Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Senosios stačiatikių šv. Mišių knygos

Prof. Osvaldą Janonį sveikina Evgenija Baltronienė, dešinėje – Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės klebonas Aleksejus Smirnovas

Stačiatikių knygų paroda

Parodoje „Triodionas“

ANYKŠČIAI. L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje surengta paroda „Senosios stačiatikių šv. Mišių knygos“. Kovo 4 dieną bibliotekos salėje paroda pristatyta Anykščių bendruomenei. Renginyje dalyvavo Anykščių šv. Aleksandro Neviškio cerkvės klebonas Aleksejus Smirnovas, parodos organizavimo pagalbininkė – Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centro vadovė Evgenija Baltronienė, Anykščių rajono savivaldybės mero patarėjas Virgilijus Aloyzas Milaknis, rašytojas Rimantas Povilas Vanagas su žmona Vijoleta, vertėja Jūratė Ivanauskienė, pedagogas, logopedas ekspertas Juozas Danilavičius, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, kuratorius Tautvydas Kontrimavičius ir daug kitų garbingų anykštėnų.

Pristatydamas knygas, kraštietis, Vilniaus universiteto prof. Osvaldas Janonis kvietė atkreipti dėmesį į knygų meninį apipavidalinimą. „Pirmiausia apžiūrint parodą į akis turėtų kristi išorinis knygų grožis, apdarai, šriftas, puikios iliustracijos“, – sakė kuratorius. Jis akcentavo, kad Dievo garbinimui skirtos knygos iš tiesų tuomet buvo labai puošnios. Jos išgražintos dailės motyvais, išpuoštos iš Bizantijos paveldėta ornamentika. Stebiesi, kaip dailininkų mokėta ranką valdyti. Dažnai vienos ar kitos knygos atskiras puslapis daro įspūdį efektingu mažmožiu – atsklanda, užsklanda, ornamentu, inicialu. Senųjų knygų tyrinėtojas kvietė pasigrožėti inicialais – grafinėmis puošmenomis, dažnai kito šrifto teksto ar jo dalies puošniomis pirmosiomis raidėmis, rusiškai vadinamomis „bukvicomis“ (lietuviškai – raidikėmis). Prof. O. Janonis pabrėžė, kad ypatingas knygų dekoro bruožas – dekoratyvus šriftas, sudarantis vientisą ornamentinį užrašą. Kirilicos šriftas yra geometriškai negriežtas ir tai jam suteikia savotiško žavumo. Pasak profesoriaus, anksčiau leistose knygose nelengvai aptinkame įprastinių knygos elementų – antraštes ir išleidimo duomenis. Kartais jie nurodyti pirmame knygos lape, jo pabaigoje, po išvardijimo, kieno paliepimu knyga buvo išspausdinta, arba kolofone (įraše paskutiniajame knygos puslapyje). Savitumų turi ir paginacija – puslapiai ilgą laiką buvo numeruojami ne arabiškais skaitmenimis. Kai kuriose knygose vartoti kustodai – puslapio pabaigoje buvo įrašomi kito puslapio pirmasis žodis ar skiemuo. Vienoje knygoje dėmesį turėtų patraukti priešlapis – spalvingas dvigubas popieriaus lapas, jungiantis knygos bloką su viršeliu ir priklijuotas prie vidinės viršelio pusės. Keliose knygose yra įrašyta jų kaina. „Apaštalas“ be įrišimo kainavo 3 rb. sidabru, „Tipikonas“ (be įrišimo) – 4 rb. 70 kap. Palyginkime: 1900 metais Surdegio vienuolynas nusipirko karvių po 29 rublius sidabru. Arkliai kainavo keturis kartus brangiau. Prof. O. Janonis išreiškė kelis argumentus, kodėl turėtume džiaugtis tokia paroda. „Pirmiausia, – sakė jis, todėl, kad parodoje parodytos nematytos ir nepažįstamos knygos tenkina mūsų smalsumą; antra, todėl, kad jos yra brangios ir brangintinos ne tik stačiatikiams, bet ir visiems krikščionims; trečia, todėl, kad jos ne iš kokių sostinių atvežtos, o saugomos čia pat, Anykščiuose, kad jos yra tapusios mūsų krašto knyginio paveldo dalimi“.

„Norisi tikėti, – kalbėjo jis, kad tokios parodos bus jungties siūlas tarp katalikų ir stačiatikių, kad dažnas pajus jų slėpiningą galią, kad kiekvieno tikinčiojo širdis joje ras daug peno, nes paroda suvirpina jautriąsias mūsų stygas dvasiškąsias – jautriąsias – mūsų sielos stygas. Tesušildo ji visų krikščionių širdis ir jausmus, gaivina dvasią ir stiprina dorovę. Viliuosi, kad tokia paroda bibliotekai daro nemaža garbės“, – užbaigdamas parodos pristatymą pabrėžė prof. O. Janonis ir pakvietė visus ateiti po vieną, bibliotekos tyloje susikaupus visas tas knygas pačiupinėti, pavartyti, patyrinėti, pasigrožėti atskiromis detalėmis, primindamas Vaižganto žodžius: „Platus Dievo daržas – visi galime savo naštas prisirinkti“.

Parodoje eksponuojamos nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus pradžios Sankt Peterburge, Maskvoje ir Kijeve išleistos stačiatikių apeigų knygos. Seniausia knyga – 1802 metais Kijevo Pečersko lavros spaustuvėje išspausdinta knyga. Dauguma kitų knygų išleistos XIX amžiaus II pusėje, 13 knygų – 1900–1906 metais. Parodoje rodomos dvi Šventojo Rašto knygos – „Apaštalas“ ir „Psalmynas“. Didžiausią parodos skyrių užima knygos, kuriose užrašyti tekstai, skirti kiekvienai bažnytinių metų dienai, tą dieną minimam šventajam ar šventajai. Eksponuojama 12 tomų, kurių kiekviename išspausdintos vieną mėnesį skaitomos maldos, liturginio ir pamokomojo turinio rinkinys „Anfologionas“. Parodos lankytojai galės susipažinti ir su Bažnyčios įstatais „Tipikonu“, giesmių ir natų knygomis: giesmių aštuoniems balsams rinkiniu „Oktoechu“, „Hirmologijumi“, trigiesmių kanonų rinkiniu „Triode“ ir kitomis retomis knygomis.

Bendra eksponuojamų knygų būklė gana gera. Susidėvėję tik kai kurių knygų viršeliai, neretai sunykę įspaudai, dėl drėgmės cerkvėje surūdiję geležiniai agrafai (senųjų knygų įrišimo elementas, dekoruotas kabliuko ar sagties formos susegimo įtaisas).

47 knygos iš Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės yra didžiulis spausdintinio žodžio istorijos lobis, spausdintinio kultūros paveldo dalis. Tai – gyva praęjusių amžių vertybė, turinti savo istoriją, savitumus ir verta atidesnio tyrinėjimo. Knygos vertingos ne tik dėl savo meninio lygio, bet ir dėl nedidelio išlikusio egzempliorių skaičiaus.

Audronė BEREZAUSKIENĖ,
L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja

© 2014 „XXI amžius“