Lietuvos
kultūros
galerija

Laikas ir žmonės 

Režisieriaus Henriko Vancevičiaus epocha ir jos spalvos

Marija Macijauskienė

(Pabaiga. Pradžia nr. 12)

Henrikas Vancevičius su žmona Aldona Kupstaite

Regimantas Adomaitis (Junas Gabrielis Borkmanas), Vaiva Mainelytė (Freken Ela Reinheim)

A. Čechovas. „Trys seserys“. Maša – Aldona Jodkaitė, Olga – Aldona Urbonaitė, Irina – Gražina Balandytė

Regimantas Adomaitis (Mindaugas)

Po spektaklio „Mažvydas“ premjeros: Henrikas Vancevičius, Laimonas Noreika, Justinas Marcinkevičius

Su tuometiniu Akademinio dramos teatro direktoriumi Pranu Treiniu

Statant Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namus“, D. Juronytei teko vienos iš dukterų – Magdalenos – vaidmuo. „Prisimenu vieną sceną – sako Danutė, – kur aš stoviu nuošaliai ir tylomis stebiu seserų konfliktą. Po vienos repeticijos režisierius man sako: „Kuo tu ten gyveni?“ Pradėjau galvoti apie savo požiūrį į tai, kas vyksta, ir kaip jį išreikšti. Bandau vienaip – man sako: „Dar nesuradai. Ieškok.“ Ilgai kankinausi, kol vieną naktį supratau – aš turiu ten piktdžiugiškai juoktis. Rytinėje repeticijoje mano atradimas buvo priimtas“ (ten pat, p. 144–145).

Taip spektaklyje, leisdamas pačiam aktoriui atrasti save, režisierius ištirpdavo tame vyksme, tame scenoje tekančiame gyvenime. Toks tas legendinis H. Vancevičiaus aktorinis, jausmų ir išgyvenimų teatras. Pamenu, 1959 metais, jau dirbdama „Kauno tiesoje“, turėjau parašyti apie Kauno muzikiniame dramos teatre pastatytą kompozitoriaus Vitolio Baumilo operą „Paskenduolė“ (dirigentas J. Indra, dailininkas F. Navickas) recenziją. Žiūrėjau premjerinius spektaklius, visą dėmesį sutelkdama į solistų pasirodymą scenoje, vertinau tikslumą, perteikiant vidinį vaidmens pasaulį, ir visai negalvojau apie operą pastačiusį režisierių; jis ištirpo toje tragedijoje, tuose įvykiuose. Vertindama aptariau džiaugdamasi solisto Gedimino Šmito sukurtu Anicoko giliu, jautriu, tapybiškai tikru paveikslu. Tačiau kliuvo vienai iš pagrindinių solisčių, kad ji savo personažo scenoje nekūrė ir žiūrovo nejaudino, nes jautėsi tarsi stovėtų prie rojalio, orkestrui akomponuojant, ir dainuotų. Gal taip įtaigiai žiūrėjau ir vertinau, nes turėjau aktorinį išsilavinimą ir buvau jaunatviškai reikli. Po recenzijos tada teatro direktorė Motylevskaja apskundė LKP Centro komitetui ir, kol dirbo Kaune, pamačiusi mane atėjus į žiūrovų salę, nepasidrovėdavo viešai išvaryti.

Reikia vėl grįžti į H. Vancevičiaus teatrą prie aukso rėmais tviskantį ir ryškų įspūdį Lietuvos teatro istorijoje palikusio Juozo Grušo „Herkaus Manto“, prikėlusio ne tik Lietuvos dramaturgus, bet ir pažadinusio mūsų dvasią, kaip ją žadino toliau Justino Marcinkevičiaus trilogija – „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ bei jo poezija, visus kartu su žiūrovais skatinanti prisikelti, pabusti, suprasti, kas esame ir kuo privalome būti. Štai žodžiai aktorės D. Juronytės, kuri vaidino J. Grušo „Herkaus Manto“ pastatyme Manto sužadėtinę Kristiną (Herkų Mantą vaidino Algimantas Voščikas): „Daugiausia prisimenu repeticijas, spektaklio kūrimo atmosferą, kuri paprastai ir nulemia spektaklio sėkmę. H. Vancevičius tėvynės meilės ir laisvės temą iškėlė taip aukštai, kad ja užkrėtė visus spektaklyje dalyvavusius aktorius. Aktoriai masinėse scenose vaidino su tokia jėga ir atsidavimu, kad nenusileido pačiam Herkui Mantui. Spektaklis patenka į teatro aukso fondą“ (ten pat, p. 144).

H. Vancevičius, aktoriams dar prieš sėdant prie stalo, ruošiantis skaityti būsimą dramą, komediją ar kito žanro pjesę, sakydavo: „Stebėkit gyvenimą gatvėje, parduotuvėje, savo kieme... Stebėkite ir galvokite“.

Kad aktoriaus gyvenimiški potyriai lemia kuriant, patvirtina ir paties režisieriaus pasipasakojimai. Jis buvo ką tik paskirtas vyriausiuoju režisieriumi ir dirbo su dramos trupe. Regina Senkutė, jo žmona, dirbo su muzikiniu kolektyvu. „Vėl buvome greta, viename teatre, bet tuomet prasidėjo sunkiausi mano asmeninio gyvenimo metai. Nutrūko mūsų santuoka su Regina. 1956 metais po kelerius metus trukusios sunkios ligos Regina mirė. Nors aš jau buvau sukūręs šeimą, ir su Aldona jau turėjome pirmagimį Andrių, kuris dabar, senatvėje, yra mano globėjas, Reginos mirtis man buvo labai sunkus sukrėtimas, lydėjęs mane ilgus metus. Kitą tokį smūgį patyriau 1995 metais netekęs Aldonos, su kuria išgyvenome 40 metų.

1956 metais mirė Regina, o 1957 metais aš pastačiau vieną geriausių savo spektaklių – J. Grušo „Herkų Mantą“. Statydamas šį spektaklį, į jį sudėjau ne tik visas savo kūrybines jėgas, bet ir asmeninio gyvenimo jausmų sumaištį – skausmą dėl mylimo žmogaus netekties ir kūrybinį džiaugsmą. „Herkaus Manto“ pastatymas sutapo su vengrų sukilimo metais, o mūsų spektaklyje buvo kalbama apie tėvynės meilę, kovą už tėvynę. Žiūrovai stebėjo šį spektaklį sulaikę kvapą“ („Pasakoja Henrikas Vancevičius“, „Kauno Valstybinis dramos teatras – 90“ – Kaunas, 2010, p. 46).

Vengrų tautos tragedija, jos patirtis atsispindi ir mano gyvenime. 1956-ųjų rudenį pirmą kartą Maskvos buvo leista lietuviams išvykti į turistines keliones ne Sovietų Sąjungos respublikose, bet į Vengriją. Buvo sukomplektuota grupė, kurion ir aš patekau (reikėjo dviejų patikimų partinių žmonių rekomendacijų). Išklausėme instruktažą, kad žinotume, kaip elgtis, kad žinotume, kas galima, o kas ne... Ir staiga Vengrijos žmonių sukilimas, sovietinė raudonoji armija įsiveržė su tankais, šaudė, daužė (lygiai kaip Lietuvoje 1991-ųjų sausio 13-ąją)... Kelionė atšaukta. Jau gerokai prasidėjus 1957-iesiems vėl buvo pravertas siauras laisvesnio alsavimo ruoželis; pasiūlyta rinktis Bulgariją ar Čekoslovakiją. Aš pasirinkau pastarąją, bet nuo tada pajutau, kokia kibi saugumo organizacija. Mus ne tik sekė, fiksavo, grįžtant kratė (mano kukliame lagaminėlyje ieškojo laiškų, kilnojo apatinius rūbelius...). Sugrįžus po kurio laiko Kazys Pūras, dirbęs Lietuvos radiofone, manęs paprašė papasakoti apie susitikimą su rašytoja Marija Majerova, Julijaus Fučiko žmona Gusta... Mat, „Jaunimo gretų“ redakcijos vadovų buvau įgaliota paruošti žurnalui reportažą. Apie tai kelionėje informavau mūsų „sergėtoją“ iš Maskvos Mariją (jos pavardės nežinojom), tai man priskyrė „prižiūrėtoją“ iš Prahos universiteto labai dėmesingą tikrą čeką Holynką. Grįžus paskambinęs mūsų grupės seniūnas Čiudakovas pasakė, kad iš Maskvos atėjusios kiekvieno grupės nario charakteristikos; mano geriausia, tačiau laidõs buvo atsisakyta (buvo kalbama tiesiai į eterį), turbūt kad nesukelčiau skandalo.

H.Vancevičius tęsia: „Kai su „Herkum Mantu“ dalyvavome Pabaltijo teatrų festivalyje, jis buvo pripažintas geriausiu, lygintas su žymiojo Latvijos režisieriaus E. Smilgio spektakliu“ (ten pat).

Laikrodžio rodyklė skubėjo ir sukosi strimgalviais kaip ir gyvenimas su naujais darbais ir iššūkiais. H. Vancevičius pastatė Kauno dramos teatre ne vieną labai reikšmingą J. Grušo darbą ir kitų lietuvių dramaturgų pjeses, dramos kūrinius ar komedijas. Apie tai liudija Augustino Griciaus laiškas režisieriui, 1955 metais pastačius jo „Karštą vasarą.“

Teatras, į kurį veržiasi autoriai, yra puikus teatras. Ir, kaip parodė dekada, teatras tegali patikrintai augti imdamasis tik nacionalinės dramaturgijos.

Daugiau dalykiškų kūrybinių ryšių su mūsų rašytojais! Daugiau glaudžių asmeninių pažinčių su jais!

Tik, – šiukštu! – nepasipūskit ir nei vieno neniekinkit, kaip yra pasielgęs LTSR Dramos Teatras su drg. Baltušiu ir kitais, pradedančiais autoriais.

Linkiu Jums geriausios kloties ir tikiu, kad sulig kiekvienu žingsniu Jūs žengsite vis aukštyn, vis į naujus laimėjimus, ugdydami savo artistinį meistriškumą ir savo kūrybines jėgas.

Bučiuoju Jus visus.

A. Gricius („Režisierius Henrikas Vancevičius,“ „Scena“, 2004).

Prisimindamas savo darbus Kauno dramos teatre (Kaune vien tik dramos teatre uždanga kilo 33 kartus prieš jo režisuotus spektaklius, o Kauno muzikiniame dramos teatre pastatė kompozitoriaus V. Baumilo „Paskenduolę“), kalbėjo: „Iš pasaulinės klasikos pastatymų išskiriu du spektaklius – A. Čechovo „Tris seseris“ ir F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namus“. Apie šiuos spektaklius daug rašyta, jie buvo vaidinami Maskvoje, Kremliaus teatro scenoje. Monika Mironaitė savo atsiliepimą apie „Tris seseris“ spaudoje pavadino „spektaklis – šventė“. Antanas Vengris, apibūdindamas spektaklį „Bernardos Albos namai“, užbaigia taip: „Tai spektaklis – muzika, gilios dramos kupina muzika“.

„Spektaklis, kuriuo atsisveikinau su Kauno dramos teatru, buvo J. Steinbeck’o „Pelės ir žmonės“. Čia vaidinę jauni aktoriai Regimantas Adomaitis ir Vytautas Tomkus savo aktorinį kelią toliau tęsė su manim Akademiniame dramos teatre.

1966 metais, kai išėjo į pensiją J. Rudzinskas, man paskyrė vadovauti dramos teatrui. Atėjau iš kitaip susiformavusio teatro, kuriame mes buvome kaip broliai ir seserys, artimi nuo pat pradžių, nuo studijų laikų. Ten buvo jaunystė, visi praradimai ir atradimai, viltys, nuoskaudos, laimėjimai (...), – ir atvirai prisipažįsta, – Kauno dramos teatras man buvo ir liko brangus – mano teatras. Aš jį prisiminsiu su didele pagarba. Manau, kad ten aš buvau kūrybiškesnis negu bet kada vėliau. Ten buvau geriausias... (...) Ten tapau mokytoju, ten ir pats mokiausi iš savo mokinių. Taip atsirado visi mano pagrindai. Aš prasidėjau ten.

Kalbėdamas apie savo pirmąjį teatrą, stačiai noriu prieš jį persižegnoti“ („Kauno Valstybinis dramos teatras – 90“, Kaunas, 2010).

Kalbėti apie H. Vancevičių, suradėją ir atradėją, pedagogą, kuris, ieškodamas kartu su aktoriumi vaidmens tapatumo, skatino save atrasti, pradėsiu nuo visų mylimos talentingiausios aktorės Gražinos Balandytės prisiminimų.

„Henrikas Vancevičius mane pakvietė dirbti jo vadovaujamam teatre iš Klaipėdos. Aš dar nepažinojau Kauno, šio teatro, šio amato meno specifikos, todėl Henriką Vancevičių laikau savo pirmuoju mokytoju.

Pradėjau vaidinti Klaipėdos dramos teatre, kur mane pastebėjo Monika Mironaitė ir Juozas Baltušis. Jie ir papasakojo apie mane Vancevičiui. Kai atvažiavome į Kauną gastrolių, režisierius pamatė mane ir pakvietė į Kauno teatrą. O Kauno trupę sudarė aktoriai, baigę GITIS’ą... Bet aš pasiryžau – kad tik greičiau viskas išsispręstų: ar išsipildys mano troškimas vaidinti, ar ne. Prasidėjo darbas. Buvau labai sujaudinta, kai režisierius Vancevičius pakvietė mane drauge nusifotografuoti iš įvairių profesijų žmonių nuotraukų susidėjusiam ciklui „Mokytojai ir mokiniai“. Tai man buvo didžiausias įvertinimas“ („Režisierius Henrikas Vancevičius“, „Scena“, 2004, p. 140–141).

„Nedaug kur ir ką vaidinau; su Rolandu Butkevičiumi Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtajam pavasary“ pagrindinį vaidmenį. Vaidinau F. Garsijos Lorkos pjesėje „Bernardos Albos namai“, su Rolandu Butkevičiumi A. Arbuzovo romantinėje pjesėje „Tai buvo Irkutske“, A. Čechovo „Trijose seseryse“...

Kai atvažiavau į Kauną, mano pirmas vaidmuo buvo Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtam pavasary“. Prisimenu tokį epizodą, tai yra, Rolandas Butkevičius (Kairys), stovėdamas po žydinčia obelimi, sako gražų ilgiausią monologą. Vancevičius žiūrėjo į jį, žiūrėjo, klausėsi ir staiga: „Čia dar kažko trūksta. Gerai, bet trūksta. Važiuojam į gamtą!“ O kaip tik žydėjo sodai. Jis suorganizavo teatro autobusą, susėdom visi, kiek tilpo, ir išvažiavom į Panemunę. Pasiėmėm kas ką valgyti, vyrai tada madingo „Tokajaus“ vyno kelis butelius, bet visiems buvo ne gėrimas galvoje; žydėjo sodai... Buvo tokia nuotaika! Prie vandens ant smėlio iš surankiotų šakalių, rastų medžio šakų ir pagalių susikūrėm laužą. Vancevičius, užvaldytas to atvykimo, tos vakaro prasmės, sako: „Pažiūrėkit, kaip gražiai saulė leidžiasi!.. Kaip gražiai keičiasi vandens, dangaus ir sutemų spalvos, kaip toje erdvėje žydinčios obelys, sodai...“ Mes buvom nuotaikos pakerėti ir besikalbėdami, bendraudami likome Nemuno pakrantėje vos ne iki ryto. Visus parvežė. Aš pagalvojau, kad tikriausiai repeticijos nebus, ir bandžiau kokias tris valandas numigti. Einu į teatrą. Galvoju – nieko nerasiu. Matau žiūrovų salėje vaikštinėja gražiausiuoju kostiumu, iškrakmolintais marškiniais, puikiai sušukuotais plaukais, su varlyte pakaklėje. Štai kaip jį pakylėjo gamta. Ir mus visus. Ėmė rinktis aktoriai repeticijai.

Ir gastrolių metu H. Vancevičius surengdavo tokius pasibuvimus gamtoje, prie laužo. Sakydavo: „Jūs gi niekad nematot, kada kyla saulė, miegat, o čia!..“ Tai ne tik cementavo, jungė kolektyvą, bet ir kūrė norimą atmosferą. O apvažiavom daug. Buvom ir Vilniuje. Eilėse prieš premjerą stovėdavo žiūrovai, kad gautų nusipirkti bilietų. Atvažiuodavo iš miestų, miestelių, kolūkių ir su pavilga. Mes buvome laukiami, populiarūs ir publikos mylimi.

Jau seniai H. Vancevičius dirbo Vilniaus akademiniame vyr. režisieriumi, ir mūsų teatras atvažiavo į Vilnių su F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namais“. Po spektaklio, kai mums įteikė po puokštę gėlių ir lenkėmės, aš pastebėjau, kad pirmoje eilėje sėdėjo Henrikas Vancevičius, mano pirmasis mokytojas. Ir aš pasilenkiau ir įteikiau jam savąją puokštę. Nusileido uždanga. Kai nuėjau į užkulisį, Henrikas Vancevičius manęs jau laukė, apkabino per pečius raudodamas: „Aš kaltas, aš tau sugadinau visą gyvenimą (mat, savo laiku įsižeidęs skyrė palyginti mažai naujų vaidmenų – M. M.). Dovanok.“ Kartu verkiau ir aš“ (Iš pokalbio su aktore Gražina Balandyte telefonu sausio 6-ąją).

Daug naujų lietuvių autorių pjesių atėjo ar gimė H. Vancevičiui dirbant Kaune: vien keturi nauji J. Grušo pastatymai, Just. Marcinkevičius, S. Čiurlionienė, R. Narečionis, J. Mackonis, J. Avyžius, V. Bubnys, K. Inčiūra, K. Saja... Kiti jau buvo žinomi autoriai, o kai kurie tik pradėjo savo kelią. Beveik visų H. Vancevičiaus pastatymų dailininkas buvo Feliksas Navickas. Mat abiem rūpėjo palikti, patikėti sceninę erdvę aktoriui ir idėjai.

1964-aisiais Kazys Inčiūra H. Vancevičiui įteikė pjesę „Žemaitė“. Su autoriumi – poetu, aktoriumi ir dramaturgu – jis artimai bendravo. Autentiškos atmosferos atnešė K. Inčiūros pasakojimai apie kančias Sibiro kalėjimuose.

Kaip vyko tuo metu repeticijos, pasakoja šioje pjesėje Žemaitės paveikslą sukūrusi aktorė Birutė Raubaitė: „Ateina Vancevičius į repeticiją ir tyliai vaikšto po salę. Jo žingsniai – man lyg kamertonas, pasufleruojantis, kokia aš turiu išeiti į sceną. Vancevičius buvo jautrus ir subtilus pedagogas, mokėjęs prieiti prie kiekvieno žmogaus. Kai aš gaunu naują vaidmenį, dažniausiai išsigąstu: atrodo, nieko nežinau, nieko nemoku ir išvis nenoriu to vaidmens. Iš lėto, po truputį artėju prie jo. Vancevičius šitai žinojo. Pamenu, repetavome „Tai buvo Irkutske“. Ten buvo šokių scena. Prisipažinau režisieriui, kad šokti tai jau aš negaliu. „Nieko, – sako jis. – Tai – ne esminis dalykas“. Po tokio atsakymo nusiraminau ir... ėmiau mokytis to šokio. Galų gale tai tapo gražiausia mano vaidmens vieta. Aktoriui dirbti su šiuo režisieriumi buvo lengva ir gera dėl to, kad visuomet atrodydavo, lyg tu pats vienas viską padarei. Vancevičius niekada nieko neprimesdavo, bet visada žinodavai, kokia tavo vieta spektaklyje ir vardan ko tas spektaklis yra statomas. Mes visi laikėmės taisyklės: nori gerai vaidinti – stenkis, kad ir tavo partneris gerai vaidintų. Vėliau, dirbdama su kitais režisieriais, jei ko nors nesuprasdavau, visada prie tų dalykų grįždavau.

Labai įdomiai dirbdavom su lietuvių dramaturgija. Repetuodami kartu su dramaturgais, irgi jausdavomės to veikalo kūrėjai“ („Režisierius Henrikas Vancevičius“, „Scena“, 2004, p.142).

Būdavo ir taip (kalbu apie lietuvių dramaturgus), kad ne pats autorius, bet atsitiktinumo dėka pjesė ateidavo į režisieriaus H. Vancevičiaus kūrybinio darbo aplinką. Apie tai labai šilti H. Vancevičiaus žodžiai: „Su džiaugsmu sutikau Dovydą Judelevičių, įteikusį man jo atrastą dar niekur nematytą K. Binkio pjesę „Generalinė repeticija“. Sukūrėme rimtą spektaklį. Neužmirštami L. Zelčiaus, G. Tolkutės, D. Strakšytės, A. Mackevičiūtės, A. Tarasevičiaus, L. Noreikos darbai. Ypatingai tikslios ir išraiškingos dailininko F. Navicko dekoracijos“ (ten pat, p. 176).

Kaip jau D. Juronytė ir kiti šio teatro veikėjai prisimena, režisierius, pastebėjęs jauną, talentingą aktorių, persiviliodavo, pakviesdavo dirbti Kauno dramos teatre – Eugeniją Pleškytę (sužibėjo J. Mackonio „Ulijonoje“), Rūtą Staliliūnaitę (pirmas jos vaidmuo buvo K. Sajos pjesėje „Saulė ir stulpas“).

Teatre, kaip ir visame meno, literatūros, mokslo pasaulyje atsiranda ir suveši pavydas. Kartais jis sužlugdo, o kartais priverčia kaltąjį pasitempti.

H. Vancevičius man leisdavo dalyvauti repeticijose, patarė pasidomėti vyr. dailininko Felikso Navicko darbais. Jautriausias laikas, kai kolektyvo nariai sužino, ką ruošiasi režisierius statyti, ir laukia, visą laiką dirsčioja, praeidami pro skelbimų lentą, kurioje būna pakabinamas tame spektaklyje dalyvausiančių aktorių sąrašas. Kasdien įtampa užkulisiuose, grimo kambariuose didėja, pampsta. Pamenu, daug audrų tarp teatro aktorių (moterų) sukėlė pamačius skelbimų lentoje V. Šekspyro dramos „Antonijus ir Kleopatra“ dalyvausiančių aktorių užimtumą. Kleopatra – Rūta Staliliūnaitė (!). O juk tikėjosi ir Antanina Mackevičiūtė, ir Danutė Juronytė, ir Birutė Raubaitė... Prasidėjo trintis. Tai režisieriui ne į naudą. Praeidamos, prasilenkdamos žiūrėjo į vaidmens „užkariautoją“ R. Staliliūnaitę su nuoskauda širdy, kai kas, sako, skleidė pramanytas istorijas. Bet to nepatikrinsi, todėl, negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kaip sako politikai. H. Vancevičius visokiais būdais stengėsi savo nuomonę, sprendimą, pateisinti, apginti aktorę...

Tiesa, H. Vancevičius turėjo ir šiokių tokių nuodėmių. O kas jų neturi... Jam nepatiko, kad dirbti Kaune paskirto režisieriaus Vytauto Čibiro spektaklius gerai vertino ir teatrologai, ir mielai su juo dirbo, kontaktavo aktoriai. Jausdamas H. Vancevičiaus nenorą sutarti, domėtis jo darbais, V. Čibiras išvyko į Vilnių.

Vėliau, kai režisierius Stasys Motiejūnas pastatė pagal Kazį Borutą „Baltaragio malūną“, sulaukęs audringo publikos dėmesio ir, žinoma, palankios kritikos, spektaklis buvo greitai išbrauktas iš repertuaro, o į Jurgos vaidmenį puikiai sukūrusią Rūtą Staliliūnaitę numota ranka.

Sako, namų nėra be dūmų, o juk šio teatro pagrindą sudarė H. Vancevičiaus bendramoksliai, gitisiečiai. Būdavo ir pasižodžiavimų, o tai žeidė emocionalaus, romantiško Henriko ambicijas ir juo toliau vis dažniau jis ėmė išgėrinėti. Išsiblaivo, gailisi ir vėl su nepailstama energija, aistra dirba prie naujo pastatymo.

Patirdami įtampą darbe ir asmeniniame gyvenime, vyrai palūžta prie stikliuko. Pamenu, kad nuolat „teisiama“, nutariau nuvažiuoti į „Tulpę“ (buvo garsi kavinė) ir, kaip buvau mačiusi kitus, sėdinčius prieš bufetą ir bufetavą ant aukštos kėdės, užsisakyti konjako taurelę. Tačiau atėjusi susigėdau savo sprendimo; nusipirkau garsių „Tulpės“ konditerių skanėstų ir su mama ir mažais savo vaikais maloniai prie arbatos, o gal kavos suvalgėme.

Žinoma, tokia atmosfera pagreitino H. Vancevičiaus apsisprendimą išvykti į Vilnių. Tiesa, jis „ištraukė“ du jaunus ir gražius aktorius – Vytautą Tomkų ir Regimantą Adomaitį (prisimenu spektaklį „Pelės ir žmonės“) – ir privertė juos suprasti aktoriaus vietą scenoje bei dramaturgo dvasinį pasaulį. Išvažiuodamas į Vilnių ir juos atsikvietė.

Paklausiau (telefonu) Praną Treinį, kaip H. Vancevičius atsirado jo vadovaujame teatre. „Žinai, Maryte, turbūt J. Rudzinsko dėka aš tapau Lietuvos Nacionalinio dramos teatro direktoriumi. Tai buvo senuose rūmuose. J. Rudzinsko sveikata ėmė šlubuoti, ir amžius... O tik ką buvo suvaidinęs V. Krėvės „Skirgailą“. Tai buvo jo gulbės giesmė. Sykį jis atėjo į mano kabinetą, pasirėmė į stalą ir sako: „Noriu, kad mane pakeistų, kad teatro vyr. režisierius būtų realistas, noriu, kad ateitų dirbti Henrikas Vancevičius“. Ir dar buvo prašytojų, atseit, tik aš galiu priversti jį atsikratyti stikliuko; ką gi, paėmiau“.

Čia jau H. Vancevičiaus sūnaus teisininko Andriaus papildymas dėl to prasidėjusio gėrimo (kalbėjau telefonu): „Tėvai neturėdavo, kur mus mažus padėti, tai augom teatre, viską matėm, viską girdėjom. Visko būdavo. Tėvui teatras buvo jo gyvenimo būdas, jo gyvenimas. Jis labai skaudžiai išgyvendavo užgauliojimus, nepagarbą, grubumą“.

Ir vėl kalba P. Treinys, aktorius ir rašytojas: „Pradėjo dirbti. Ir užgėrė, o sykį atlėkė pas mane visas nušvitęs, mojuodamas rankoje pluoštu rankraščio: „Tik ką Justinas Marcinkevičius man įteikė savo „Mindaugą“. Aš pastatysiu, pamatysit!“ (Emocijos liejosi per kraštus, toks jis buvo – M. M.). Ir ėmė karštligiškai dirbti. Bet reikėjo derinti kiekvieną sumanymą, pati esi patyrusi vadovaudama muziejui, nes tada datos sutapo (1918-ieji, o norėjome parodyti Mindaugą 1968-aisiais), ir tai kėlė baimę, pasipiktinimą, kad nesuprantame, ką darome. H. Vancevičius, sužinojęs, kad neleidžiama statyti, vėl užgėrė juodai, juodai (kito išsigelbėjimo jam, atrodė, neliko – M. M.). Gėrė ir gėrė. Jokie pasikalbėjimai nepadėjo. Tada pasakiau, kad atleisiu. H. Vancevičius sukluso, ėmė prisiekinėti, pažadėjo daugiau negerti. Kaip tik laikas pervirto į kitus metus; po pokalbio Centro komitete buvo leista „Mindaugą“ statyti, tai H. Vancevičius tiesiog gulė ir kėlė ten. Mindaugą turėjo vaidinti Regimantas Adomaitis (kitas – Henrikas Kurauskas). Regimantas – puikus žmogus, turi visus duomenis, bet jam vis nepavyko „užsikabinti“, tai H. Vancevičius pats išmoko tą vaidmenį ir, eidamas aplink Adomaitį, suvaidino, kartodamas vis, koks turi būti Mindaugas. Premjera, anšlagas ir ne vienas spektaklis. Tada, pamenu, V. Landsbergis man atsiuntė savo vizitinę kortelę (ją turiu), prašydamas rasti jam galimybę pamatyti „Mindaugą“. Juk Justino trilogija ir Mataičių teatras ir prikėlė Lietuvą!

Ir vėliau H. Vancevičius užgerdavo, nepasirodydavo 2–3 dienas teatre. Po to atėjęs atsiprašinėja ir žada negerti. Jau atsirado grupelės kurstytojų, kad būtina Vancevičių atleisti, kad jo metodai pasenę. Aš stengiausi padėti Vancevičiui ir tokioj situacijoj. Jis tai jautė, ir taip grumdamiesi jautėmės kaip dvyniai. Net tokioj atmosferoj jis pastatė Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“ (pagrindinį vaidmenį atliko Henrikas Kurauskas), bet kaip pastatė! Po to atėjo pas mane, padėjo savo prašymą, kad išeinąs iš teatro dėstyti į konservatoriją“.

Kalbėdamas ir reziumuodamas savo mintis apie H. Vancevičių Akademiniame dramos teatre, P. Treinys (to meto teatro vadovas) sako: „...buvau aršus H. Vancevičiaus sampratos teatro patriotas ir todėl rėmiau jo veiklą ir metodikos pasirinkimą visom keturiom, nes man regėjos, kad žmogiškosios sielos virpėjimas scenoje šimtą sykių brangesnis už visus scenos efektus, kad originali režisieriaus išmonė turi ištirpti aktoriaus vaidyboje...

Visaip klasifikuojami režisieriai – į pedagogus ir skaitytojus, novatorius ir senatorius, demokratus ir diktatorius... Manau, jog H. Vancevičių derėtų įvardinti kaip „režisierių donorą“ (ten pat, p. 164). Ilgai laužęs galvą, kaip trumpai drūtai apibūdinti savo ilgametį kolegą – bendrų vargų ir džiaugsmų – neradau tinkamesnės sąvokos, kuri geriau sulydytų kilnų pašaukimą su pilietine ir menine individualybe, neribotai dalijusia savo talentą ir laiką kitiems. Be tokių vyrų sunku įsivaizduoti intensyvų kūrybinį teatro gyvenimą, tikro teatro, kuris, skiepydamas žmonėms kilnias idėjas, nuolat kovotų už aukštą meninę kokybę.

Šitokio įkvėpto darbo nirvanoje mes visi su H. Vancevičiumi išgyvenom daug daug nepamirštamų dienų ir valandų. Tų išgyvenimų rezultatas – geriausieji jo pastatymai, išlikę pirmuose teatro istorijos puslapiuose“ (ten pat, p. 165).

„Jis – (H. Vancevičius – M. M.) mano mokytojas, – LRT TV laidoje „Legendos“ (2014 01 02) kalbėjo aktorius R. Adomaitis, – jis – mano vedlys. Daug kartų dirbom, pradžioje Kaune, kur mane surado. Aš esu prieš jį labai nusikaltęs (tai pasakiau per savąjį 70-mečio minėjimą) ir jo dabar atsiprašau. Mat tada buvo toks dalykas. Vyko visur virsmas, ir aš pamačiau, kad mūsų teatras sustabarėjęs, kad reikia kitokio požiūrio, norėjau išjudinti, supurtyti. O dabar matau, kad tai – puikaus aktorinio, ne režisūrinio tipo teatras, dirbantis, kuriantis pagal K. Stanislavskio sistemą. J. Miltinis kūrė apie save legendą, sutraukdamas žiūrovus net iš Maskvos, o Henrikas Vancevičius to nemokėjo ir nenorėjo; jam svarbiausia buvo aktorius, tai, prie kokio veikalo dirbo. Aš jam labai dėkingas, dėkingas savo mokytojui“.

Laidoje „Legendos“ kalbėjo ir teatro kritikai Markas Petuchauskas, Irena Aleksaitė, aktorės Gražina Balandytė ir Vaiva Mainelytė... Kiekvienas iš kalbėjusių pabrėžė H. Vancevičiaus, didžiojo pedagogo, pačius svarbiausius aktorystės pasaulyje privalumus, – diplomato, stipraus psichologo savybes, kantrybę ir taktą.

Mane pagavo labai moteriškos, trapios ir nuoširdžios aktorės Vaivos Mainelytės žodžiai, ir išdrįsau jai paskambinti telefonu, prašydama papasakoti, kaip prisimena H. Vancevičių, režisierių ir žmogų.

„Jau Vancevičius buvo atėjęs į Akademinį, persikėlė iš Kauno, kai Rudzinskas, dirbęs po Juknevičiaus mirties, atsisakė eiti tas pareigas. Pamenu, aš tada mokiausi Lietuvos Konservatorijos teatrinio fakulteto antrame kurse, atėjo į mūsų repeticijas Henrikas Vancevičius ir Pranas Treinys pasidairyti, pasirinkti naujų žmonių, nes dalis vyresniųjų, senų aktorių, jau išėję, kiti mirę. Pažiūrėjo mūsų etiudus... Ir išėjo. Po kiek laiko skambina ir kviečia Vancevičius dirbti teatre. Mūsų kurso vadovė Irena Vaišytė neišleido: „Sugadins, išpuiks...“ O, kai jau trečiame kurse mane pakvietė dirbti Šiaulių dramos teatre, išleido. Ir aš patekau tarsi į naujagimių lopšį. Daug sužinojau, daug patyriau. Dirbau ten nuo 1968 iki 1975 metų. Ir vėl paskambino man Vancevičius: „Tai paskutinis kartas...“ Atėjo mano kursas (Večerskis ir kiti...) ir dar viena vieta yra. Išvažiavau, nes jau iš Šiaulių mane kviesdavosi filmuotis. Manau, Vilniuje ir lėktuvai, ir traukiniai, ir autobusai vietoj; nuvažiavai filmuotis ir reikiamu metu vėl teatre. Priėmė. Jaučiau ypatingą režisieriaus dėmesį. Kažkaip senoji aktorių karta buvo prieš mane nusiteikusi, nekaip vertino, ne kaip jaunimas, kuris man to ar kito vaidmens galėjo pavydėti. Keista, bet taip jau buvo. Daug gyvenime teko išgyventi.

Pamenu, H. Vancevičius statė H. Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“. Vaidinau su Regimantu Adomaičiu. Aš – Ela Reinheim. Statant, repetuojant čia aš Vilniuje, čia skrendu į Maskvą, kur viename Tarybų Sąjungos ir Vokietijos filme dirbau su Ivanu Lopikovu. Paaiškėjo, kad ir jis vaidina tą patį, kaip Vilniuje Regimantas Adomaitis. Tada nutarėm ir per filmavimo pertraukėles pradėjom repetuoti; išnagrinėjom, aptarinėjom, dirbom, bet artėjo Vilniuje premjera. Nežinojau, ar mane išleis į sceną, nors buvau gerai pasiruošusi. Ir suvaidinau. Po premjeros režisierius H. Vancevičius pasakė: „Į dešimtuką pataikei“. O tai buvo aukščiausias darbo įvertimas.

Būdavo, kad kai kas pabamba; išpuikus, filmuojasi; jai ne teatras rūpi, bet pasirodyti. Bet jaučiau tėvišką Vancevičiaus globą, – prisiminė V. Mainelytė. – Režisierius vis keisdavo vaidmenis. Vienąkart vaidini dramoje, o kitąkart jau komedijoje. Taip jis mus rengė, mokė šiam profesiniam darbui. Štai 1981 metais vaidinau H. Ibseno „June Gabrielyje Borkmane“, o 1984-aisiais – jau A. Ostrovskio komedijoje „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ Kleopatrą Lvovną Mamajevą. O iki tol daugelyje spektaklių vaidinau, pavyzdžiui, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ Milę“.

Mudvi asmeniškai nebuvom susitikusios, bet mane sušildė pokalbis ir aš aktorei V. Mainelytei labai dėkinga už šiuos prisiminimus.

Valdas Vasiliauskas, recenzuodamas Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ pastatymą Lietuvos akademiniame dramos teatre („Literatūra ir menas“, 1978 birželio 10 d.) cituoja TSRS liaudies artisto H. Vancevičiaus žodžius, prieš tai paaiškinęs ir prisiminęs poetą ir režisierių, kurių „kūrybinį aljansą pirmiausia apvainikavo „Dvidešimto pavasario“ sceninis variantas, išpranašavęs poetinio lietuvių teatro atgimimą“. Pranašystė išsipildė ir čia didžiausias nuopelnas tenka poeto draminei trilogijai, jau dabar vis drąsiau prilyginamai nacionaliniam epui, apie kurį H. Vancevičius yra pasakęs: „Realizuoti visą šią draminę epopėją – mano, režisieriaus, Justino Marcinkevičiaus amžininko, pilietinė pareiga“. Tai tapo ir naujojo Akademinio dramos teatro spektaklio leitmotyvu. „Mažvydas“ atsistojo į garbingą gretą tarp „Mindaugo“ ir „Katedros“.

Spektaklio kūrėjai sutelkė dėmesį į žodį, jie poeziją girdi ne tik poetiniuose Mažvydo (R. Adomaitis) monologuose, intymiose išpažintyse, bet ir archajiškose liaupsėse, ir rupios buities scenose“.

Valstybinio akademinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Alfonsas Dūdys rašė, kad „pirmąją pažintį su aktorių trupe pradėjęs L. Leonovo pjese „Antpuolis“, H. Vancevičius svarbiausią dėmesį skiria lietuvių tarybinės dramaturgijos ugdymui ir šioje srityje pasiekia naujų didelių kūrybinių laimėjimų“. Kalbėdamas toliau, A. Dūdys primena, kad H. Vancevičius yra režisavęs net tris operinius pastatymus: V. Baumilo „Paskenduolę“ (Kaune) ir Akademiniame operos ir baleto teatre – P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ (1972) ir V. Paltanavičiaus operą „Kryžkelėje“ (1967).

„Išskirtinę vietą šių pastatymų tarpe užima šiuolaikinė opera „Kryžkelėje“, kurioje ypač raiškus režisieriaus braižas, dirbant su solistais bei choru ir naujai kuriant muzikinį spektaklį. Už Just. Marcinkevičiaus dramos poemos „Mindaugas“ ir V. Paltanavičiaus operos „Kryžkelėje“ pastatymus H. Vancevičius 1969 metais pelnė Respublikinę premiją. 1973 metais už nuopelnus lietuvių tarybiniam teatro menui jam suteikiamas LTSR liaudies artisto vardas“.

Apie požiūrį į savo darbą, apie jo, H. Vancevičiaus, kaip vadovo, pareigą kalbant, cituojami paties H. Vancevičiaus žodžiai: „Režisieriaus darbo sėkmę lemia jo sugebėjimas išugdyti aktorius, atskleisti jų individualybes“ (Henrikas Vancevičius“, „Mintis“, 1977). Todėl Kauno ir Vilniaus teatruose dirbdamas surado ir atskleidė ne vieno jauno aktoriaus individualybę, naujai jam „diriguojant“, t.y. dirbant su teatrų vyresniosios kartos gerai pažįstamais ir kritikos, ir žiūrovų didžiai vertinamais aktoriais, atsiskleidė jų kūrybiniame polėkyje naujos, iki šiol nematytos spalvos, taip praturtinusios aktorių ansamblio dvasinę atmosferą, nes H. Vancevičiaus žodžiais, „...jeigu žiūrovas neišgirs jo (aktoriaus – M. M.) plazdančios širdies, neįžvelgs jausmo ir minties jo akyse, jeigu režisierius ir aktorius nesukurs scenoje dvasinio gyvenimo“, (ten pat), vadinasi, darbas buvo veltui, o kartais ir žalingas. H. Vancevičius stengėsi į teatrų kūrybinę šeimą įlieti vis jauno kraujo, tai po vieną, tai po kitą pastebėtą perspektyvų aktorių pasikviesdamas, o 1973 metais praturtino trupę savo Valstybinėje konservatorijoje išugdyta gabių jaunuolių grupe.

Netiesa, kad režisierius H. Vancevičius ir jo darbai užmiršti, kad, anot P. Treinio, H. Vancevičiaus epocha jau paminta, išbraukta iš mūsų atminties. Šiuolaikiniame kultūros gyvenime labiau vertinamas šoumenas, režisierių agresyvūs dramaturgų minties, vaizdo ir idėjos iškraipymai ar statant rusų, Vakarų ar lietuvių autorių kūrinius, nelieka kalbos apie pagarbą mūsų dvasiniame gyvenime ir rūpesčio žiūrovo prusinimu.

H. Vancevičiaus režisuoti spektakliai buvo rimtai įvertinti ir 1967 metais Pabaltijo teatrinio meno pavasario festivalyje, ir 1970-aisiais Maskvoje jo režisuoti pastatymai – A. Čechovo „Trys seserys“, F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namai“, V. Paltanavičiaus opera „Kryžkelėje“. 1970 metais Just. Marcinkevičiaus „Katedra“ buvo parodyta ir susilaukė dėmesio Vokietijoje (rytų). Kai 1976 metais Maskvoje įvyko ataskaitinės LTSR Valstybinio dramos teatro gastrolės (žiūrovai matė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ inscenizaciją, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, J. Grušo „Cirką“, Č. Aitmatovo ir K. Muhamedžanovo „Fudzijamą“ ir F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“), teatro kritikė N. Velechova laikraštyje „Moskovskaja pravda“ rašė, kad „Lietuvos TSR teatras labai įdomiai ir visapusiškai sprendžia tikrojo ir tariamojo žmonių visuomenės idealo problemą – ir teatras, ir jo vyriausiasis režisierius H. Vancevičius, apmąstydami svarbiausias moralines ir socialines problemas, suvokdami žmonių santykių esmę... Apmąstymai ir analizė grindžia H. Vancevičiaus režisūrą, jo santūrią, epiškai ramią pastatymo ir charakterių psichologinio gvildenimo manierą“.

Tuo pačiu metu „Pravdoje“ teatro kritikė N. Lordkipanidzė, reziumuodama šių gastrolių rezultatus, teigė: „Vilniaus trupė stipri ir savo tradicijomis, ir perspektyva, jos mene juntamas gyvas vystymasis. Gastrolės neabejotinai įrodė, kad turime kolektyvą, jaučiantį laiką, jo socialines ir moralines problemas. Teatras suvokia savo veiksmingą jėgą ir atsakomybę – tai yra jo kūrybinio brandumo ir gyvybingumo požymis“.

Nereikia galvoti, kad tik jie vieninteliai dabartiniai išradėjai, atradėjai – pasaulio centras. Kiekvienam kūrėjui leista dirbti ir užteks vietos po saule; kuo veiklos paletė spalvingesnė, turtingesnė, tai bus ir pergalė, pliusas. O tai, kas vertinga buvo, kas savo laiku tarė naują žodį jam duotoje erdvėje, nemindykime purvyno šiukšlėse išmirkusiais batais.

Ir dar. Nesiginčykim, kur, Kaune ar Vilniuje, H. Vancevičiaus statytieji spektakliai vertingesni. Jis padovanojo mūsų teatro istorijai labai daug. Kaune spektakliai buvo minkštesnio braižo, Vilniuje – griežčiau sustyguoti, bet visur kaip ant delno – emocija, prisodrintas pulsuojantis žodis, aktorių ir režisieriaus H. Vancevičiaus požiūris, kurį P. Treinys pavadino „Vancevičiaus epocha“.

Esu išsiilgusi aktorinio teatro pastatymų, psichologinės gelmės darbų ir ne tik aš viena, ne tik manoji karta, bet ir dabarties jaunimas, apie kurį negalvojame, kurį pamirštame.

* * *

Sausio 2 dieną vienam garsiausių Lietuvos režisierių Henrikui Vancevičiui sukako 90 metų. Jubiliatą pasveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, Kultūros ministras Šarūnas Birutis, kolegos. H.Vancevičius iš viso sukūrė per 100 spektaklių, išugdė ne vieną aktorių ir režisierių kartą. Šis žmogus klojo mūsų nacionalinio teatro pamatus, ant kurių išaugo pasaulinė lietuvių scenos meno šlovė.  

© 2014 „XXI amžius“