2014 m. balandžio 18 d.    
Nr. 16
(2087)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Susitikimai

Kunigui provincijoje reikia pasikliauti Dievu

Upynos Švč. Mergelės Marijos
Vardo bažnyčios administratorius
kun. Eduardas Steponavičius
Eligijaus VAITKAUS nuotrauka

Ne kartą teko girdėti, jog provincijoje kunigui dirbti lengviau. Atseit, esi pats sau „ponas“ ir tau paskirtoje parapijoje arba keliose tvarkaisi taip, kaip tau atrodo geriau. Štai Šilalės dekanato Upynos parapija yra gerokai nutolusi nuo rajono centro. Tai – nedidelis miestelis, seniūnijos centras su biblioteka, vidurine mokykla ir turtingu vietos kraštotyros muziejumi, kuriam jau daug metų vadovauja rajone gerbiamas muziejininkas, nepailstantis visokių senienų kaupėjas Klemensas Lovčikas. Nuo 2009 metų rudens Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje administratoriumi darbuojasi 2000-aisiais metais Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją baigęs ir diakonu bei vikaru dirbęs Akmenės, Klaipėdos ir Plungės bažnyčiose kun. Eduardas Steponavičius. Be Upynos, jam dar patikėtos Girdiškės ir Varsėdžių parapijos, Bijotų Šv. Kazimiero koplyčia. Tad ir sumaniau pakalbinti šį kunigą.

Išgirdęs Telšių vyskupijos ordinaro vyskupo Jono Borutos SJ dekretą apie paskyrimą vadovauti ne vienai, o net kelioms parapijoms, turbūt pajutote vyskupo pasitikėjimą jumis. Ar neišgąsdino toks paskyrimas?

Telšių vyskupija kunigų ir parapijų skaičiumi yra didžiausia iš visų Lietuvos vyskupijų. Nėra vyskupijos, kurioje nebūtų mažesnių kaimiškų parapijų, bet Telšių vyskupijoje tokių bene daugiausia. Vyskupo Jono Borutos SJ paskyrimo dekretą priėmiau su džiaugsmu, sakyčiau, netgi „avansu“, jog turėsiu pateisinti šį paskyrimą. Juk, pasak vyskupo J. Borutos SJ, nedidelės parapijos gali būti gyvybingos, jei viso to įkvėpėjas yra parapijos kunigas. Toji vyskupo išsakyta mintis mane labai sustiprino. Atvykęs į man paskirtas aptarnauti parapijas likau sužavėtas nuostabios gamtos su žaliuojančiomis kalvomis ir kalvelėmis, įdomia šio krašto istorine ir literatūrine praeitimi. Tad už šį paskyrimą čionai dirbti esu dėkingas vyskupui J. Borutai SJ ir visų mano aptarnaujamų parapijų žmonėms, kuriuos Dievo Apvaizda leido man sutikti bei dvasiškai susidraugauti, įsijungiant į pagrindinį tikslą – maldos bendrystę.

Kaip pradėjote kunigo tarnystę provincijoje, su kokiais sunkumais pirmiausia susidūrėte?

Be sunkumų nebūtų ėjimo į priekį bei savęs išbandymo. Mažėjant provincijose žmonių, sunkėja ir visos galimybės: sunkiau išlaikyti parapijų pastatus, atlikti jų remontą, išlaikyti netgi pačius reikalingiausius bažnyčių darbuotojus, tarnus, nes viskas „atsimuša“ į menkas mažose parapijose surenkamas lėšas. Rūpestis kyla ir dėl tikybos mokytojų stokos. Antai, išėjus tikybos mokytojai iš Varsėdžių parapijoje esančios Obelyno pagrindinės mokyklos, nebesurandu, kas galėtų ją pakeisti. Dabartiniai, netgi kaimo mokyklų mokiniai, tampa mažiau paklusnūs, stokoja motyvacijos bei atsakomybės. Dėl to kyla konfliktinių situacijų, nes tėvai, nebeturėdami teisių griežčiau sudrausminti savo atžalas, atsitraukia nuo jų auklėjimo. Kai nebėra bendravimo, ką jau bekalbėti apie maldą šeimoje, apie bažnyčios lankymą bent jau šventadieniais. Tuomet užgęsta dorybių siekimas, o ką jau bekalbėti apie Dievo ir Bažnyčios įsakymų prasmę bei jų vykdymą kasdieniniame gyvenime. Vien fizinių žmogiškųjų pastangų šiandieniniame pasaulyje nebeužtenka, nes žmonija gali tobulėti ir būti moraliai tobula, gyvendama pagal Bažnyčios mokymą. Kaip besistengtų, kaip bepropaguotų dvasines vertybes, neretai provincijos kunigas lieka vienas, tarsi karys mūšio lauke... Tačiau taip būna ne kasdien. Džiaugiuosi nuoširdžia Upynos ir Bijotų seniūnų Stefos Kažukauskienės ir Stepono Jasaičio pagalba. Visuomet su jais randu bendrą kalbą. Su aktyvia ir nuoširdžia parapijiečių ir seniūnijų pagalba Kęstaičiuose pastatėme tris kryžius – nuo kiekvienos parapijos po vieną. Po kryžių pastatėme Varsėdžių ir Girdiškės bažnyčių šventoriuose.

Ar galite remtis parapijos aktyvu: pastoracine taryba, Bažnyčios tarnais, pamaldesniais parapijiečiais?

Būtent dažniausiai tik jie ir padeda, nes kiekvienoje parapijoje esama daugiau ar mažiau veiklių žmonių. Pirmiausia esu dėkingas prieš mane čia sielovados darbą dirbusiems kunigams: kan. Alvydui Bridikiui, Kęstučiui Vainoriui, Telšių vyskupijos „Caritas“ direktoriui Antanui Gutkauskui, šiuo metu besidarbuojantiems Tauragės, Gargždų ir Rietavo parapijose. Jie daug nuveikė ne tik sielovados, bet ir ūkiniuose šiuo metu mano vadovaujamų parapijų darbuose. Jų dėka buvo sukurtos ir išlaikytos įvairios parapijų sielovadinės grupelės, nuveikta daug ūkinių ir kitų dalykų. Šį jų pradėtą darbą stengiuosi tęsti. Dveji metai Varsėdžiuose veikia jaunimo chorelis. Tuo įprasminamas turiningas ir palaimingas jaunimo laikas. Mokyklinio amžiaus jaunimą stengiamės įraukti į adoracijas, ministrantų veiklą. Kartu su suaugusiais tikinčiaisiais vykstame į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, dekanato dienas. Tik gaila, kad provincijoje labai mažėja jaunimo: išvažiuoja į miestus, įsidarbina įvairiose firmose, dalis išvažiuoja į užsienį. Didžiausi ir nuolatiniai pagalbininkai yra ilgametis Upynos parapijos zakristijonas Arkadijus Vaitkus ir pročkelė Aniceta Sugintienė. Varsėdžiuose daug metų zakristijonu dirba Arūnas Smirinenko, o pročkele – jo žmona Kristina. Aktyvios yra visų trijų parapijų pastoracinės tarybos.

Ką galėtumėte išsamiau papasakoti apie bendravimą su parapijų bendruomenėmis?

Pirmiausia turbūt yra tai, kad stengiuosi mylėti ir gerbti kiekvieną parapijietį, žinau jų džiaugsmus ir rūpesčius. Tačiau bene pats svarbiausias dalykas kunigui – stengtis daryti tai, kas tikrai praturtina Bažnyčią ir parapijiečių dvasinį pasaulį. Kunigas turėtų suprasti vienintelį dalyką: koks esi prie altoriaus, toks išlik ir bendraudamas visuomenėje. Todėl džiaugiuosi, kad esu kviečiamas į įvairius Upynos, Bijotų seniūnijų bei Upynos vidurinės, Bijotų ir Obelyno pagrindinių mokyklų, bibliotekų, Upynos laisvalaikio salės organizuojamus renginius. Tai – puiki terpė stebėti žmones, ypač jaunimą, pabendrauti su juo ne bažnytinėje aplinkoje. Iš anksto gerai pasiruošiu pasisakymams, kad kunigo žodis paliestų jauno ar pagyvenusio žmogaus širdį, protą. Matydamas žmonių pastangas, jų viltis bei lūkesčius, stengiuosi, kad į visa tai būtų žvelgiama per dvasinę prizmę. Bene didžiausią ir nuoširdžiausią bendravimą patiriu kalėdodamas. Šią „misiją“ atlieku neskubėdamas, stengiuosi aplankyti kiekvieną šeimą, vienišą parapijietį. Džiaugiuosi, kad su Dievo pagalba pavyksta nuoširdžiai pabendrauti.

Turbūt pastebite, jog provincijoje esama dalykų, kurie ypač jaudina, kelia susirūpinimą?

Didžiausia problema ir rūpestis – žmonių skaičiaus mažėjimas kaime. Senimas miršta, o jaunimas, kaip jau minėjau, kaimą palieka. Giliau pamąsčius, atrodo skaudu, kad tėvai neįskiepija savo atžaloms meilės tėviškei, gimtinei. Tarsi brukama: važiuok, gyvenk ten, kur tau geriau, kur pinigų „užsikalsi“... Baisiausia, kad kaimas ir toliau grimzta į alkoholizmą, nusivylimą, netgi į depresiją, o tada auga smurtavimas šeimose, savižudybių skaičius ir panašūs dalykai. Jaudina tai, jog, atrodo, kad netolimoje ateityje provincijų bažnyčios liks beveik pustuštės. Vien senukai ir senutės beateis. Kaip tas bažnyčias reikės išlaikyti?.. Jau dabar provincijos kunigui yra didžiausias galvosūkis, kaip atsiskaityti su zakristijonu, pročkele, vargonininku, kai sekmadieniais į aukų lėkštutę įmetamos tik monetos, nes kylančios kainos ir bedarbystė tuština kaimiečių pinigines... Kunigui irgi norisi bent jau minimaliai išgyventi... O kur dar bažnyčių remontai...

Ar matote kokią nors išeitį?

Belieka pasitikėti Dievu. Jo Apvaizda visuomet ateina pagalbon. Apie tai kalbu ir savo parapijiečiams, kviesdamas juos nuoširdžiai maldai bet kokioje situacijoje. Turime pateikę paraiškas Europos Sąjungos paramai gauti, kad galėtume atnaujinti Upynos ir Varsėdžių bažnyčias. Turime pamaldžius, gerus Šilalės rajono savivaldybės vadovus. Anądien Savivaldybės posėdžių salėje įvyko tradicinis savivaldybės vadovų ir Šilalės dekanato klebonų pasitarimas. Jame dalyvavo visa rajono valdžia ir mes, kunigai. Savivaldybės meras Jonas Gudauskas pradžiugino, kad šiuo metu yra rengiami investiciniai projektai ir tikimasi gauti finansinę paramą svarbiems rajono kultūros paveldo objektams renovuoti, kad numatyta gauti paramą ir Upynos bei Varsėdžių bažnyčioms.

Vadinasi, problemos vienaip ar kitaip sprendžiamos?

Tik su Dievo pagalba! Dar kartą pasikartosiu, kad ir parapijiečiams nuolat primenu, jog viskas įmanoma turint tvirtą tikėjimą, uoliai lankant bažnyčią, nuoširdžiai meldžiantis, kreipiant žvilgsnį į Viešpatį...

Esate optimistas. Tokie kunigai, o ypač provincijoje, labai reikalingi. Neabejoju, jog ir toliau Jūsų kunigystę lydės dvasinė sėkmė. To ir linkiu. Ačiū už pokalbį.

Kalbino Pranciškus ŽUKAUSKAS

Upyna, Šilalės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija