|
Prezidentės metinis pranešimas kvietė vienyti tautą
Praėjusios savaitės ketvirtadienį Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime skaitė metinį pranešimą. Tai buvo, įvairių politikų ir apžvalgininkų nuomone, bene geriausia iš visų jos kada nors pasakytų kalbų. Prezidentė kalbėjo optimistiškai ir siekė suvienyti tautą. Po ketverių metų vietoje aš jau atsirado mes. Tačiau kai kurie Lietuvos politologai pranešimą vertina dviprasmiškai. Vieni tvirtina, kad optimizmas jame skambėjo tik dėl to, kad netrukus vyks Prezidento rinkimai, o kiti aiškina, kad šalies vadovė optimistiškai kalbėjo dėl to, kad, kylant grėsmei Lietuvos saugumui, ji natūraliai ėmėsi telkti tautą. Grėsmės akivaizdoje visi perkainojome savo vertybes. Ir, neabejoju, kiekvienoje širdyje nubudo pareiga, pirmiausia savo artimui, o drauge ir savo Tėvynei. Pasipriešinti ar prisitaikyti šį sprendimą reikės daryti visiems tiek pasaulio galingiesiems, tiek kiekvienam žmogui, sakė D. Grybauskaitė. Vis dėlto keista, kad jau metinio pranešimo pradžioje Prezidentė sakė: Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa ir už tai gavusi Nobelio premiją vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.
Apie kokius pusę amžiaus ir apie kurį Europos žemyną ji kalbėjo, visai neaišku. Jau vien per pastaruosius 20 metų Europoje tūkstančiai žmonių žuvo ne nelaimėse, o per karinius konfliktus Bosnijoje, Kosove, Kroatijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Slovėnijoje. O gal šios šalys ir anksčiau, ir šiandien nėra Europoje? Ar jos patenka į Europos žemyną tik tada, kai įstoja į Europos Sąjungą? Slovėnija ir Kroatija jau yra Europos Sąjungoje, bet ar tai, kas jose vyko prieš 20 metų, nesiskaito? Tada nesiskaito ir Rusijos agresija Ukrainoje, nes nei viena, nei kita nėra Europos Sąjungoje.
Kalbėdama apie mažą žmonių aktyvumą rinkimuose, Prezidentė sakė: Žengiame į šeštus laisvus Prezidento rinkimus. Pirmuosiuose 1993 metais dalyvavo beveik 79 procentai rinkimų teisę turinčių gyventojų. Pastaruoju metu į rinkimus ateina vos pusė rinkimų teisę turinčių žmonių. Per pastaruosius Seimo rinkimus balsuoti neatėjo ir valstybės ateičiai abejingi liko net 450 tūkstančių jaunų šalies žmonių nuo 20 iki 40 metų. Tuomet valdžią mums išrenka svetimi pinigai. Jiems, o ne rinkėjams tampa atskaitingi šalies politikai. Politinis Lietuvos saugumas ir branda prasideda nuo balsadėžės. Jau vaduojamės iš politinės korupcijos voratinklio, partijos mokosi gyventi be verslo finansavimo. Bet ar visada turime priekaištauti tiems, kurie neateina balsuoti? Juk kiek daug kasdienybėje pažįstame žmonių, kurie sako visai neskiriantys vieno kandidato nuo kito, balsuotų tik už gražesnį veidą ar kažkur kažkada jo pasakytą šmaikštesnę mintį. Jiems visai neįdomu, kokios vieno ar kito kandidato pažiūros, ką jis žada daryti ir ar jo ankstesni pažadai buvo vykdomi. Ar Lietuvai geriau, kai tokie visai nesusivokiantys žmonės ateis balsuoti? Nebent tik Seimo rinkimuose ir tik todėl, kad, jei ateis daugiau rinkėjų, tada vienai ar kitai proginei partijai sunkiau bus surinkti reikalingų balsų minimumą.
Prezidentė metiniame pranešime sakė: Ne tik Valstybinės kalbos komisijos rūpesčiu, o kiekvieno iš mūsų priederme turi tapti ir pareiga lietuviškam žodžiui. Būtent kalba yra pilietiškumo ir atsakomybės už savo šalį, tapatybės, kultūros puoselėjimo ir bendruomenių tarpusavio ryšio visame pasaulyje pradžia. Deja, apie lietuviškus žodžius belieka tik kalbėti, nes lietuviškiems užrašams vietos viešuose pavadinimuose beveik nebeliko, ir jokia Valstybinės kalbos komisija čia galios neturi. Nepilnavertiškumo kompleksu susirgę verslininkai lietuviškų užrašų nepripažįsta, nes jų gali koks nors nelietuvis nesuprasti pereikite per Gedimino prospektą Vilniuje ar Laisvės alėją Kaune ir įsitikinsite. Jeigu svetimi užrašai ir toliau skverbsis į viešuosius pavadinimus, kitąmet metiniame pranešime Prezidentei gali tekti kalbėti jau tik apie lietuviškų raidžių puoselėjimą.
© 2014 XXI amžius
|