Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuva ir toliau nie(nai)kinama be jokio referendumo?

KTU doc. emeritas, techn. m. dr. Vytautas Venckevičius

Mes iš niekur neatkeliavome...
Mes gyvename ten, kur gimėme...
Mūsų tėvynė yra ir mūsų protėvynė.

A. Patackas¹          

Mūsų, lietuvių, tauta yra sėsli – žino, kur ir kada gimė, būtent... Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje¹.

Nors jau gerai žinomi ir pripažįstami įvairių tyrinėjimų rezultatai – apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie dabar baltais vadinamų tautų tėvynės reikšmę, apie proistore ir net paraistorija vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą², bet vis vien nesibaigia ginčai, pavyzdžiui, kas pirmiausia atsirado – Lietuva ar Lenkija? Deja, kartais nepaisoma mokslo įrodymų, kad lietuviai (aisčiai, baltai) yra archajiškesnis etnosas nei slavai – rezultatą, t. y. išvadas gali lemti nebūtinai žmogaus išmintis. Užtat ir yra patarlė: kai jėga yra, proto nereikia. Tik suinteresuotiesiems belieka palaukti palankesnių sąlygų.

Mūsų tautą daugelį amžių veikė ir tebeveikia išoriniai (galingųjų tautų, ne tik fizine prasme) ir vidiniai (savųjų, tebeieškančių savasties ar praradusių atmintį (mankurtų, vadinamų kvislingais) Lietuvą draskantys veiksniai, todėl tokių galimybių visada buvo ir bus. Mokslo žiniomis, kiekvienoje tautoje yra 11–13 proc. piliečių, pasiryžusių mirti už tėvynę, maždaug toks pat procentas galinčių ją išduoti (pavyzdžiui, stribai), o likusieji paprastai prisitaiko, t. y. pasielgia pagal principą „kur vėjas pučia“. Tokie dalykai žinomi ir iš naujausių laikų Lietuvos istorijos. Ir niekas nesikeičia, tik daug kas vis kartojasi, neduoda ramybės gyventi.

 Štai visai neseniai vėl atgijo iš esmės vos ne amžinas ginčas tarp lenkų ir lietuvių. Blaiviai mąstant, jis ir negali būti išspręstas, nors ir būtų priimtas koks nors sprendimas. Pavyzdžiui, kad ir toks, kuriuo pagrindu 1994-aisiais buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, tai yra „sutariant“, kad 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartis nebuvo sulaužyta ir iki 1939 metų būta tik tarpusavio nesusipratimų... Tai, manau, – įžūlus akibrokštas Lietuvos atžvilgiu. Argi tai – ne Lietuvos paniekinimas, pasinaudojant jos vedlių servilizmu? Tačiau, pasirodo, to „strateginiam partneriui“ vis tiek neužteko. Mat, niekur neišgaravo didžiavalstybinis lenkiškasis šovinizmas – veikia Lietuvos kūną kaip nelemtieji erozijos ir korozijos veiksniai gamtoje. Visko prigalvojama: šįkart ir vėl nelemtoji W – tik pretekstas. Juk reikia nuo ko nors pradėti toliau Lietuvos kūną graužti ir ardyti... Dargi „argumentuojama“: ir Jonas Basanavičius, ir kiti taip rašė. Siūlo net po kapines pasižvalgyti. Žvalgiausi ne tik aš. Užrašų lenkiškais rašmenimis randama visoje Lietuvoje. Štai kad ir Uoginių, Kriklinų (Pasvalio r.) kapinėse yra senų paminklų su pavardėmis ir Jackevičius, ir Jackiewicz. Pašvitinio parapijos (Pakruojo r.) bažnytinėse knygose Mišeikių ir Pociūnų kaimai pavadinti kaip okolica Miszejkie ir okolica Paczuny (beje, tie kaimai iki šiol prisimenami ir kaip bajorkaimiai). Tose knygose gyventojų pavardės yra sulenkintos, pavyzdžiui, gimtųjų Mišeikių: Albin Goess (Albinas Goesas, vokiškos kilmės (taigi turbūt Giosas), apie fon Goess,ų giminę yra duomenų internete), Wincenty Lapinski (Vincentas Lapinskas), Marcelin Elzbut (Marcelinas Elzbutas), Jozef Stankiewicz (Juozas Stankevičius), Dominik Sabanski (Dominykas Sabanskas), Wladislaw Wenckievicz (Vladislovas Venckevičius) ir kiti. Prisimenu iš vaikystės, kai kaimo senutės kalbėdavo poterius po polski. Ir nieko nepakeisi, nes tai – tautos lenkinimo, pirmiausia per lenkų kunigus bažnyčiose, pasekmė. Ir vis dėlto kaimiečiai visada normaliai kalbėjo lietuviškai, žinoma, savo tarme.

Beje, carinės Rusijos okupacijos metais, ypač lietuviško rašto draudimo laikotarpiu, dalis įrašų bažnytinėse knygose daryta ir rusų kalba. Tada jau atsirado tokių dalykų (rašau lietuviškais rašmenimis – V. V.): okolica Myšejki, o kaimo gyventojų pavardės – Albin Ivanovič fon Goess, Ivan Maceevič Jarockij, Dominik Ivanovič Sobanskij, Vladislav Antonovič Venckevič (mano senelis – V. V.) ir t. t. Taigi, kas kaip norėjo, taip mus ir užrašė. Tik melstis buvo leista lenkiškai, vis tiek lenkai – slavai, ir nepavojingi... Vėliau tas lenkiškumas išnyko (už tai esame dėkingi Smetonos laikams, jei Pietryčių Lietuva nebūtų buvusi okupuota Lenkijos, ten dabar būtų tas pats). 1986 metais užmerkė akis paskutinioji Mišeikių kaimo – Goesų – sodyba. Liko tik buvusių sodybų šulinių akivarai kaip vilkduobės. Bet tai – kita tema. Skaudi istorinė tiesa: pirmieji sulenkėjo Lietuvos bajorai – tuometinis kaimo elitas. Jis, mat, buvo tautos vedlys... Aukštuomenėje buvo nepriimtina kalbėti mužikų kalba. Taip buvo ir Rusijoje: reikia paskaityti Levo Tolstojaus romanus ir kita.

O kokia padėtis Lietuvoje dabar, ar kas nors po saule pasikeitė? Deja, per 50 bolševikų okupacijos metų nesurusėjome (mat tik rusenome), nors iš tautos, dvasine arba politine prasme, liko tik mažuma. Dauguma tapo liaudimi. Jai svarbiausi – materialiniai dalykai, įvairūs malonumai. Moksliškai vertinant, beveik nebėra politinės tautos. To nepasakysi apie lenkus. Tą patį patiria ir kitos mažosios tautos, įsikūrusios šalia arba tarp didžiųjų tautų. Juk Lietuva daugelį kartų ėjo iš rankų į rankas, ir kiekvienas okupantas ar strateginis partneris tautoje paliko tam tikrą pėdsaką, ir jos kalboje bei mąstyme (tie – neatskiriami dalykai). Pavyzdžiui, girdime: ne „mąstau“, „galvoju“, o  skaitau, ne „tarkime“, „sakykime“, „pridėkime“, o daleiskime, dadėkime, ne „kuo jis čia dėtas“, o jis ne prie ko, ne „užuot kalbėję, rašę, skaitę“, o vietoj to, kad kalbėtume, rašytume, skaitytume. Taigi ant tiek (tiek! – V. V.) daug pavyzdžių, nors vežimu vežk. Tokia nepagarba gražiajai seniausiai mūsų gimtajai lietuvių kalbai net viešumoje! Tuo, deja, turi rūpintis tik lituanistai! Taip nutarė Konstitucinis teismas, perkėlęs W problemą nuo savęs ant vargšų lituanistų galvų. Ir tyčiojasi, kas netingi, pradedant eiliniais pedagogais ir nebaigiant akademikais, tik reikia domėtis. O ką kalbėti apie TV ar radijo diktorius? Bet ta prasme nė iš vietos! Taigi, ir lituanistai, ir pagaliau kiti inteligentai, jeigu tokie dar neišnyko kaip dinozaurai, turėtų netylėti! Tačiau grįžkime prie tos W.

2010 metais lietuvišką raidyną apgynė tuometinio Seimo narių Ryto Kupčinsko ir Gintaro Songailos pasiūlytas lenkų, Lietuvos Respublikos piliečių, Asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečio asmens dokumentuose įstatymo projektas, nes tada Seimui savigarbos dar užteko. Po to ir Konstitucinis teismas patvirtino, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiai jų gimtąja kalba gali būti įrašyti specialiame asmens dokumento lape, kaip tai daroma kaimyninėje Latvijoje, ir Lenkija nesikabina, net giria (beje, apgailėtinai tada atrodė premjero Andriaus Kubiliaus ir prezidentės Dalios Grybauskaitės atsiprašymai, o apie TS-LKD nario Manto Adomėno, socdemo Lino Linkevičiaus poelgius net gėda prisiminti). Dabar vėl viskas iš naujo. Naujoji Seimo dauguma, kurioje, anot internauto „Kauno“ (DELFI, 2014 04 09), „pirmuoju smuiku griežia teisiamieji ir kremliniai, nieko kito ir negalima tikėtis. Tauta į istoriją įrašys naujus išdavikus!“ „Sūduvis“ priduria: „Kad ir kaip bolševikai stengėsi sumenkinti lietuvybę, bet sujaukti lietuvių kalbos nedrįso. (...) Ant atskiro lapo ar viršelio... tegul“. Iš tikrųjų tomaševskininkų ir jų proimperiškai nusiteikusių rėmėjų iš Lenkijos absurdiškų ir priešiškų reikalavimų įgyvendinimas – Lietuvos nacionalinių interesų išdavystė. Nejaugi tam ruošiasi Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė su Algirdu Butkevičiumi ir incorpore su kai kuriais liberalais? Nedžiugina ir Loretos Graužinienės bei Rolando Pakso pritarimas, o dar galvojau – jie ne prie ko. O kur dar valatkiniai, laučiniai, jonušiniai ir panašūs žiniasklaidos protai, su savo gražbylystėmis? Ir, žinoma, pulkelis dvasinės erozijos ir korozijos pagraužtų vadinamųjų intelektualų savukynų pavidalu? Negi šie veikėjai nesuvokia ar apsimeta nežiną, kodėl lietuviškasis arealas nuo Žečpospolitos laikų vis traukėsi ir traukėsi, o lenkiškasis plėtėsi? Jei kam neaišku, tenka priminti vienintelę (!) priežastį – Žečpospolitoje dominavusią lenkų kalbą. Tad negi dabartiniai Seimo nariai vėl ryšis Lietuvą įmurkdyti į tą patį liūną ir toliau naikinti lietuvybę jos užgimimo vietoje – Lietuvoje? Pamatysime, ar vadinamos tradicinės partijos atstovauja Lietuvos interesams ar juos išduoda vardan kažkieno siaurų ir trumpalaikių interesų.

Ir dar. Lietuvos politinis elitas be reikalo bijo leisti Lietuvos piliečiams pareikšti savo valią svarbiausiais nepriklausomybę lemiančiais klausimais – REFERENDUMU. Kodėl ypač bijo to 100 tūkstančių piliečių parašų! Net gąsdina, esą Lietuvos lenkai gali tai lengvai padaryti Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimu. Iš tikrųjų tai – nesąmonė. Jeigu dabar bus įteisinta lenkiška asmenvardžių rašyba Lietuvos piliečio asmens dokumentuose (iš pradžių, anot A. Butkevičiaus), o vėliau ir – vietovardžių rašyba, tai autonomija – tik formalumas, juk Lietuva bus suskaldyta. O kur dar kita problema – kitų Lietuvos kitataučių atstūmimas? Negi dabartinė Seimo dauguma ryšis tokiai save niekinančiai ir naikinančiai avantiūrai? Tikėkimės stebuklo – gal sveikas protas Seime dar kartą laimės. Gal Tauta išvengs dūrio į nugarą?

¹ Patackas, Algirdas. Litua. Lituanistika, publicistika, beletristika – Vilnius: Versmė, 2014, p. 18–19.

² Statkutė de Rosales, Jūratė. Europos šaknys ir mes, lietuviai. – Vilnius: Versmė, 2013, p. 280.

© 2014 „XXI amžius“