Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Gerumo židinys

Ateik...
Tikėjimo bičiuliškasis Dievo valios žiburėli,
Ateik prie mano vienišumo kojų,
Ir būkime kartu prie židinio gerumo!

                            („Ateik į bičiulystės rasą“)

Br. Bernardas Saulius Belickas OFM

Alvyra Grėbliūnienė

Druskininkai. 2004 metais „Eglės“ sanatorijoje vyko susitikimas su šviesaus atminimo tautos poetu Justinu Marcinkevičiumi. Renginys „Ką gi dar dvasia ir žodis gali?“ buvo skirtas kalbos ir knygos metams paminėti. Prisimenu, kai poetas, paklaustas, kokiais varpais reikia skambinti, kad kalba išliktų, tada pasakė: „Tas varpas mumyse... Kalbos likimas – tautos likimas“. Nuo to laiko esu pažįstama ir su sanatorijos bibliotekos vedėja Adele Kudarauskiene. Ne vienas žymus poetas, rašytojas, aktorius, gydytojas ar kitas taurios sielos žmogus vedėjos pasišventimo menui ir gėriui dėka svečiavosi sanatorijos renginiuose ir dalinosi su susirinkusiaisiais jiems duotomis Dievo dovanomis.

Beveik po dešimties metų, vieną šaltą, į purius sniego kailinius įsisupusį sausio vakarą „Eglės“ sanatorijos bibliotekoje susitikome su Just. Marcinkevičiaus kraštiečiu, jo gerbėju, poetu, broliu Bernardu Sauliumi Belicku OFM. Jis druskininkiečius ir sanatorijos svečius pakvietė pasidalinti gerumo židinio šviesa. Poetas pristatė savo poezijos knygą „Taip priėjo gyvenimas“.

Vedėja, pristatydama brolio Bernardo OFM knygą, jo eilėmis klausė: „Nejaugi mes nemokame / Savęs dalelę atiduoti, / Kad atpažintume ištirpusiam lašely / Žmogaus keliaujančio tikrumą!“

A. Kudarauskienė mielai sutiko svečią – poetą iš Žemaitijos. Prisiminė jo dvasingus, širdį apkabinančius, suteikiančius vilties, paguodos žodžius, laidojant artimus giminaičius Kretingoje.

Poetas džiaugėsi, kad šią dieną bibliotekoje jam duota didelė Dievo malonė susitikti su žmonėmis ir pasidalinti dvasine duona – žodžiu. Jo nuolatinis troškimas – tolerantiška širdim apkabinti gyvenimą. Broliui poezija yra evangelinio liudijimo įprasminimas. Sektini pavyzdžiai – kunigai pranciškonai poetas Kazimieras Andriekus ir Julius Sasnauskas, o Druskininkai – atradimas. Čia lankosi pirmą kartą. Čia parašė ir eilėraštį „Gyvenimo Žodžiui“. Poetas vadina Žodį mylimu broliu, su kuriuo „klampoja“ per gyvenimo „pusnis ir arimus“. Prakalbintas „donelaitiško būro saulėtekiu, Strazdelio artumu“, mato, kaip „per Lietuvos patriotišką sėją sudaigintas grūdelis žydėjimui bunda!“ Galiausiai žodis lieka šaukiančiu klausimu: „Ar ateisi pas mane iš tylos / Į kalbėjimo prasmę tikras, nuskaidrintas, Gyvenimo žodi!“

Eilėraštyje „Himnas gyvenimui“ sudėlioti ženklai, paakinantys žmogų, „išmokti dalintis tyla, / Kad akyse vaikščiotų šviesi valanda“, išmokti laikyti rankose „žydinčią duonos riekę“, pabudinti rytą, saulės tekėjimą, kad galėtų sušilti ir atsigauti gėris. Brolis Bernardas OFM, dėkingas broliams pranciškonams už jo priėmimą. Vienuoliai labai skirtingi, unikalūs, bet draugiški – viena šeima. Jis parašęs eiles ir šv. Antano garbei „Suklaupusiųjų viltis“. Dvasinis gydymas galimas, kai mokaisi mylėti, priimti, suprasti, kai kartu išgyveni draugo skausmo artumą...

Dievas nusileidžia ant žemės ir nori priimti kiekvieną iš mūsų. Šeimos metams paskirtas „Tarnavimo džiugesys“. Jame minėdamas save kaip nekantrų mokinį, bučiuodamas senolių brolių atminimą, prašo „meilę adoruojančios Klaros“ priimti į budinčią tylą, brolio Pranciškaus – „atverti stigmų šaltinį“.

Knygos autorius yra dedikavęs eilėraščius poetams: P. Širviui, Just. Marcinkevičiui, V. Mykolaičiui-Putinui, S. Nėriai. Jam labai artimas poetas Just. Marcinkevičius. Tai – meilės pavyzdys, gyvas baltiškas grynuolis, raštijos apaštalas. Poetas paskaitė eilėraštį, skirtą knygos ir kalbos metams, „Kalbos žiburys“.

Brolis Bernardas OFM, atlikdamas noviciatą Kenebunkporte, Meino valstijoje JAV, sudėjo padėkos eiles Švč. Mergelei Marijai, kaip lydinčiai žvaigždei, sueiliavo prašymus pabūti „mūsų Mama“, priglausti prie Viešpaties kančios, paguosti neviltyje, nubraukti ašarą nuo skruosto, atverti naują „meilės ir gyvybės versmę“. Marija tarsi nužengia nuo paveikslų ant žemės. Ji matoma tarsi močiutė, mama. Poetas norėjo Dievo Motiną sutaurinti, neužmiršdamas, kad Joje yra dieviškumo ir žmogiškumo pradas.

Brolis Bernardas OFM labai subtiliai ir šiltai atsiliepė apie brangiausias savo šeimos moteris – močiutę ir mamą. Močiutei dėkingas už nuolatinę maldą, už šiltu rūpesčiu apgobtą vaikystę. Visi maldos ir tikėjimo pradmenys gauti iš mamos. Ji dirbo sanatorijoje gydytoja, vesdavosi ten ir vaiką. Ten jis gavo bendravimo, artimo meilės, atjautos, pagarbos pamokas. Mama buvo aktyvi visuomenininkė, gera oratorė, intelektuali, labai jautri ir nuoširdi moteris. Kūrybinis pradas – iš jos. Unikali gamta, Nemunas, įvairių metaforų, žaidimų pasaulis žadino vaizduotę. Dešimties metų būdamas parašė pirmąjį eilėraštį. Tiek pat metų turėjo, palydėdamas tėvelį į Amžinybę. Nuo tada visiems trims broliams mama buvo ir tėtis, ir mama. Atsirado dar ir ketvirtas, ne kraujo brolis. Susipažino Birštono pionierių stovykloje. Susidraugavo. Prašė parsivesti namo. Nuo tada jau visi keturi vadino mama. Tik mama negalėjo Broniaus įsivaikinti, buvo saugumiečių akiratyje. Berniuką įsivaikino katalikiška Gudaičių šeima, o jis daugiausia gyveno br. Bernardo šeimoje. Taip jau Dievas pasirinko – du Belickų sūnūs atsiliepė į Jo kvietimą, pasirinko tarnystę Viešpačiui. Vyresnysis brolis Aušvydas Belickas – žymus kunigas, žurnalistas, Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) rezidentas, Lietuvos policijos kapelionas. Šio vakaro svečias jaunėlis Saulius – brolis Bernardas OFM, vienuolis, diakonas. Bernardo vardą pasirinko, nes susižavėjo turtingu asyžiečiu Bernardu iš Kvintavalės, kuris visko išsižadėjo ir nuėjo kartu su Pranciškumi.

Kunigas Aušvydas broliui yra didysis kūrybos, gyvenimo kritikas. Brolio Bernardo OFM gyvenimo tikslas – išmokti mylėti, džiaugtis gyvenimu, su sąžine, su tiesa gyvenant, atrasti artimą, negailėti savęs, išmokti save atiduoti žmonėms. Dievas nusileidžia ant žemės ir nori priimti kiekvieną iš mūsų. Pati gražiausia malda yra žodis į artimą... Vienuolis bylojo, jog šis susitikimo vakaras irgi yra dovana, praturtinanti mūsų širdis ir mus. Taip ir einame, ieškome ir sutinkame... Labai svarbu, kaip mes einame? Brolis pateikė du klausimus ir atsakymus į juos. Pirmasis – ar mes einame taip, kaip šv. Pranciškus, kuris sutikęs už miesto raupsuotąjį, nugalėjęs nemeilę, jį apkabina ir vėliau gydo jo žaizdas? Antrasis – ar mes einame taip, kaip Kristus, kuris, nuolankiai nusižeminęs, su meile per Paskutinę vakarienę plauna apaštalams kojas? Autorius savo išgyventu gyvenimo žodžiu kvietė susirinkusius sekti šiais pavyzdžiais. Per dykumą, išduotas, sušalęs ir žaizdotas, nuraminęs vėtrą santaikos dvasia, ateina Žmogaus Sūnus kaip „Tėve mūsų“ maldos šviesa (eil. „Per dykumą“)... O mes vėl „savuosius raupsus išsilaižę“ einame „į santarvės kilniąją šventę“ (eil. „Ieškojimo prasmė“).

Popiežius Pranciškus ragina neužsidaryti, išeiti iš bažnyčių, eiti susitikti su kitais, liudyti savo tikėjimą. Brolis atsiliepia į šį kvietimą. Jis prisiminė susitikimą su žmogumi, kuris prisistatė laisvamaniu, o S. Belickas –  broliu Bernardu. Jie bendravo apie valandą. Atsisveikindamas laisvamanis paprašė susitikti dar kartą. Vakaro svečias kalbėjo, jog viskas prasideda nuo žmogaus susitikimo su žmogumi prasmės. Gražiausias paminklas – darbai, kuriuos paliekame po savęs. Žmonių meilė prasideda, prisilietus prie jų širdžių. Pranciškonų gyvenime tai – netgi susitikimai su širdies, onkologinėmis ligomis, diabetu sergančiais ligoniais, jų artimaisiais.

Poeto kūrybą skaitė druskininkietės Birutė Levikovienė, Irina Skriabina ir viešnia iš Vilniaus Nijolė Dzindziliauskienė.

Brolis Bernardas OFM Druskininkuose „Eglės“ sanatorijoje stiprino sveikatą kartu su broliu Juozapu OFM. Jie kartu dėkojo už patirtą džiaugsmą.

Drauge, pabuvę prie Gerumo židinio, „...eikime, keliaukime kartu,.. / Mažąja gėrio viltimi dalinkimės... (eil. „Dvasios dvelksmas“).

Autorės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“