2014 m. vasario 28 d.    
Nr. 9
(2080)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kaip Juozas Miltinis ir Povilas Mataitis pamokė Rusijos teatralus

Dr. Egidijus Mažintas

Studijuodamas muzikos režisūrą pas profesorių B. A. Pokrovskį Maskvos valstybiniame akademiniame muzikiniame kameriniame teatre, kur pripažintas ir garbus (Rusijos operos caru vadinamas) menininkas, nepaisydamas solidaus amžiaus, sėkmingai ir produktyviai dirbo meno vadovu, nusipirkau netoli Maskvos Kremliaus, Nikolskaja gatvėje, esančiame kioske, žurnalą „Teatralnaja afiša“ (Teatro afiša). Nedidelio formato rudos spalvos žurnalėlis leidžiamas kas mėnesį Maskvos teatrų repertuaru besidomintiems žmonėms. Dar neatsivertęs jo daviau sau žodį pamatyti visus Maskvos teatrus dar ir todėl, kad būdamas doktorantas, vakarais galvojau pakeliauti po 15 ar 20 garsiausių sovietmečio teatrų (tiek jų prisiminiau iš 1990 metų viešnagės Maskvoje per Milano „La Scala“ teatro gastroles Didžiajame teatre), tada išsibarsčiusių didžiulio daugiamilijoninio miesto centre. Jei daviau sau žodį (o esu užsispyręs žemaitis iš Raseinių), sunku jį keisti. Ypač susijaudinau ir sutrikau, kai radau 360 teatrų pavadinimų! Galvoju, nerealus uždavinys dabar manęs laukia! Tačiau sau duotą žodį išpildžiau su kaupu! Susidariau grafiką, Rusijos kultūros ministerijoje pasiėmiau pažymėjimą, kad esu doktorantas, galvodamas, kad toks dokumentas su parašais lengviau atvers duris pro niūrius teatrų administratorius, ir leidausi po teatro stebuklus. Jų geografija mane nuvedė į atokiausius Maskvos rajonus, kur alkani šunys staugia gatvėse, o apiplyšę vaikai kaulija rublių. Daugiau kaip 360 teatrų, 400 spektaklių aplankyta per keletą metų už vieną rublį? Tačiau, mano nuostabai, geriausi teatrai buvo būtent Maskvos pakraščiuose. Ar šiandien galėtumėte įsivaizduoti, kad koks nors Pilaitės jaunimo operos teatras su spektakliu „Prezidentas Niksonas Kinijoje“ gastroliuoja Vilijampolės etnografiniame valstybiniame teatre, o Druskininkų miesto operos teatras rodo populiarų miuziklą „Valkataujantis Leninas“ apie meilę senmergei Nadiai ir raudonajam terorui, o Varėnos savivaldybės dramos teatre pastatytas spektaklis Šv. Valentino dienai? Kažkas iš nerealios fantastikos?

Sunkiausia buvo patekti į Maskvos Mytyščių darbininkų kvartale esantį teatrą „Fest“ (tai nėra žinomas anglų kalbos žodis) ir labiausiai nuo centro nutolusį Maskvos valstybinį istorinį etnografinį teatrą (MVIET). Pasirodė, kad šie nuostabūs teatrai įdomiai susiję su Lietuva. „Fest“ – su Panevėžio J. Miltinio dramos teatru, o MVIET – su Povilu Mataičiu, kurio spektakliai man buvo žinomi tik iš recenzijų ir nuotraukų sovietinėje spaudoje.

Teatras „Fest“ yra kilęs iš Maskvos valstybinio miško universiteto Elektronikos ir sistemotechnikos fakulteto dramos būrelio. Trupės vadovas kreipėsi į Sovietų Sąjungos kultūros ministrą su prašymu į Valstybinį teatrinio meno institutą (GITIS) priimti visą dramos būrelį. Pirmą kartą šio teatrinio instituto istorijoje tokia avantiūra pavyko. Nelengvai buvo gautas leidimas, trupės vadovui prisiekus, kad aktoriai po studijų turės darbą. Taip studijos vadovas tapo savo sukurto aktorių kurso pedagogu teatro institute. Dramos vadovas kreipėsi į tolimojo Mytyščių rajkomo (gyventojų skaičiumi prilygsta Panevėžio miestui) partkomo sekretorių leisti aktoriams šioje dievų pamirštoje proletariškoje gyvenvietėje (kultūrinėje dykvietėje) įkurti teatrą. Partkomo šeimininkas nedvejodamas padovanojo aktoriams ne tik mėnesines algas, subsidijas edukacinei teatro veiklai, bet ir tuštėjantį, tuo metu blogai lankomą kino teatrą su sąlyga, kad po spektaklių aktoriai kūrybine veikla užims teatro studijose po gatves ir užkampius valkataujančius paauglius. Partkomo sekretoriaus argumentai buvo nepriekaištingi ir pranašiški: jaunimas, pakliuvęs į teatrinę edukacinę aplinką, pames gatvės įtakas – narkotikus, alkoholizmą o gal ir nusikaltėlišką kriminalinę trauką. Tada, kai lankiausi spektaklyje, į „Fest“ trupę (po dvidešimt metų) buvo priimtas kitas jaunų aktorių kursas. Pirmosios laidos aktoriai neišsibarstė. Jie tapo brandesni ir jau vaidino vidutinio amžiaus personažus. Jaunesnioji trupė kaip tik ir išaugo iš Mytyščių gatvėse, gamyklų apleistuose griuvėsiuose beslampinėjančių paauglių gaujų. Atsinešdami ir gera, ir bloga, šio darbininkiško poligono, dykumos „augintiniai“, susispietė į „Fest“. Savaitgaliais vakarais vykstančiose teatro studijose augo meno ištroškusi, vargana, bet idealizmui spontaniška, gaivališka, įtūžusių jaunų aktorių karta. Teatras tapo tikrais namais daugeliui valkataujančių asmenų. Ne visi tapo aktoriais. Kiti, prisilietę prie teatro, pajuto kitokio, geresnio, tauresnio, dvasingesnio gyvenimo ilgesį. Sutramdžius juos pagimdžiusią tradiciją, išlaisvinus nuo paribio vidaus ir išorės kriminalinės praeities struktūros ar „bratvos elgsenos štampų“, palaipsniui sudraskius grėsmę keliančių proletariškos enkavėdistiškos (griovimo, naikinimo) prigimties ištakų grandines, atsirado unikali galimybė šioms gana pažeistoms asmenybėms keistis, pasitelkiant anksčiau sunkiai sutinkamą dramos (teatro) rakursą, persikūnijimo esmę. Įvykus šiems pokyčiams, pasikeitė ir jauni žmonės, išplėšti iš gatvės, nusprendę gyventi save taisant. „Gyvenimo kopėčiose – daugybė rakščių, bet skaudžiausiai jos duria, kai mes paslystame“ (W. L. Brownellas). Diskursą apie teatrališką dievybę Mytyščiuose – slavišką atpleistų paauglių protestą, kaip priešinimąsi sovietinio kulto gyvensenai ar agresyvėjančiai pragmatiškai kapitalizmo religijai, – priėmiau kaip Šventąjį Raštą. Iš esmės nepriklausomas nuo jokio istorinio apreiškimo ir tokiu būdu atitinkantis intuityvinius pradus – maldas ir troškimus – „naujo teatro Šventasis Raštas“ sucementuoja uždarą bendruomenę geriau už iniciacinį mokymą, paslėptas projektines gruobuoniškas pinigų išplovimo inovacijas ar ezoterinį atsiskyrimą saloje, todėl solidarizavausi su žiūrovais, buvusioje dykvietėje jaučiančiais neribotą potraukį tam, kas rodoma šių žmonių sambūryje Mytyščių teatrinio meno Mekoje. Šį vakarą mes pajutome, kad praėjusią dieną suklydome. Pykčiui užpūtus proto žiburį, supratome, kad daug laiko praleidome statinės dugne, kad dabar labai sunku išlipti. Klausimai –„Europa ar Rusija?“, „Kur skubi, Rusija? Su Vakarais ar Rytais?“ – susisaistydami stilinga vakarietiška teatro filosofija per viešumą, pilietiškumą (po 80 demonizuotos imperinės visuomenės priespaudos ir teroro metų) išlaisvino žiūrovą nuo bet kokios išorinės nepasaulietinės, nesekuliarinės valdžios ar municipalinio nomenklatūrinio klano diktato. Tamsoje sunku surasti savo kelią ir lipti visada sunku, ypač laiptais į gyvenimo šventovę. Mūsų vieta yra čia? Išmokta vertinti vienatvę ir gerų draugų, bendraminčių kompaniją, pabėgti ir nuo akademiko K. S. Stanislavskio dogmatikos, aklo pamaldumo rusiškojo teatro įvaizdžio kulto ortodoksams. Sveika pasivaikščioti prieš vėją arba atsiriboti nuo bundančio naujojo rusofobinio vėl sugrįžtančio autoritarinio režimo (raudonojo slibino atsigavimo) autoritetų? „Mes – Vakarų Europa, o ne laukinė Eurazija!“ – drebino buvusio kino teatro erdvę festiečiai! Kai žiūrėjau muzikinį vaidinimą „Po Paryžiaus dangumi“, nustebau: „Vakarų“ metafora gana iškalbinga: „mes – europiečiai, o ne Ordos tvarka grindžiama nenuspėjama Rusija“, „mes – tikros, šimtmečiais demokratijos pamatus klojusios Europos, o ne fasadinės demokratijos dalis, mes – Laisvės ir Demokratijos vertybių išsiilgusi tauta, pavargusi nuo melo ir teroro“. Tad atsiverkime mejerholdiško teatrinio religiškumo fenomenui per miltiniškąją refleksiją – imperinio režimo sudraskyto krašto paribyje, visų šalių proletarų „zonoje“ iškilo nenuspėjamo ir neprognozuojamo „Fest“ idėja – „pasikeitus dievams, pasikeis ir šalis.“ Ar ne šiuo šūkiu naiviai tikėjo sunaikinto valstybinio modernaus teatro meno vadovas prūsas V. E. Mejerholdas, čekistų žiauriai kankinamas Lubiankos kameroje kaip žydas kosmopolitas ar vokietis pacifistas? „Ar dievai tikrai pasikeitė? Apibrėžkime šiame praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio Paryžiaus mano apmąstymuose nuolat kirbančias tautines, nacionalines, lietuviškas kategorijas“, – kalbėjo savo mokiniams XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje nuo pareigų nušalintas Panevėžio teatro meno vadovas J. Miltinis. Ar Rusijos, o gal ir lietuviškojo politinio gyvenimo „apaštalai“ nepanorės vėl į sostą pasodinti chaną ar maskolišką chamą, Ordos dėsniais grindžiantį santykius su kitu ar su kaimynine tauta ar valstybe?

Įsitikinta, atskirame užutekyje gali glūdėti atskiras, gaivališkas kultūrinis anklavas, kurį užgrūdina vienoks ar kitoks kultinis (ar ne J. Miltinio estetika, ar ne septinto dešimtmečio Lietuvos provincijos Panevėžio teatro fenomenas ar jo reinkarnacija Maskvos užkampyje, persiformuojančiame į teatrinio meno idėjų centrą?) iš praeities atklydęs judėjimas. Muzikiniame spektaklyje abejingų nebuvo: ir žiūrovai, ir vaidintojai su kartėliu balse ir su skausmu kartu su Paryžiaus Monmarto bohemos herojais dainavo, kad jie – „eiliniai rusai, susieti su Europa, o ne nuovargio kamuojama, vėl diktatoriškų siekių kamuojama Rusija“. Kad „Fest“ trupė sename kino teatre rodo spektaklius, daug geresnius ir įdomesnius nei miesto centre įsispraudę Maskvos Operetės ar valstybiniai muzikiniai ir daugelis valdžios elito globojamų nacionalinių dramos teatrų, – labai iškalbingas faktas. „Dainuojančių ir šokančių dramos aktorių“ abi aktorių laidos – jaunesnioji ir vyresnioji – savo teatre jaučiasi reikalingos ir mėgiamos. Po spektaklio „Po Paryžiaus dangumi“ vadovas ir aktoriai ypač daug man pasakojo apie sovietmečiu lankytą J. Miltinio teatrą Panevėžyje. Jie buvo sužavėti nuostabiomis vakarietiško teatro tradicijomis ir legendiniu J. Miltiniu ir, matyt, daug ko buvo pasimokę, ypač vakarietiškos teatrinio meno kalbos (europietiško bendravimo, o ne slaviško lėbavimo ir ne slaviškos scenos stilistikos).

Po ilgos kelionės metro, o paskui tramvajumi ir autobusu radau MVIET. Mane nustebino autentiška rusų troba, kiti pastatai istorinio teatro teritorijoje. Tai priminė senąją Rusią. Sekmadieninis spektaklis buvo rodomas 13 valandą. Jam pasibaigus, užėjau padėkoti aktoriams už įdomų ir savitą etnografinį vaidinimą. Ir mane sutikęs vadovas (pavardės neprisimenu) tiesiog apipylė epitetais Povilą Mataitį, jo žmoną dailininkę Dalią (P. Mataitį pažinojau gal tik iš spaudos, ir gatvėje buvau matęs, bet nedrįsau užkalbinti). 2003 metais grįžęs po studijų susiradau P. Mataitį ir perdaviau visą pokalbį apie jį Maskvoje. Štai ką kalbėjo MVIET vadovas: Povilo Mataičio teatras – žmogaus, visos trupės dvasinės ir fizinės raidos kelias, siekiant atskleisti ir tobulinti didžiąsias iškilių protėvių baltų, praeityje ryškiai pakeitusių visos Europos žemėlapį, paslaptis. Ritualiniai Povilo ir Dalios Mataičių spektakliai suvoktini kaip santykis su gyvybe ir mirtimi, kaip tautos elgsenos ekstremaliomis sąlygomis (du šimtai metų caro priespaudos ir penki dešimtmečiai sovietinės okupacijos) strategija ir taktika, dvasios ir kūno tobulinimo būdas, todėl ir šiandien galima eiti senovės pagonių žynių, didžiųjų kunigaikščių, karių – milžinų – keliais, gilintis į jų dvasingumo bei sveikatingumo sistemas, kurios yra itin aktualios ir mūsų dienomis. Gyventi laikantis protėvių priesakų reiškia žengti koja kojon su epocha, ypač turint tokią paramą, kokią suteikia reto talento menininkų lietuvių Dalios ir Povilo spektakliai. Jų su niekuo nesupainiosi. Ir tai – sovietmečio reiškinys: nepriklausomybę praradusi Lietuva sutelkė dvasią ir su folkloro teatru atsigręžė į protėvių ir didžiųjų kunigaikščių valstybę. Toks kūrybinis gyvenimas, nepaliaujamas dvasinio treningo procesas įmanomas tik būnant tikru kūrėju, teatro filosofu. Tai – menas ypatingų žmonių, gebančių paversti teatrą savo gyvenimo būdu, nesiorientuojančių į aplinkinių pripažinimą ar susižavėjimą. Be to, sovietmečiu Mataičiai turėjo įvairiais būdais slėpti tikruosius savo motyvus ir idėjas. Ir jie atliko šį žygdarbį vardan laisvės eiti protingų ir talentingų protėvių keliu. Jie veikė vien savo jėgomis, bet niekada nebuvo vieniši. Daugeliui šiuolaikinių žmonių, atpratusių jausti bendrystę su savo šalimi, tauta, su gyvūnais ar augalais, tokie dalykai visiškai nepasiekiami.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija