Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Edvardas ŠIUGŽDA

Rimanto Dichavičiaus nuotrauka

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

(Tęsinys. Pradžia nr. 11)

Vėl nauja stotelė. Į troleibusą įlipa daugiau keleivių. Štai trys jauni, matyt, geri draugai. Klega tarpusavyje. Ir man smagu, kad žmonės turi draugų, vertina draugystę.

Gera turėti draugų, ypač jaunystėje. Tada išmoksti vertinti ne tik draugystę, bet ir žmogų, atsižvelgti į jo blogas savybes, bet kartu ir jas pakoreguoti, padėti jų atsisakyti. Dar svarbiau – ilgai išsaugoti draugystę. Taip mes, keli moksladraugiai, nepalikome vieni kitų baigę universitetą – dažnai susitikdavome, kartais atsitiktinai, kartais įvairiomis progomis suėję arba atsitiktinai pasimatydavome, pasikalbėdavome, maloniai pabendraudavome, lankydavomės vieni pas kitus. Beveik nuolat minėdavome savo gimtadienius ir taip mes dar labiau suartėdavome. Linksmai prisimindavome vienus ar kitus mūsų gyvenimo, mokymosi ir draugystės atvejus, dažniausiai linksmus ir džiugius. Ypač gerą atmintį turintis Vytautas linksmindavo mus kartais jau pamirštais momentais. Gimtadienius minėdavome iki mūsų visų 60-mečių. Bet štai neseniai – nors koks tas „neseniai“, jau prieš penketą metų – kankinamas sunkios ir retos ligos mirė mūsų bendrakursis Tolvaldas. Dar prieš dešimt metų švęsdami jo 60-metį (ir mums patiems tada tiek sukako), mes linksmai kalbėjome, ir jo tėvams sakėme, kad 70-metį vėl švęsime kartu, tikriausiai kiekvienas jo sulauksime. Deja, įvyko kitaip. Netrukus mūsų Tolvaldas neteko savo jaunos žmonos, o paskiau, praėjus dešimčiai metų netekome savo bičiulio, linksmojo Tolvaldo. Jam nebuvo ir 65-erių. Pajutome, kad ir jau patys tampame seni, kad kasdien turime būti pasirengę atsisveikinti su draugais, pažįstamais, artimaisiais. Tolvaldo netekome ne tik mes, savo sūnaus neteko  ir jo tėvas bei motina, sulaukę net 90 metų. Netekęs savo žmonos Jolantos, Tolis pasijuto vienišas, surado naują draugę. Nesmerkėme jo – juk gyventi vienam yra išties  sunku. Net jei turi ir krūvą vaikų, jie linkę išlakstyti kuo greičiau ir kuo toliau. Ir jeigu mes, moksladraugiai, iki tol dažnai, beveik kiekvienas surengdavome to mūsų nedidelio būrelio susitikimą savo gimtadienių progomis, tai dabar to jau nebeliko. Turbūt visi jaučiame, kaip milžinišku greičiu artėjame į amžinybę. Su vienu draugu, Jonu, mėgstančiu geras grožines knygas, dažnai pakalbame apie gyvenimo prasmę. Tas klausimas, deja, dažniau iškyla tik pasiekus brandos amžių. Kaip ir aš, Jonas yra knygų mėgėjas, mėgsta ir pamąstyti svarbiais būties klausimais. Tikrai apsiskaitęs žmogus. Visi mano draugai tokie yra – gal todėl ir vertiname vienas kitą, stengiamės pažinti.

Neseniai susitikome jau kito draugų ratelio bičiulę Rasą su jos dukra Livija ir vyru Kęstučiu. Rasa, kaip mano žmonos draugė, kartu ir mūsų abiejų jaunystės draugė, savo dukrai davė irgi Livijos, mano žmonos, vardą – jis labai patiko Rasai. Rasa džiaugėsi susitikimu – juk irgi keleri metai praėjo, kai matėmės. Dukra rengia ekskursijas muziejuje, kitur pavežioja, pakviečia ir motiną, kuri iš pradžių pyksta, atsisakinėja, bet paskiau džiaugiasi. Kęstutis dirba viename žurnale, platina, atvežti žurnalų pažadėjo ir mums. Rasą neseniai į partizanų bunkerį pakvietė pagarbos nusipelnęs žygeivis Dapkevičius, įdomiai pasakojo. Prisiminėme savo buvusius draugus, kurių jau nebeturime, – jie iškeliavo amžinybėn. Nors ši mūsų – mano ir žmonos – draugų grupelė už mus jaunesnė gal 10 metų, tačiau kalba pakrypo į ateities „perspektyvas“. Prisiminėme ir jauną neseniai mirusį Šarūną, ir Ričardą (jo kapas prie Gerojo Ganytojo bažnyčios neprižiūrimas – nėra artimųjų: brolis Jonas mirė dar anksčiau, visų nelaimių išvarginta mama išvažiavusi toli, į Lietuvos pakraštį), ir netgi Irena (net metais anksčiau už Šarūną). Kaip skaudu – visi jie už mus žymiai jaunesni, o jau išėję amžinai. Šarūno draugai žygeiviai po jo mirties sunešė jo rašytus laiškus, jis juose labai gražiai mąstė apie Lietuvos ateitį. Vertėtų juos publikuoti, juk tai – neįkainojami dokumentai apie idealizuotus jaunystės polėkius, sudužusius į žiaurią tikrovę. Liūdna, kad išeina jaunieji, savo gyvenimą pašventę Lietuvai žmonės, nors niekur neminimi šių laikų Lietuvoje. Kai atsiskyrėme su Rasa, kalbėjau su žmona Livija, kad turime dėkoti Dievui, jog mums, vyresniems, jis dar leidžia taip gražiai gyventi. Argi esame verti tokio atidaus Dievo dėmesio? Kodėl jis mums toks dėmesingas ir gailestingas? Ar neturime jam dėkoti už tą dovaną?

Išlipa vidutinio amžiaus pora. Tarpusavyje nesikalba. Gal jie susipykę? O gal abu tokio charakterio? O gal nesupranta vienas kito? Per visą kelią taip ir neprakalbo.

Išvis sunku suprasti vidines kito žmogaus problemas jau vien todėl, kad jis gali apsimesti, bet ir todėl, kad žmogaus paslapčių nelabai kas žino, gal tik artimiausieji žmonės. Dažnai tik po pažįstamo žmogaus mirties sužinai, kad jis daug reikšmingų darbų nuveikęs, kad jis kilęs iš garbingos šeimos, kad jo tėvas ar motina buvo talentingi kokioje nors srityje. Tačiau rašomi ar sakomi nekrologai, atsisveikinimo žodžiai tik labai menkai apibūdina mirusįjį. Ar išvis galima ką nors tiksliau ir ryškiau  pasakyti apie išėjusį žmogų? Nė kiek. Arba tik labai mažai. Gal tik vieną tūkstantąją, o gal tik vieną milijoninę dalį galima apie jį pasakyti. Net ir artimas žmogus mažai ką žino apie mirusįjį žmogų: ką jis pats jautė, ką patyrė gyvenime, kokie buvo jo jausmai, kokios kančios, siekiant tikslo, darbų įvykdymo, siekiant prasmės, gyvenimo laimės... Mes labai mažai pažįstame vienas kitą, ir tai yra mūsų tragedija. Jei giliau pažintume savo artimą, jei žinotume slapčiausias jo širdies kerteles, tikrai mažiau būtų konfliktų, nesutarimų, abejingumo...  Mano pusbrolis Edutis apie vieną savo pusbrolį, kurio namuose visada „šalta“, nesijaučia svetingumo, jo žmona retai kalbasi su savo vyru, kaip ir jis pats moka tik šaltai ar nemaloniai su ja kalbėtis, teisingai apie juos pasakė: „Didžiausia vienatvė yra tada, kai gyveni dviese“. Gerai, kad nors jų vaikai, kaip atrodo, yra šilti ir nuoširdūs. Išties, labai gaila, kad kartais du kartu gyvenusieji žmonės išeina į amžinybę net ir nesupratę vienas kito. Taip ir prasilenkia jų gyvenimai, nors ir gyveno kartu kelias dešimtis metų, nors ir išaugino kelis vaikus. Daug nesusipratimų kyla iš netolygių tarpusavio santykių tarp vyro ir žmonos. Tai ne tik mažina jų meilę, jų pasitikėjimą vienas kitu, naikina kažkada buvusio jų jaunatviško idealizmo likučius, bet dar svarbiau yra tai, kad toji nesutarimo ir nesupratimo atmosfera tarp tėvų padaro blogą įtaką jų vaikams. Tai tiesiog alina augančio, bręstančio žmogaus sielą. Nesutarimų, kivirčų aplinkoje augęs jaunas žmogus įsiurbia daugybę blogybių, kurios vėliau gadins jo ir jo vaikų gyvenimą. Taip tęsiasi kartų kartomis, perduodama iš kartos į kartą.

Įlipa jaunuoliai. Linksmai kalba, bet girdisi tie patys nemalonūs rusiški keiksmažodžiai. Padvelkia vulgarumu. Dabar juk viskas atvira, jokių paslapčių nėra. Tad ir liejasi iš jų nepraustaburniškų lūpų tie keiksmažodžiai. Džiaugiuosi, kad nerodo savo brutalumo – jiems mano skaudama koja neužklius. Tačiau iš jų burnų besiliejantys žodžiai nuteikia labai nemaloniai.

Kartą atsisėdome su žmona Muzikinio teatro sodelyje šalia jau paaugusių mergaičių, kuriuos, kaip netrukus paaiškėjo, buvo iš netoliese esančios mokyklos. Deja, tai, ką išgirdome, mus sutrikdė. Ir sutrikdė labai nemaloniai – tiesiog negalėjome naktį užmigti. Mergaitės vulgariai keikėsi, vartojo tokius žodžius, kurių net mūsų netrumpame gyvenime nei klausytis, nei vartoti neteko. Taip kalbėti vengia ne tik nepraustaburniai jaunuoliai, bet ir nepadorios merginos. Atrodė, kad čia susirinko kažkokios miesto atmatos, neturinčios nei motinų, nei mokytojų. Gaila tokio jaunimo, gaila tokių mergaičių, gaila lietuviškos mokyklos. Juk tokias kalbas kyla iš nepadorių minčių, o tokios kalbos veda prie negerų poelgių. Dažnai tokie jaunystėje klystkelius pasirinkę žmonės atsiduria už grotų. Kai matai jau bręstančias mergytes, paaugusius vaikinus, apie juos galvoji: jiems visas gyvenimas dar prieš akis. Išties, jie nuo pat mažens susipažįsta su pasauliu, su gaunama informacija, su brendimo, su kūno paslaptimis – jiems viskas dar prieš akis. Prieš akis – visas gyvenimas, ir nuo to, kurį kelią pasirinks, priklauso jų tolesnis gyvenimas.  Susiradus gyvenimo draugą, iškils svarbūs uždaviniai – viską įgyvendinti, kurti, auginti vaikus, juos ugdyti, kad jie gautų iš tėvų tai, ko negaus iš mokytojų ar draugų, juo labiau iš gatvės. Dabar auga jau kitokia karta. Ir nenuostabu, kad mes vieni kitų nesuprantame arba labai sunkiai suprantame. Jei ankstesni žmonės buvo idėjiškai subrendę, jie turėjo ir turi tautines, pasaulėžiūrines, religines ar politines nuostatas, tai dabartinių jaunų žmonių, ir netgi esančių tarp mūsų, supratimas atskirais klausimais yra tiesiog neapibrėžtas – jis gali keistis kas mėnesį, kasdien, kas valandą, netgi kas minutę, net nesigilinant į esmę. Dažnai tenka pastebėti, kokie menki ir paviršutiniški yra dabartinių jaunų žmonių jausmai. Štai neseniai per jaunimo radiją net trys vyrukai klausiami, ką pasakytų staiga sutikę savo svajonių merginą, atsakė taip: „Greičiau sakyk savo feisbuką“, „vau...“, „ak...“ (su ilgu atodūsiu). Ką gali tokie vaikinai kalbėti ir galvoti apie draugystę, apie meilę, mylimąją, su kuria jie turėtų sujungti savo gyvenimą amžiams? Jie tikrai nieko gero negalvoja, nes ir jų išrinktosios nieko rimto apie tokius vaikinus negalvoja. Gal todėl tokie jaunuoliai dažniau galvoja tik apie seksą, kurio irgi nesupranta, nes tai jiems – tik primityvus gyvuliškas potraukis be meilės, prisirišimo, be jausmo. O juk norėtųsi matyti jaunus žmones, suprantančius, kad jie turi būti laimingi, kai jiems atsiveria daugybė galimybių. Tačiau vis dėlto jie patys tuo retai džiaugiasi. Gaila. Kai tenka važiuoti į Vilnių, matau, kad sutikti jauni žmonės neturi apie ką rimčiau pasikalbėti. Užtat galėjome apsidžiaugti, kai praėjusią savaitę išgirdome kalbant tris merginas rimtomis temomis – ir Lietuva, ir Ukraina, – apsidžiaugėme, kad yra jaunų žmonių, susirūpinusių opiais klausimais. Žmona buvo laiminga: vis dėlto yra gero jaunimo, bet jo maža. O gal jis mažiau pastebimas nei tas, blogasis, aštriau rodantis savo ydas, bloguosius polinkius. Tokio jaunimo energija nukreipiama ne ten, kur turėtų būti panaudota, ne gėrio link, o televizijų laidos irgi atitraukia nuo opių temų, dažniau kalbama tik apie seksą. Todėl liūdnai tenka pastebėti, kaip, skirtingai nuo mūsų, kitose šalyse jaunimas yra nuostabiai aktyvus, jis yra pilietiškas, patriotiškas, kovoja už žmonių interesus, nesileidžia būti kvailinamas.

Bet ko vis niurzgiu ant to jaunimo?! Ar ne mes tokie irgi buvome? Štai sėsdavome gal septyni ar devyni  į autobusą, susigrūsdavome jo gale, vieną bilietą pasižymėję, ir važiuojame. Važiuojame, aišku, krykštaudami – norime visiems pasirodyti, kokie protingi esame. Įlipa kontrolė. Pradedame tą bilietėlį vienas kitam perdavinėti, dar labiau krykštaujame, o kontrolieriai pasiunta – negali sugauti zuikių. Taip ir nukeliaudavome į kitą universiteto pastatą už 5–6 kilometrų su vienu bilietėliu. Ir netapome kokiais nors banditais ar nevykėliais, nors buvome smerkiami ir tų kontrolierių, ir padorių pagyvenusių keleivių. Ir visais laikais senesnieji piktinasi jaunesniaisiais. Neseniai knygoje apie a. a. Vytautą Paliūną skaičiau, kaip apie jaunus žmones smerkiančiai rašė ir Sokratas (471–399 m. pr. Kristų), ir graikų poetas Hesiodas (720 m. pr. Kristų), ir senovės Egipto žynys. Sokratas taip rašė apie jo laikų jaunimą: „Mūsų jaunimas mėgsta prabangą, jis blogai išauklėtas, jis tyčiojasi iš viršininkų ir visai negerbia senų žmonių. Mūsų vaikai tapo tironais, jie neatsistoja, kai į kambarį įeina pagyvenęs žmogus, prieštarauja tėvams. Tiesiai kalbant, jis labai blogas“. Panašiai galvojo ir Hesiodas: „Mūsų šalis neturi jokių vilčių, jeigu dabartinis jaunimas rytoj ims valdyti kraštą, nes tas jaunimas nepakenčiamas, nepakeliamas, tiesiog baisus“. Senovės Egipto žynys 2000 m. prieš Kristų rašė: „Mūsų pasaulis pasiekė kritinę stadiją. Vaikai daugiau nebeklauso tėvų. Matyt, pasaulio galas ne taip jau toli“. Panašiai galvojo ir senovės babiloniečiai, 3000 m. prieš Kristų ant puodo užrašę: „Tas jaunimas morališkai smukęs iki sielos gelmių. Jauni žmonės klastingi ir apsileidę. Niekada jie nebus panašūs į senų laikų jaunimą. Šių laikų jaunimas nesugebės išsaugoti mūsų kultūros“. Tad per amžius vyresnieji vis rodėsi išmintingesni už jaunuosius ir vis baisėjosi jais. Bet jei taip būtų, tada pasaulis garmėtų į dvasinę prarają, tačiau to nėra. Tad reikia džiaugtis, kad tarp „blogojo“ jaunimo visada atsiranda pakankama dalis „gerojo“, kuri ir veda pasaulį tiesos keliu. Būtų gera, kad tas tiesos kelias nebūtų toks skausmingas ir nebūtų daroma tiek daug klaidų, kiek jų padaro dabartiniai jaunuoliai.

Į troleibusą sulipa daug žmonių. Deja, jie jau tokio amžiaus kaip aš, o dauguma net vyresni už mane. Jie grįžta iš Prisikėlimo bažnyčios mišių. Jiems, pagyvenusiems, bažnyčia yra tam tikra paguoda. Ir tai juos palaiko. Bet jie jau mažai ką gali – tik nueiti į bažnyčią ir džiaugtis savo anūkais, kurie į bažnyčią jau nebeeis. Ir nežinia, ar tie anūkai pasirūpins savo seneliais.

Išties, mes, seniai, tampame nereikalingi – ir fiziškai, ir dvasiškai. Ir nepaisant to, ką mes pasiekiame per gyvenimą, kokią patirtį įgyjame, pasiekę senatvę tampame pamiršti, netgi nemylimi ir nekenčiami. Vis labiau įsitikinu (ne, ne dėl savęs, o apsižvalgęs aplink), kad seni žmonės niekam nerūpi: gali nieko neturėti valgyti, net atsinešti valgio jau nepajėgti, gali sirgti net iš patalo neatsikeldamas – niekas tau neatneš maisto, nepasirūpins tavo sunkia dalia. Labai išgyvenu dėl pusseserės Onutės – ji jau 10 metų ant patalo, ir kiek fizinių kančių patiria, o dar skaudesnės  dvasinės kančios. Ir net sunku patikėti, iš ko ji patiria tas kančias. Iš jos, bejėgės, negalioje esančios, tyčiojasi jos sūnus. Jis ne tik negloboja, ne tik neprižiūri, bet ir tyčiojasi. Kai kita pusseserė buvo jaunesnė, jos vaikaičiai rengė jai pobūvius, nes tikėjosi paveldėti iš jos namą. Dabar, kai jai sukako 75-eri, jie jau „pamiršo“ surengti jubiliejų. Štai tokie egoistiniai santykiai pradeda vyrauti mūsų kraštuose, gadina mūsų žmones, mūsų gimines. Bet ar tai daro žmones laimingus? Besaikis turtas tik alina mūsų jėgas, užteršia mūsų sąmonę, nukreipia mus ne tuo keliu, kuriuo turėtume siekti laimės – ir gyvenimiškos, ir amžinosios. Juk niekas nenusineš turtų nei į karstą, nei į kapą. Dėl jo besivaidijančius gimines tik dar labiau supykdys ir sukiršins. Argi ne mes, žmonės, sukuriame nepakeliamas kančias kitiems, savo artimiesiems? Dievas sukūrė žmogui pasaulį tam, kad jį tobulintume, o ne blogintume.

Vėl įlipa du senukai – vyras ir moteris. Matau, kad jie ir dabar vienas kitą myli ir gerbia. Daug jie gyvenime patyrę, moka vertinti ištikimybę, draugystę.

Kiekvienas sprendžia ir mąsto, remdamasis savo patirtimi. Būdami gyvi, žmonės kiekvieną įvykį ar reiškinį supranta ir aiškina kitaip, savaip. Jeigu vienam cukrus yra skanus, tai kitam skanūs aštrūs krienai ar pipirai, jeigu vienas artimo meilę mato kaip didžiausią stebuklą, tai kitas meilę supranta kaip seksą, jeigu vienam darbas ir jo vaisiai yra džiaugsmas, tai kitam maloniau patingėti. Taigi nors gyvenimą visi „jaučiame“ kaip realų dalyką, tačiau tas realumas yra labai skirtingai priimamas. Kiekvienas iš mūsų savaip supranta savo tiesas, savo išgyvenimus, savo pastangas ir pamiršta, kad visa tai turi ir kitas, net artimiausias žmogus. Ir dažnai viską arba bent didžiąją dalį reiškinių suprantame skirtingai. Kodėl yra toks skirtumas? Todėl, kad gyvenimo reiškinius, santykius tarp žmonių kiekvienas suprantame pagal savo patirtį, kurią įgijome gyvenime. Kiek blogybių kyla iš nesupratimo ir iš nesusikalbėjimo tarp žmonių. Niekas negali įeiti į žmogaus vidų, net artimiausi žmonės. Net ir nusikaltėlis turi jausmus ir savo kančias, ir ypač priežastis, tiksliau, jam nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, dėl kurių jis tapo nusikaltėliu arba pasikėsino į savo gyvybę, kodėl nesutarė su savo vaikais, tėvais, broliais, seserimis. Juk tikriausiai dar negimė nė vienas šventasis, iš karto gyvenęs teisiojo gyvenimą, atradęs gyvenimo prasmę ir vertę, tobulai išreiškęs save prieš kitus žmones ir prieš Dievą. Negalvoju taip apie tikrus nusikaltėlius, bet apie veidmainius, kurie kalbėdami apie gėrį, apie artimo meilę, elgiasi ne tik priešingai, bet netgi klastingais savo veiksmais siekia pažeminti artimą, kuo skaudžiau jam pakenkti. Ne apie juos kalba. Bet net ir šventieji, pasiekę tobulumą, visi buvo klystantys, ir tik paklydime surado tiesos, Dievo, teisybės kelią, aišku, jeigu norėjo siekti tobulumo ir jo siekė. Tūkstančiai ir milijonai žmonių to net neieškojo ir neieško, nors ir kaip mes norėtume juos pateisinti ir padaryti idealius, ypač savo artimuosius. Mes gimstame su gimtąja nuodėme ir gyvenime tik didiname nuodėmių kiekį, jų naštą. Ir taip susidėsto daugybė supratimų, daugybė tiesų, daugybė pasaulėžiūrų. Bet tiesa tėra tik viena – Dievas. Ir toji Tiesa dažniausiai pamirštama. Ir kiek mes juos, Dievą ir Tiesą, suprasime, tiek ir tapsime žmonėmis.

© 2014 „XXI amžius“