiminimais, kaip po 40 metų pertraukos tikintieji vėl galėjo melstis savo šventovėje 1989 m. vasario 5 dieną. Pagrindinę Lietuvos ir Vilniaus katalikų šventovę sovietai uždarė 1949 metais, po metų buvo nuverstos ir susprogdintos šventųjų Stanislovo ir Vladislovo skulptūros, Katedra ne vieną kartą buvo apiplėšta, išvogtos vertybės.


Kronika

Kauno šventovių piešiniai

Benjaminas ŽULYS

Kalba Aukštosios Panemunės klebonas,
Aleksoto dekanas kanauninkas
Deimantas Brogys, kairėje –
parodos autorius Jonas Lukšė

Kaunas. Panemunės bibliotekoje buvo atidaryta dailininko ir architekto Jono Lukšės Kauno šventovių piešinių paroda. Tai – ne vienerių metų kruopštaus, atkaklaus darbo rezultatas – bažnyčių, koplyčių, cerkvių, sinagogų, mečečių, kitų maldos namų piešiniai. Tenka stebėtis itin kruopščiu, kone juvelyriniu tų darbų atlikimu, dailininko akies pastabumu. Apie tuos darbus, jų reikšmę Kauno kultūros paveldui, meno istorijojai parodos atidaryme kalbėjo Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas, Aleksoto dekanas kanauninkas Deimantas Brogys, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos kultūros renginių organizavimo ir projektų vadovė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė, XXII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė, Panemunės bibliotekos vedėja Daiva Nevardauskienė, kiti susitikimo dalyviai. Apie savo gyvenimą, kūrybinę veiklą mintimis pasidalijo ir pats parodos autorius J. Lukšė.


Penktadienio pokalbiai

Besigilinantis į baltiškąją pasaulėvoką

Nacionalinės kultūros ir meno
bei Bernardo Brazdžionio
premijų laureatas Vladas Braziūnas
Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Poetas, vertėjas, aštuoniolikos poezijos knygų autorius Vladas Braziūnas pernai tapo Pasvalio krašto Garbės piliečiu, šiemet pagerbtas Bernardo Brazdžionio ir Nacionaline kultūros ir meno premijomis. Pastaroji, prestižiškiausia kultūros ir meno premija, kūrėjui skirta „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. Su poetu V. Braziūnu kalbėjomės apie kūrybos ištakas ir vingius bei gyvenimo prasmę.


Kronika

Nuotraukos turi istoriją

Bronius VERTELKA

Fotomenininkas Algimantas
Aleksandravičius G. Petkevičaitės-
Bitės viešojoje bibliotekoje

Panevėžys. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje žymus fotomenininkas, Lietuvos valstybinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius pristatė savo naujausią knygą „Žemaitėje – mona meile“. Joje pilna atradimų, ji skirta Žemaitijos 600 metų krikšto jubiliejui paminėti.

Prieš ketverius metus vienas gerai pažįstamas aktorius Algimantui pasiūlė pavažinėti po savo tėviškę ir pafotografuoti. Pradžioje taip ir darė: fotojuostoje įamžino bažnyčias, vaikus, nuostabius gamtos vaizdus. Po metų suprato, kad tai daryti reikia turint tikslą. Reikia fotografuoti tai, kas susiję su jau išėjusiais į Amžinybę, bet garsinusiais Žemaitiją ir Lietuvą: tai – Žemaitė, Simonas Stanevičius, broliai Orvydai, Vaclovas Intas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. Pravažiavo tūkstančius kilometrų, išleido nesuskaičiuojamą sumą pinigų. Daugelis darbų atlikta 2013 metais. Taip atsirado meno knyga rudais viršeliais. Vieną jų dovanojo Panevėžio dailės galerijai, kitą – G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.


Alvyra Grėbliūnienė

Dievo valios vykdymas

Šv. Mišių koncelebracija
Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje

Rūpinkimės ne paviršutiniais ženklais pasižymėti ir išsiskirti, o tik dvasia, gyvenimo šventumu, tikrai katalikišku grynu mokslu, darbuose sumanumu, priedermių sąžiningu pildymu, Dievo ir artimo meile, darbštumu, tvirtu tikėjimu, uolumu.

Pal. arkiv. J. Matulaitis

Sausio 27-oji – J. Matulaičio mirties – gimimo dangui diena. Kasmet šią dieną, nepaisydami žiemos šalčio išbandymų, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai renkasi į suvažiavimą. Matulaitiečiai – ištikimi savo vedliui. Sausio 27-ąją, nepaisydami solidaus amžiaus ir ligų, su džiugia nuotaika ir malda, pasipuošę žydrais šalikėliais – Draugijos simboliniu ženklu – matulaitiečiai sugužėjo į renginį. Rytinis darbas prasidėjo dramos teatre himnu, Draugijos vėliavos įnešimu ir malda. Išklausėme vyskupo emerito Juozo Žemaičio MIC, vienuolijų vadovų – vyresn. ses. Viktorijos Plečkaitytės MVS, tėvo Vytauto Briliaus MIC – ir Seimo nario Algimanto Mitrulevičius sveikinimus. Konferenciją vedė religijos mokslų magistras, Telšių kunigų seminarijos prefektas, teologijos licenciatas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Jos tema – „Švč. Mergelė Marija – šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė“. Vedėjas pasidžiaugė, jog su Pal. J. Matulaičiu dvasiškai susitikti teko ne kartą per jo gyvenimą pažinojusius dvasininkus. Vėliau pats analizuodamas J. Matulaičio palikimą atrado daug minčių apie Mariją. Ji yra mūsų gyvenimo mokytoja. Vyskupo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ – Marijos gyvenimo atspindys. Ji buvo paprasta kaimo moteris, realistė. Nuolankiai priėmė Angelo apreiškimą, gimdė, bėgo į Egiptą, gyveno nelaisvėje, grįžo, augino Sūnų, virė valgyti, skalbė, audė, atliko visus buities darbus, meldėsi ir dėkojo Dievui. Eidama per gyvenimą kartu su Jėzumi džiaugėsi ir kentėjo, alpo po kryžiumi, išgyveno Sūnaus mirtį... Palaimintasis ragino žiūrėti į Mariją ir matyti tą džiaugsmo šaltinį. Tai – gėris, kuriam asmeniniai interesai (partiškumas, nusiteikimai, pasaulio linksmybės) turi būti užnugaryje. „Vienintelis kelias – žiūrėti į Mariją ir atrasti paguodą, ir viltį“, – teigė pranešėjas. Tačiau žiūrėdami į ją turime atsirinkti, „kas yra tiesa?“ Marija kasdienybėje visada pasitikėjo Dievu ir išliko tiesoje. Mums iš išorės duodama labai daug patrauklių dalykų. Pasaulis išprotėjęs dėl reitingų televizijoje, ausys užkimštos reklamomis. Mes turime atsirinkti. Esame pašaukti daryti labai paprastus, mažus darbus; išlikti tiesoje kaip Marija. Ji vykdė Dievo valią – buvo šeimos motina, šeimininkė, nuliūdusi ir besidžiaugianti, kuklumo, šviesos ir ramybės pavyzdys. Mergelei Marijai nekyla kausimas: „Kas man iš to?“ Jai atiduota galimybė būti mokytoja, mokyti pasitikėti Dievu, būti jam atviriems. Kunigas pacitavo šv. Bernardą: „Jei pakyla pagundų vėjai, jei suklumpi už sielvarto kliūčių, pažvelk į žvaigždę, pašauk Mariją (...). Jei paskui Ją seksi, neišklysi iš kelio, jei Jos melsi, sulauksi, jei apie Ją galvosi, nepasiklysi. Jeigu Ji tave laikys už rankos, nesuklupsi; jei tave saugos, nebus ko bijoti; jei Ji rodys tau kelią, nepavargsi; laimingas prieisi uostą, jeigu Ji tave globos“.


Šis tas apie tiesos ir teisingumo  problemas

Kęstutis Milkeraitis

Vieno portalo redakcija prieš kurį laiką paprašė komentaro, ką manau, kad po ilgus metus kelto ažiotažo apie teroristus ir jų globėjus Lietuvoje, taip pat neva po VSD užkardyto terorizmo teismai Eglės Kusaitės byloje bando slėpti kai kurių žinybų darbelių galus. Kiek leido aplinkybės, gana nuosekliai sekiau šį teisminį procesą. Esu įsitikinęs,  anksčiau ar vėliau bus sudaryta tam tikrų pastarojo dvidešimtmečio teisminės valdžios darbų Juodoji knyga. Joje tiek E. Kusaitės, tiek buvusio omonininko K. Michailovo ir panašios bylos tikriausiai taps pačiais juodžiausiais lapais. Mūsų sąmonėn joms bus lemta įaugti chrestomatiniais pavyzdžiais. Kaip kažkada atsitiko su per rašytoją E. Zolia (Emile Zola) išgarsintu A. Dreifuso (Alfred Dreyfus) apkaltinimu. Nepriėmęs išteisinamojo nuosprendžio Vilniaus apskrities apeliacinis teismas elgėsi pagal visuotinai naudotą sovietinių teisėjų metodą: kai nepajėgdavo apkaltintąjį realiai pasodinti, jį nubausdavo kardomojo kalinimo metu jo atbūtu terminu. Tikėdami, kad „teisingumo“ jau pamokytas asmuo teisybės toliau nebeieškos. Esminis su E. Kusaite susijęs klausimas, ar nuo pat pradžios ši byla bendras Lietuvos VSD ir Rusijos FSB projektas? Tai paaiškėtų, jei prokuratūra būtų ištyrusi, kas tie asmenys, kurie galėjo nekliudomi Lietuvoje ir Vokietijoje rengti „kovotoją Kaukazo emyratui“ nuo trylikos metų. Tačiau aš truputį išsiplėsiu. Po visuomenės disputo teisės temomis M. K. Čiurlionio namuose kitas internetinis portalas paprašė pasisakyti pagal daugybę problemų, susijusių su formalaus valstybingumo atkūrimu ir ką tuo laikotarpiu aš pamačiau Lietuvos teisėsaugoje. Neatsisakiau jiems į tai atsakyti, bet jau kitoje šio rašinio dalyje.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija