Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Poetė, teisininkė, literatų globėja, moteris, mama

Maltos poetės Simone Inguanez poezijos vakaras Rašytojų klube Vilniuje

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Renginio vedėja Indrė Valantinaitė, Simone Inguanez ir vertėja Agnė Kazlauskaitė

Vilnius. Už Simone Inguanez apsilankymą turime būti dėkingi Europos komisijos atstovybei Lietuvoje ir Europos komisijos atstovybei Maltoje, ES atstovui Brajenui, kuris nuolat rengia Maltos šiuolaikinių poetų vakarus šalyse, pirmininkaujančiose ES Tarybai. Šis vakaras Lietuvos rašytojų sąjungos klubo salėje suteikė galimybę išgirsti maltiečių kalbą – Simone Inguanez kūrinius skaitė maltietiškai (kad nepabostų, ne kiekvieną, o kas antrą, išverstą į lietuvių kalbą). Lietuviškai Simone eiles skaitė šio vakaro vedėja poetė Indrė Valantinaitė (viešnios eilių vertėjas poetas Julius Keleras į vakarą neatvyko). Poezijos skaitymai dviem kalbomis tęsėsi pakaitomis su pertraukėlėmis, kurių metu buvo užduodami klausimai lietuvių kalba (juos į anglų kalbą vertė profesionali vertėja Monika).

Į klausimą, ar teisininkei racionalus mąstymas netrukdo rašyti eiles (juk poetė Maltos universitete yra baigusi teisę), Simone atsakė, kad teisės praktika susijusi su psichoterapija, lingvistika, tiesiog su žmonėmis, kai susiduri akis į akį su įvairiomis konfliktinėmis situacijomis.

Dauguma poetų yra tarsi pakylėti, ne šios žemės atstovai, kaip jai pavyksta išlikti tokiai optimistiškai, elegntiškai ir prisijaukinti tą kasdienybę? Simone atsakė, kad poetas visų pirma yra tik žmogus. Ji rašo apie gyvenimą, mano, kad poetui svarbu neatsiriboti, neatitrūkti nuo realybės. Ji netiki stereotipais, kad poetai turi būti liūdni, linkę į savižudybę. Ji mėgsta stebėti žmones, aplinką, įvykius, tai, kas jai kelia daugiausia klausimų. Ją intriguoja kasdieniai įvairių kultūrų ritualai, jie gali būti labai skirtingi, tačiau žmogaus esmė išlieka ta pati.

Simone neturi savo mėgstamo poeto, juos randa atsitiktinai, jai daro įtaką fragmentai iš įvairių kultūrų, labiausiai tų poetų, kurie rašo apie savo epochą. O iš kompozitorių patinka italų baroko meistras Antonijus Vivaldis (1678–1741).

Ar yra produktyvi, viešnia atsakė, kad pats rašymo greitis priklauso nuo situacijos, būna įvairiai. Ją gali įkvėpti kokia nors konkreti situacija, kuri atrodo savaime suprantama, o iš tiesų taip nėra. Simone nuolat užsirašinėja savo įžvalgas, o vėliau jas paverčia poezijos procesu. Šiuo metu ji augina penkerių metų dukrytę Frederiką, kuri nors kartais ir trukdo darbui, yra įkvėpimo šaltinis. Simone dirba Maltos kultūros ir menų taryboje, jos specializacija – literatūros menas. Ji konsultuoja menininkus, užsiima jų parama, konkurso būdu padeda jiems surasti žmones, kurie įgyvendina jų idėjas.

Simone Inguanez gimė ir augo Maltos miesteliuose – Santa Lučijoje ir Bormloje, o šiuo metu gyvena Kalkaroje, Nakzagi (šiaurinėje Maltos salos dalyje). Eiles rašo daugiausia apie praeitį, prisimindama gimtinę, savo tapatybę sieja su pietine salos dalimi. Beje, vakaro dalyviams ant kėdžių buvo padėti spalvoti lankstinukai anglų ir maltiečių kalbomis su nuotraukomis apie Valetą, Maltos sostinę, esančią šiaurės rytuose.

Simone Inguanez 2005 metais išleido du poezijos rinkinius: „Vanduo, ugnis, žemė ir aš“ ir „Pusiau moteris, pusiau vaikas“. Kalbėdama apie pirmąjį rinkinį, jo pavadinimą, autorė save tapatina su oru. Kodėl? Poezijos rašymas jai suteikia prasmės, nes oras simbolizuoja gyvenimą, oro ir sielos asimiliaciją. Kalbant apie antrojo rinkinio pavadinimą, Simone labai svarbu neprarasti vidinio ryšio su vaikyste. Kaip jai tai pavyksta? Poezija – labai žaisminga kūrybos forma, o žaidimas susijęs su vaiku. Vienu momentu ji jaučiasi moteris, kitu – joje iškyla vaikas. „Jei tai prarasčiau, prarasčiau labai svarbią savęs dalį ir kaip rašytoja, ir kaip žmogus“, – sako Simone.

Simone Inguanez 2007 metais dėstė Ajovos universitete. Kaip poetė dalyvavo įvairiuose literatūros festivaliuose, poezijos skaitymuose. Kaip komisijos narė, dalyvauja Maltos ir įvairiuose tarptautiniuose konkursuose (2004 metais – VII kasmetiniame poezijos konkurse „Voix de la Méditerranée“ Prancūzijoje, 2005-aisiais – XII Europos ir Viduržemio jūros regiono jaunųjų menininkų bienalėje, 2008 metais – Vengrijos poezijos festivalyje „Europoetica“).

Be maltiečių ir anglų, Simone moka italų, prancūzų kalbas. Kaip vertėja dalyvavo Viduržemio jūros regiono poezijos vertimo dirbtuvėse. Jos pačios eilės išverstos į anglų, prancūzų, arabų, turkų, hebrajų, italų, rusų, vengrų, bulgarų, latvių ir suomių kalbas, skelbtos antologijose, apžvalgose, interneto svetainėse, skaitytos per radiją ir televiziją, pagal jas parašyta dainų. Poetai-vertėjai kitaip nei vertėjai ne poetai vieni kitų eiles verčia ne pažodžiui, leidžia vienas kitam versti laisviau, svarbu, kad būtų galutinis produktas, skambesys, idėja, prisipažino Simone.

Viešnia iš saulėtos Maltos Lietuvoje lankosi jau antrą kartą – 2012 metais dalyvavo Druskininkų poezijos renginyje. Vakaro pabaigoje ji padėkojo „Druskininkų poezijos rudens“ rengėjui Kornelijui Plateliui už pirmąjį pakvietimą į Lietuvą ir jos poezijos įgarsinimą.

Truputis žinių apie maltiečių kalbą. Kadaise (800 m. pr. Kr.–218 m. pr. Kr.) Maltos salų gyventojai (kaip romėnai ir bizantiečiai) kalbėjo finikiečių kalbos tarme. 870 metais salos buvo užkariautos arabų, paplito arabų kalbos dialektas, juo buvo kalbama ne tik Maltoje, bet ir Pietų Italijoje, Sicilijoje. Maždaug pusė žodžių yra skoliniai iš italų, siciliečių kalbų, dar 20 proc. – iš anglų kalbos. Maltiečių kalbos abėcėlės raidės yra lotyniškos dialektai labai skiriasi, tad žmonės iš skirtingų Maltos miestų arba salų gali ir nesusišnekėti.

XV amžiuje parašytas pirmasis žinomas literatūrinis tekstas maltiečių kalba – poema „Il Cantilena“. Labiausiai paveikta romanų kalbų Malta buvo Šv. Jono Jeruzaliečio riterių ordino valdymo laikais (1530 – 1798). Tuo metu buvo rašoma lotynų ir italų kalbomis, tačiau žinomi bandymai rašyti maltietiškai, pavyzdžiui, poema „Bonamico“ 1672 metais. 1752-aisiais pasirodo pirmoji išspausdinta maltiečių kalba knyga – „Wizzino“ katekizmas. 1800 metais Malta tapo Didžiosios Britanijos kolonija, tačiau italų kalba liko oficiali, maltiečių – šnekamoji. 1764–1829 metais gyvenęs Mikiel Anton Vassalli sudarė maltiečių kalbos žodyną ir aprašė kalbos gramatiką, išvertė į maltiečių kalbą dalį Naujojo Testamento. 1921 metais Malta gavo savivaldos teisę, pagal konstituciją oficialiomis tapo italų ir anglų kalbos. 1936-aisiais maltiečių kalba gavo oficialios kalbos statusą, italų kalba jo neteko. 1964 metais, Maltai paskelbus nepriklausomybę, oficialiomis liko anglų ir maltiečių kalbos. 2004 m. gegužės 1 d. Maltai įstojus į Europos Sąjungą, maltiečių kalba tapo oficialiąja ES kalba.

Autorės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“