Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva. Pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kad amžinybė būtų netuščia...

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prel. prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS

2013 metais pasirodė eilėraščių rinkinys „Kad amžinybė būtų netuščia“ – habil. dr. profesoriaus prelato Vytauto Stepono Vaičiūno OFS pirmoji poezijos knyga. Ilgametis Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas, prof. habil. dr. prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS – plačiai žinomas mokslo, kultūros ir daugelyje kitų svarbių veiklos sričių, šiomis dienomis mini 70-ąsias gimimo metines. Visas kilnaus dvasininko gyvenimas – kelionė į Amžinybę, kurią lydi jau atliktų ir tebedirbamų prasmingų darbų virtinė, skleidžianti Dievo Meilę, liudijanti meilę artimui...

Prelato vaikystė, mokslo metai ir pašaukimas į kunigystę

Šiauliuose Sofijos ir Stepono Vaičiūnų šeimoje 1944 m. kovo 7 d. gimęs sūnus buvo pakrikštytas Vytauto Stepono vardu. Mama Vytautui yra sakiusi, kad jį, dar negimusį, paaukojo Švč. Mergelei Marijai. Vaičiūnų šeimoje dar augo dukra Vanda, kuri, ištekėjusi už Rimanto Urbono, išaugino dvi dukras – Živilę ir Agnę. Sesuo Vanda tragiškai žuvo autoavarijoje 2002 m. gegužės 1 d.

Religinga Vaičiūnų šeima Šiauliuose gyveno netoli Šv. Jurgio bažnyčios, į kurią dažnai eidavo kartu su vaikais – Vytautu ir Vanda. Mama auklėjo vaikus namuose. Vasaromis Vaičiūnų vaikai svečiuodavosi Beinoravos kaime (5 km nuo Šaukėnų) pas močiutę – mamos motiną Zofiją Sadauskienę. Jos namų sienas puošė šventųjų paveikslai. Smalsus Vytukas domėjosi, ką reiškia kiekvienas paveikslas, o močiutė jam kantriai aiškino, mokė žemaitiškų giesmių, karunkų, kurias prelatas prisimena iki šiol. Ji ir tapo pirmąja Vytauto katechete.

Tėvelis Steponas Vaičiūnas – iš gausios religingos šeimos, iš Lygumų. Jis buvo labai didelis patriotas, turėjo gerą iškalbą ir balsą, mėgo deklamuoti senoviškas patriotines eiles, dainuoti. Šiauliuose dirbo traukinių mašinistu. Išėjęs į pensiją kaldavo metalinius kryžius, lietuviškas saulutes, kuriomis yra papuošęs Lietuvos bažnyčias. Daugelį saulučių ir jų detalių yra nukalęs Tėvui Stanislovui (gyvenusiam Paberžėje), kurias vienuolis dovanodavo pas jį atvykusiems svečiams. Daug S. Vaičiūno nukaltų metalinių kryžių įvairiomis intencijomis pastatyta Kryžių kalne.

1951 metais Vytautas pradėjo lankyti Šiaulių miesto vidurinę mokyklą. Baigęs antrąją klasę priėmė Pirmąją Komuniją. Kun. Jonas Survila Vytautą pakvietė patarnauti šv. Mišioms Šv. Jurgio bažnyčioje. Tėvai apsidžiaugė sūnaus apsisprendimu. Pašaukimo į kunigystę kelionė prasidėjo jau vaikystėje. Namuose žaisdavo su vaikais „bažnyčią“ pats būdamas „kunigu“. Kai mama minkydavo tešlą kepiniams, mažasis Vytukas pasidarydavo skrituliukų, panašių į komunikantus. Kartą sukarpė juodus tėvo marškinius, prie apykaklės prisiuvo baltos medžiagos juostelę, pasisiuvo tarsi ir sutaną. Paskui ranka pasirašė „lotyniškus mišiolus“, pasigamino kitų bažnytinių apeigų reikmenų. Mama išsaugojo visus tuos vaikystės žaislus, o kai Vytautas buvo įšventintas į kunigus, ji sakė: Vytautai, tai yra tavo vaikystės bažnytiniai žaislai... Juos prelatas saugo iki šiol.

Nuo pat mažų dienų prasidėjęs pašaukimas nenutrūko ir mokantis mokykloje. Nors tais laikais buvo visokiausių trukdymų. Mokyklos vadovybei įtarus, kad Vytautas ruošiasi tapti kunigu, paskutiniais mokslo metais buvo priverstas iš mokyklos pasitraukti ir įsidarbino saldainių fabrike „Rūta“ ir tęsė mokslą vakarinėje vidurinėje mokykloje. Ją baigė 1963 metais. Kadangi Šiauliai buvo didelis ateizmo centras, todėl artimieji kunigai patarė pasitraukti toliau į nuošalesnį Lietuvos kampelį ir iš ten bandyti stoti į Kauno kunigų seminariją. Taigi ruošdamasis kunigystei, V. Vaičiūnas gyveno ir dirbo Pabradėje. Sovietų valdžia, griežtai reguliuodama klierikų skaičių, į vienintelės Lietuvoje seminarijos pirmą kursą teleido priimti tik penkis kandidatus. Trejus metus iš eilės Vytautas stojo į seminariją, tačiau jo nepriėmė, kaip nepageidaujamo kandidato. Prasidėjus bažnytinio pogrindžio veiklai, kandidatai į kunigus buvo pradėti ruošti pogrindinėje kunigų seminarijoje. Sovietinė valdžia bijojo pogrindžio, todėl nuo 1966 metų stojančiųjų į seminariją skaičių padidino nuo penkių iki dešimties. Tais pačiais metais į seminariją buvo priimtas Vytautas, išsipildė jo vaikystės troškimas tapti kunigu.

Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune

Vytautą Steponą Vaičiūną Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune, kurioje jis mokėsi 1966–1971 metais, supo labai šilta aplinka. Šviesiausi prelato atsiminimai apie dvasios tėvą mons. Pranciškų Tamulevičių. Prelatas sako, kad daugelis atėjusiųjų studijuoti iš tiesų čia mokėsi pagal pašaukimą ir siekė kunigystės, o jei vienas kitas buvo infiltruotas, greitai išaiškėdavo.

Prelatas kalbėjo: Dvasinei formacijai ypatingą reikšmę turėjo artimieji, už mane meldėsi mama ir tėtis, sesutė ir keli artimi žmonės. O viso pašaukimo autorius – Dievas. Taip pat įtakos turėjo ir kunigai. Kunigas Jonas Survila pakvietė mane patarnauti Mišioms. Tik jis neilgai buvo parapijoje. Vėliau iš Sibiro grįžo dabar jau amžinos atminties monsinjoras Eduardas Simaška. Jis mane išmokė skaityti lotyniškai, giedoti egzekvijas. Labai mane palaikė. Svarbūs mano vaikystėje ir jaunystėje buvo ir kunigai Pranciškus Bastys, Antanas Šeškevičius, Vincentas Jalinskas, Juozapas Vaičeliūnas, Boleslovas Vaira, Vladas Požėla, Bronislovas Gaižutis, Liudvikas Mažonavičius. Bendraudavau ir su draugais klierikais. Susipažinau su tėvu Stanislovu. Jis tada dirbo Butkiškėje, šalia Ariogalos, ir turėjo didžiulę dvasinę įtaką. Prelatas prisimena, kad kai pirmą kartą nepriėmė į seminariją, nuvažiavo pas t. Stanislovą, o jis pasakė: Vytautai, nenusimink. Tu nuo šios dienos esi klierikas. Mokykis lotynų kalbos, gyvenk dvasinį gyvenimą, save laikyk klieriku. O kunigu tapsi tada, kada Dievas panorės...

Prelatas yra kalbėjęs, kad gyvenime teko sutikti ir blogą įvaizdį sudariusių kunigų. Jei būčiau silpnesnio tikėjimo, galėjau visai nenueiti į seminariją. Tačiau tų gerųjų dvasios tėvų man buvo įskiepyta tokia nuostata: „Nekreipk dėmesio. Nepasmerk to, ką matai blogo gyvenime, bet nusistatyk, kad aš tokiu nebūsiu“.

V. Vaičiūną su kitais trimis kurso draugais į kunigus įšventino Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vyskupas Juozapas Labukas 1971 metais. Kunigas Vytautas su jauduliu prisimena: Šventimų diena buvo labai lauktas įvykis. Seminarijos vicerektorius kun. Vaclovas Aliulis po šventimų mus atsivedė prie vyskupų kapų ir paragino pasimelsti. Paskui stabtelėjome maldai ir prie Maironio kapo. Sunku žodžiais tą nuotaiką apsakyti, kai tiek metų laukta, išgyventa, persekiota. Diena, kai išsipildo gyvenimo svajonė, yra nepakartojama. Gerai prisimenu ir antrąją po šventimų dieną, kai Arkikatedroje aukojau pirmąsias šv. Mišias prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Kai per Pakylėjimą tariau Kristaus žodžius, kad tai – Kristaus Kūnas ir Kraujas, pajutau, kad nuo šiol turiu Kristaus suteiktas galias.

Vikaro tarnystė, pedagoginis ir administracinis darbas

Pirmaisiais kunigystės metais (1971–1974) buvo Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru. Vyskupas Romualdas Krikščiūnas kun. Vytautą pakvietė paruošti naują maldaknygę. Maldaknygė „Visada su Dievu“ buvo išleista oficialiai (1975) ir keliskart pakartotinai leista dideliu tiražu neoficialiai. Prelatas džiaugiasi šiuo savo pirmu kūrybiniu darbu, nes maldaknygę pamėgo Lietuvos tikintieji.

Iš Prisikėlimo parapijos kun. Vytautas buvo perkeltas vikaru į Kauno Arkikatedrą Baziliką (1974–1979). Kauno vyskupas Liudvikas Povilonis 1979 metais kun. V. Vaičiūną paskyrė į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją vicerektoriaus pareigoms (1979–1988), motyvuodamas, kad bus lengviau išleisti studijoms į Romą. Tačiau sovietinei valdžiai nepritariant studijos Romoje liko svajone. Tolesnė kunigo veikla sietina su pedagoginiu darbu ir užimamomis administracinėmis pareigomis.

Prelatas jau 35 metus dirba Kauno kunigų seminarijoje. Paskirtas dirbti dėstytoju Kauno teologijos fakultete (1979–1990) ir pats gilino mokslo žinias: studijas Kauno teologijos fakultete (1980–1982) baigė įgydamas teologijos licencijatą. Atkūtus nepriklausomybę galėjo išsiplėsti prelato pedagoginė veikla įvairiomis kryptimis. Jis vienas iš katechetų rengimo organizatorių – 1990–1998 metais vadovavo Aukštesniajai katechetų mokyklai, užėmė direktoriaus pareigas.

Nuo 1990 metų V. S. Vaičiūnas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete, užėmė įvairias administracines pareigas, jam buvo suteikti mokslo laipsniai: 1993 metais –  docento, 1995 metais – teologijos daktaro vardas, 2008 metais – habilituoto daktaro ir profesoriaus.

1993–2008 metais dirbo VDU Katalikų teologijos katedroje, 2008–2012 metais vadovavo VDU Bažnytinės teisės katedrai. Net 13 metų (1993–2006) prelatas buvo VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanu: Kauno teologijos fakulteto Kauno kunigų seminarijoje (1991–1993), VDU Katalikų teologijos fakultete (1993–2006). Šiuo metu prelatas – VDU KTF prodekanas ir Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas.

Veikla Kauno arkivyskupijos kurijoje ir visuomenėje

Prel. V. S. Vaičiūnas 39 metus dirba Kauno arkivyskupijos bažnytiniame tribunole, nuo 1974 iki 1991 metų buvo notaras, o nuo 1991 metų iki dabar – teisėjas. Prelatas yra Kauno arkivyskupijos kunigų tarybos narys ir arkivyskupo konsultorius, nuo 2002 metų – Kauno arkivyskupijos Pastoracinės tarybos religinio švietimo komisijos narys. 1990 metais kardinolui Vincentui Sladkevičiui leidus, kun. V. S. Vaičiūnas atkūrė Kauno Švento Pranciškaus III Ordino pranciškonų pasauliečių broliją, kurios dvasios tėvas yra iki šiol, o pats prelatas į šią broliją yra įstojęs nuo šešiolikos metų.

Kunigas Vytautas stovėjo prie „Caritas“ lopšio – buvo Kauno miesto „Caritas“ federacijos pirmininkas (1991–1993).

Prel. V. S. Vaičiūnas – Lietuvių Katalikų mokslo akademijos narys (1991–2007), nuo 2009 metų – Kauno Maironio universitetinės gimnazijos tarybos narys. Jis aktyviai dalyvauja „Marijos radijo“, Katalikų televizijos laidose, knygų pristatymuose, parodų atidarymuose, veda rekolekcijas, skaito paskaitas visuomenei, sako įspūdingus pamokslus, kviečiamas tarti žodį renginiuose.

Prel. prof. V. S. Vaičiūnas domisi filosofija, klasikine muzika, menu, literatūra, o jo dėmesys teatrui ir teatralams – visai neatsitiktinis, nes dar mokykloje pats vaidino dramos būrelyje, mėgo dainuoti.

Prelatas, užimdamas įvairias pareigas, gebėdamas bendrauti su žmonėmis, turi gausų pažįstamų ratą, todėl, dažnai kviečiamas į visokius renginius. Prelatas yra sakęs: Dievas davė dovaną bendrauti su įvairiais žmonėmis ir visiems galiu pasakyti žodį – ir vaikui, ir jaunuoliui, ir močiutei. Stengiuosi kiekvieną priimti pirmiausia žmogiškai, o paskui – kaip kunigas... Atiduodamas save kitiems – turtėji pats.

Mokslinė veikla

Prof. habil. dr. prel. V. S. Vaičiūnas yra parašęs apie 40 įvairios tematikos mokslinių straipsnių (keletą su bendraautoriais), kurie publikuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Prelatas yra VDU KTF Religijos mokslo žurnalo „Soter“ redakcinės komisijos pirmininkas. Be straipsnių mokslo leidiniuose, prof. prel. V. S. Vaičiūnas yra išleidęs svarbią monografiją „Pamokslų rengimas ir retorika“ (2007, 310 p.), knygą, skirtą Šventojo Rašto tyrinėtojui ir vertėjui profesoriui prelatui Antanui Rubšiui „Prisimenant prelatą Antaną Rubšį: mokslo šaltinių publikacija“. Būtina paminėti profesoriaus habilitacijos darbą „Homiletikos ir katalikiškos kultūros santykis pastoracinės teologijos perspektyvoje“ (habilitacinė procedūra Vytauto Didžiojo universitete vyko 2008 metais).

Prelato mokslinė patirtis, gebėjimas kitų tyrinėtojų mokslinėje veikloje bei darbuose įžvelgti „aukso grūdą“, gebėjimas reikliai pateikti dalykiškas konkrečias pastabas, skatinančias būsimojo mokslininko „augimą“ tapo svarbia paskata kviesti prof. V. S. Vaičiūną į įvairias mokslines tarybas, užimti kitas atsakingas pareigas. Jam teko būti Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nariu (2001–2009), Kauno Medicinos universiteto Tarybos nariu (2001–2009). Iki šių dienų yra Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto tarybos narys (nuo 1990 metų), Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys (nuo 1996 metų), Katalikų tikybos mokytojų atestacinės komisijos pirmininkas (1994–2010). Nuo 2010 metų prelatas yra ir Kauno miesto savivaldybės kapelionas.

Be to, prelatas įsijungęs ir į Europos katalikų teologų draugijos Lietuvos sekciją, nuo 2004 metų yra jos narys, Lenkijos kanonistų draugijos narys (nuo 2010 metų).

Prelatas – įvairių tarptautinių mokslinių konferencijų organizacinių bei mokslinių komitetų pirmininkas, posėdžių moderatorius.

Lyrinė kūryba

Prel. V. S. Vaičiūno poezijos knygą „Kad amžinybė būtų netuščia“, kurios pavadinimu pasinaudota šiame straipsnyje, išleido Kauno leidykla „Naujasis lankas“ (2013, 218 p.). Būsimasis prelatas eiliuoti pradėjo Šiaulių vidurinės mokyklos suole. Visą gyvenimą eiles kūrė sau, kaip sakoma, į stalčių, tačiau artimi bičiuliai apie tai žinojo ir paskatino prelatą išleisti knygą, kad poezija pasidžiaugtų platesnis skaitytojų ratas.

Bažnytiniai, moksliniai įvertinimai, valstybiniai apdovanojimai

Kun. V. S. Vaičiūnas sulaukė svarbių Bažnytinės vadovybės įvertinimų: 1998 metais Popiežiaus Jono Pauliaus II jis buvo pakeltas monsinjoru; tais pačiais metais Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC paskirtas Vilkaviškio vyskupijos Kapitulos garbės kanauninku; 2004 metais Popiežius Jonas Paulius II jam suteikė Popiežiaus garbės Prelato titulą. Minint Švč. Mergelės Marijos 400 metų Apsireiškimo jubiliejų, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ prel. V. S. Vaičiūną apdovanojo Šiluvos Jubiliejaus sidabro medaliu (2008), o 2009 metais jam įteiktas Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vardinis maketas ir Garbės raštas.

Prelatas džiaugiasi ir pasaulietiniais įvertinimais: Vytauto Didžiojo universiteto jubiliejinio sidabro ženklu (1998); už nuopelnus Kauno miestui – Kauno savivaldybės 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu (2006); Kauno miesto savivaldybės 600 metų jubiliejinio sidabro medaliu (2008); Kauno miesto mero apdovanojimu „Gerumo kristalas“ (2010); Kauno miesto savivaldybės Burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu (2012); Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos garbės ženklu (2012).

Prel. V. S. Vaičiūnas už ilgametę akademinę veiklą Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus 2003 metais apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Kartą prel. V. S. Vaičiūnas, jaudindamasis ir išgyvendamas dėl seminarijose mažėjanči klierikų skaičiaus, linkėjo jaunuoliams, kad tuomet, kai į jų širdis pasibels Kristus ir pakvies: Pagalvok, gal norėtum sekti paskui Mane, svarbu, kad žmogus neliktų kurčias šiam kvietimui. Kunigystė – be galo didelė vertybė. Jei būsi kunigu pagal Kristaus pavyzdį, tuomet vesi žmones  prie Dievo. Drąsos! Tegul niekas nesutrukdo.

Garbingo jubiliejaus proga, dėkodami mielam Prelatui už ištikimybę pašaukimui ir meilę žmonėms, linkime Jam Dievo palaimos ir stiprybės toliau kilniai darbuotis Bažnyčioje ir visuomenėje!

© 2014 „XXI amžius“