Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Profesionalių teatrų dienos „Melpomenės dovanos“

Ramutė ŠUKIENĖ

Kėdainių kultūros centras ir jo direktorė Ona Mikalauskienė

KĖDAINIAI. Visą kovą Kultūros centre tryliktą kartą vyko tradicinės profesionalių teatrų dienos „Melpomenės dovanos“. Iš viso vienuolika spektaklių, sukurtų Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio miestų teatruose, Kėdainių kultūros centre pamatė daugiau kaip 3000 žiūrovų. Panašiu žiūrovų skaičiumi renginio organizatoriai džiaugiasi kiekvieną pavasarį.

Pasak renginio sumanytojos, Kėdainių kultūros centro direktorės Onos Mikalauskienės, džiaugsmą šiek tiek slopina faktas, kad į nedidelę ir šiuolaikiniam teatrui nepritaikytą senojo Kėdainių kultūros centro sceną tiesiog fiziškai netelpa didžioji dalis naujausių ir galbūt įdomiausių spektaklių. Vis dėlto smagu, kad kėdainiečiai ir šį pavasarį galėjo neišvažiuodami iš savo miesto pamatyti nors dalį Lietuvos teatrų spektaklių, nes trylikos metų patirtis įrodo, jog profesionalaus teatro didelei kėdainiečių daliai tikrai reikia. Žmonės domisi, ar teatrų dienos vyks, dar prieš paskelbiant reklamą teiraujasi, kokie teatrai atveš savo pastatymus, ir gana greitai išperka bilietus į didesnę dalį spektaklių.

Šiais metais profesionalių teatrų dienas Kėdainiuose pradėjo Panevėžio teatras „Menas“, kovo 5 dieną parodęs net dvi komedijas – vaikams „Raudonkepuraitė“ (režisierius – Julius Dautartas) ir suaugusiesiems skirtą situacijų komediją ir prancūzišką situacijų komediją „Mano žmonos vardas Morisas“ (režisierius – Vytautas Kaniušonis).

Kitą dieną Kėdainiuose svečiavosi Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Jie suvaidino Ksenijos Dragunskajos pjesę „Lunačiarskio lunaparkas“ (režisierius – Darius Rabašauskas). Tai – pjesė apie naujų ir senų laikų sankirtas, apie dirbtinį sostinės spindesį ir tikrą provincijos nykumą, grėsmingą visuomenės susiskaldymą, apie konkrečius žmones – graudžiai juokingus, iškritusius iš savojo laiko, tačiau tebegyvus ir tebesvajojančius apie didelį stebuklą, visam laikui pakeisiantį jų mažus gyvenimus. K. Dragunskaja – žymi šiuolaikinė rusų dramaturgė, scenaristė, prozininkė, daugiau nei trisdešimties pjesių autorė – dėkinga Klaipėdos teatrui, pirmajam parodžiusiam spektaklio premjerą.

Kovo 13-ąją Nacionalinis dramos teatras suvaidino režisierės Birutės Mar spektaklį „Laiškai į niekur“ pagal M. Cvetajevos, R. M. Rilkės ir B. Pasternako laiškus. Birutė Mar, pati kartu su aktoriais Vytautu Anužiu ir Aleksu Kazanavičiumi vaidinanti spektaklyje, yra sakiusi, jog skaitydama istorinių asmenybių, kūrėjų užrašus, atrado unikalią sceninės interpretacijos galimybę – gyvenimo dramaturgiją, kuriai neprilygsta jokia išmonė. Trečiojo XX amžiaus dešimtmečio poetų M. Cvetajevos, R. M. Rilkės, B. Pasternako užrašai – skaudžios ir sudėtingos epochos dokumentas, mintys apie savąjį laiką, visuomenę, kūrybos ir būties prasmę. Spektaklio tema artima ir mūsų laikui, kai kasdienybės triukšme garsiai skamba kitokie žodžiai ir idėjos, o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, lieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti.

Kovo 14-ąją kėdainiečiai sulaukė iš televizorių ekranų gerai pažįstamų Šiaulių dramos teatro aktorių Jūratės Budriūnaitės, Ingos Norkutės, Rolando Dovydaičio ir kitų. Jie suvaidino garsiąją, į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą „Pasaulio atmintis“ įtrauktą Henriko Ibseno dramą „Nora“ (režisierius – Sigitas Račkys, kompozitorius – Faustas Latėnas).

Kultūros centro salėje kovo 18-ąją vos sutilpo visi norėjusieji pamatyti teatro laboratorijos „Atviras ratas“ improvizacijų spektaklį „Atviras ratas“ (režisierius – Aidas Giniotis). „Atviras ratas“ – kaskart kintantis, autobiografinėmis istorijomis paremtas improvizacijų spektaklis, kuriuo jauni aktoriai, dar būdami studentai, prisistatė kaip nebijanti eksperimentuoti, improvizuoti ir diskutuoti bendraminčių grupė. „Antraisiais studijų metais, susėdę ratu, bandėme prisiminti ir atkurti „istorijas iš gyvenimo“. Iš pradžių buvo labai sunku atvirai pasakoti apie save, ypač skaudžius, labai intymius išgyvenimus. Turbūt kiekvienas slapta galvojome, kad mūsų gyvenimas nėra itin įdomus, tačiau proceso metu įsitikinome, kad tai – puiki medžiaga būsimam spektakliui. Vaidindami žiūrovams pajutome, kad mūsų istorijos atpažįstamos, jos žadina gilius prisiminimus kitiems“, – pasakojo aktoriai, „Atvirą ratą“ jau vaidinę įvairiausiose erdvėse – nuo teatro salių iki apleistų gamyklų sandėlių – įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje.

Kovo 19-oji buvo skirta Vilniaus Kameriniam teatrui, tą dieną į Kėdainius atvežusiam du spektaklius. Prieš pietus vykęs muzikinis spektaklis visai šeimai pagal Ulricho Hubo pjesę „Trys pingvinai“, arba „Prie laivo 8.00“ (režisierė – Agnė Sunklodaitė), pasak jo kūrėjų, skirtas vaikams nuo 6 iki 106 metų, skatina mąstyti ir kalbėti apie labai svarbius žmogaus egzistencijos klausimus. U. Hubą įkvėpė biblinis tekstas apie Nojaus laivą ir jis parašė įkvepiančią pasaką apie tris pingvinus, jų draugystę ir nuotykius Pasaulinio tvano metu. Pjesė „Prie laivo 8.00“ parašyta labai šiuolaikiškai ir šmaikščiai, nors joje kalbama apie gilius filosofinius dalykus – Dievo egzistavimą, tikėjimą arba netikėjimą juo, tarpusavio santykius. Tema peržengia vaikiškos pjesės rėmus, todėl ji aktuali ir suaugusiems.

Tos pačios dienos vakarą Vilniaus Kamerinio teatro aktoriai kėdainiečiams vaidino tragikomediją pagal F. Goodricho, A. Hacketto ir V. Kesselmano pjesę „Anos Frank dienoraštis“, istoriją žmogiškumui ir meilei atminti „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ (režisieriai – Alicia Gian (JAV) ir Marius Mačiulis). Jaunos žydų mergaitės dienoraštis, parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, sukrėtęs visą pasaulį, išverstas į 60 kalbų, pagal jį sukurti kino filmai, statomi teatro spektakliai. Spektaklis „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ taip pat paliečia protą ir širdį. XX amžiuje kai kurie žmonės nusprendė vaidinti dievus. Jie nutarė, kad vieni verti gyventi, o kiti turi mirti. Jie kalbėjo: „Tai – nemalonus darbas, bet tai – istorinė misija ir ją reikia atlikti. Kai neliks nė vieno „kitokio“, žmonės vėl galės laisvai vaikščioti gatvėmis“. 1942 metais Ana Frank rašė savo dienoraštyje: „Man atrodo, kad trylikametės mergaitės pamąstymai bus niekam neįdomūs“. Ji labai klydo. „Anos Frank dienoraštis“ tapo labiausiai skaitoma knyga po Biblijos. Trylikametė Ana Frank ir dar septyni „neverti gyventi“ dvejus metus slapstėsi palėpėje, įrengtoje slėptuvėje Amsterdame. Vaidinantieji dievus Aną ir kitus septynis besislapstančius palėpėje surado likus mėnesiui iki išvadavimo... Devyni Vilniaus kamerinio teatro aktoriai naujausiame savo spektaklyje pasakojo istoriją apie viltį, meilę ir mirtį.

Kitą dieną Kauno valstybinis lėlių teatras mažiesiems kėdainiečiams atvežė Daivos Čepauskaitės „Šeimynėlę iš Didžiosios girios“ (režisierius – Olegas Žiugžda) – žaismingą pasaką apie vienos dienos Kaukų šeimos nuotykius. Kaukai, atkeliavę iš religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygų, tačiau šios mitologinės būtybės yra labai panašios į mus, ir rytas Kaukų šeimoje niekuo nesiskiria nuo žmonių šeimos rutinos, kur siautėja vaikai, o tėvai tempia sunkų savo pareigų vežimą, prikrautą įvairiausių draudimų, pamokymų ir visokių „negalima“. Spektaklio kūrėjai į sudėtingą šeimos pasaulį pažvelgė vaiko akimis ir bandė ieškoti atsakymų į rimtus klausimus: kas yra šeima, kaip ji atsiranda, kas jungia tuos žmones, gyvenančius po vienu stogu?

Kovo 21 dieną teatras „Kitas kampas“ kvietė į improvizacijų spektaklį „Jaunimui iki 99“. Aktoriai Audrius Bružas, Balys Latėnas, Martynas Nedzinskas vaidino spektaklį be pjesės, be režisieriaus, be išmokto mintinai teksto ir mizanscenų. Veiksmas vyko spontaniškai, gyvai, viskas buvo kuriama ir atliekama tuo pat metu, dalyvaujant žiūrovams. „Surežisuotame, surepetuotame spektaklyje gali apsirengti personažo drabužiais, užsidėti kaukę, išeiti į sceną ir atidirbti, kalbėdamas išmoktas frazes. Nenoriu sumenkinti tokių spektaklių, pats ne viename esu vaidinęs, bet ar tikrai visi jie atskleidžia tikrąjį aktoriaus meistriškumą? Improvizacija – tikroji aktorystės avantiūra ir adrenalinas. Improvizacijas gali užsidaręs repetuoti metų metus, bet scenoje prieš publiką vis tiek viskas bus kitaip. Būtent improvizacija yra pats aukščiausias aktorinio meistriškumo pilotažas“, – pakalbintas po spektaklio sakė aktorius Audrius Bružas.

Kovo 26-ąją, Teatro dienos išvakarėse, Kėdainiuose svečiavosi Kauno mažasis teatras. Scenos primadonos Doloresos Kazragytės, Auksinio scenos kryžiaus laureatės Eglės Mikulionytės bei perspektyvaus jaunosios kartos atstovo Roko Petrausko suvaidinta šiuolaikinio italų kilmės amerikiečių dramaturgo Mario Fratti pjesė „Sesuo“ (režisierius – Artūras Žukauskas) – jaudinanti, keistai persipynusi šeimos istorija – buvo paskutinis profesionalių teatro dienų Kėdainiuose spektaklis.

Kėdainių kultūros centro archyvo nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“