2014 m. balandžio 25 d.    
Nr. 17
(2088)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ar jau turime mesijinius žydus Kaune?

Nors visi žydai laukia ateinant Mesijo (hebrajiškai Mašīah „pateptasis“, graikiškai – Christós, Kristus), kol kas tik maža dalis jų vadinama mesijiniais, nors tradiciniai žydai nėra linkę su tuo sutikti ir tokių nelaiko žydais. Mat mesijiniais vadina save tie žydai, kurie laiko Kristumi būtent Evangelijos Jėzų (< lotynų Jesus < graikų Iesoūs < siroaramėjų Ješū‘ < aramėjų ir hebrajų Jėšūa‘). Nors mesijinis judaizmas yra pirminės žydiškos krikščionybės atgimimas iki jo iškilimo XX a. nuo pat pirmųjų amžių, kada išvaryta iš savo žemės žydų tauta atsidūrė įvairiausiuose kraštuose, kuriuose tik nedidelės žydų krikščionių grupės ryžosi tapatinti save su pagonių persekiojamais krikščionimis, žydai krikščionys buvo ištirpę kitose tautose ir jų bažnyčiose. 1948 metais atkūrus žydų valstybę, kartu su tradiciniais (talmudiniais) judėjais į ją grįžo ir atgimę mesijiniai. Šiandien jų skaičius išaugo nuo beveik vienetų 1948 metais iki daugiau kaip 20000 dabar visuose Izraelio miestuose. Nors jų santykiai su tradiciniais žydais dažnai nėra idealūs, bendruomenės sparčiai plinta skelbdamos Evangeliją. Chaifoje net veikia Mesijinis teologijos institutas.

Mesijinio sąjūdžio ištakos yra susijusios su XIX a. Anglijos žydų konvertitų į krikščionybę pastangomis formuoti žydų liturgiją hebrajų kalba panaudojant kai kuriuos tradicinių (nekrikščioniškų) žydų kulto ir maldų elementus. XIX a. antrojoje pusėje sąjūdis ėmė plisti Rytų Europoje ir ypač Amerikoje (vad. Išrinktosios tautos tarnysčių grupės) protestantų globoje. Terminas mesijinis judaizmas atsirado Niujorke XIX a. pabaigoje.

XX a. mesijinis judaizmas atsiskiria nuo protestantizmo ir įgauna alternatyvaus (krikščioniško, netalmudinio) judaizmo pavidalą ir įtvirtina savo skirtingumą nuo ne žydų krikščionybės, kuriai vis dažniau taikomas tiesiog „kriščionybės“ pavadinimas, o žydai vadina save mešihijīm (daugiskaita), nors etimologiškai tai – tas pats žodis, padarytas nuo žodžio Mašīah „Kristus“ (talmudiniai žydai vadina krikščionis nocrijīm „nazariečiai“).

Naują postūmį mesijinam judaizmui davė XX a. septintajame dešimtmetyje JAV atsiradęs tarpkonfesinis charizmatinis sąjūdis. Aštuntajame dešimtmetyje mesijinis judaizmas ima sparčiai plisti tiek Amerikoje, tiek Europoje ir ypač Izraelyje. Veikia Žydų mesijinių bendruomenių sąjunga (Union of Messianic Jewish Congregations), kuri nors ir pretenduoja būti pasaulinė, vis dėlto yra amerikietiška. Lietuvoje pirmoji mesijinė grupė susiformavo Vilniuje prieš šešerius metus etninio žydo Valerijaus Sergejevo pastangomis. Daugiau mesijinių judėjų yra Latvijoje (dvi bendruomenės vien Rygoje), mažai – Lenkijoje, gausu Ukrainoje. Yra Maskvoje, Peterburge.

Mesijinės bendruomenės labai skiriasi. Kai kurios nori būti „bažnyčiomis“ protestantiška prasme (tuo, ką mes įpratę vadinti sektomis). Kai kurios laikosi nikėjiško tikėjimo (Švč. Trejybė, Jėšūa‘ – Dievas ir Žmogus), o kai kurios „ikinikėjiško“ be ryškios teologijos. Skiriasi požiūriai į tradicinę talmudinę literatūrą – nuo dalinio priėmimo iki visiško atmetimo. Pagaliau yra ir labai artimų tradicinei sinagogai, kada Viešpats Jėšūa‘ priimamas kaip žydų Mesijas, bet Jo dieviškumas nediskutuojamas (arba net kvescionuojamas), tik šalia tradicinio kulto bei Toros skaitinių pridedami skaitiniai iš Naujojo Testamento. Vilniaus bendruomenė laikosi Nikėjos tradicijai artimos teologijos ir laiko save tarpkonfesine. Visoms mesijinėms bendruomenėms yra būdinga, kad jos beveik niekur, išskyrus Izraelį, nesudarytos vien iš žydų, o kai kur ne žydų yra dauguma (pvz., vienoje iš Rygos bendruomenių), kuri atėjusi (ir iš dalies palaikanti senus ryšius) iš baptistų ar panašių protestantiškų bendruomenių. Esama mesijinių bendruomenių, palaikančių ryšį su katalikais ir Vatikanu, nuo 2000 metų veikia kardinolo Cottier inicijuota Katalikų ir mesijinių judėjų dialogo grupė. Dvasinį pamatą tradicinei ir žydiškai (ikitradicinei!) krikščionybės bendrystei nubrėžčiau apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams 11 skyriaus žodžiais: „Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! (...) Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu – laukinis alyvmedis – esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. (...) Kad jūs, broliai, per gerai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis“.

Apie pagonių pilnumos atėjimą prabilo popiežius Pranciškus ryto homilijoje Šv. Mortos namuose 2013 m. lapkričio 28 d., kada jis pabrėžė, kad dabartinis draudimas viešai šlovinti Dievą yra priartėjusios pabaigos ženklas. Todėl mesijinis sąjūdis, kuris sustiprėjo žydams pagal pranašystes sugrįžus į savo žemę, gali būti apokaliptinis reiškinys, padedantis paskutiniams ištikimiems pagoniškos kilmės krikščionims peržengti dogmines nesantaikas ir vienytis apie pirminę alyvmedžio šaknį.

Mesijinė bendruomenė Kaune ėmė formuotis žydų kilmės Astos Greičiuvienės iniciatyva dar prieš kelerius metus, kol jos kvietimu pernai Valerijus Sergejevas atvyko į Kauną ir surengė pirmąjį viešą Šabato (neteisingai sakoma „šabo“) Ramybės šventės sutikimą (‘Erev šabbāt). Tarp svečių būta ir Gyvųjų akmenų atstovų. Atvažiuodamas kartą per mėnesį Valerijus išmokė kauniečius mesianizmo pagrindų, daugelis perėmė šeiminės Šabato liturgijos praktiką (Šabatas – visiškas atsisakymas nuo kasdienių darbų vardan Dievo – nepaneigia Sekmadienio, kaip Viešpaties Prisikėlimo bei Eucharistijos šventės). Pagaliau vadovas pasiūlė kauniečiams steigti savo bendruomenę. Tuo užsiėmė tik šeši žmonės kartu su Asta Greičiuviene, bet vėliau Asta įkūrė savo atskirą grupę, kuri šiuo metu nebeaktyvi. Kol kas lieka trys aktyvūs vyrai su šeimomis (tik vienas yra spėjamos žydiškos kilmės), apie kuriuos renkasi vis daugiau susidominčių žmonių. Grupė turi savo svetainę http://messianic.lhosting.info trimis kalbomis.

Pagaliau 2014 m. balandžio 14 d. (5774 m. nisano 14 d. pagal žydų mėnulio kalendorių), kartu su svečiais iš kelių krikščioniškų konfesijų, Kauno mesijinė grupė šventė Pesacho sėderį (žydų Velykų liturgiją), kurį celebravo iš Vilniaus atvykęs Valerijus kartu su didelė šlovinimo grupe. Suskambėjus šofarui (žydų ritualiniam ragui), uždegus skaisčiai spindinčią menorą, skambėjo nuostabiai gražios mesijinės giesmės ir psalmės hebrajų, lietuvių ir rusų kalbomis. Savo žodyje Valerijus pabrėžė, kad Pesachas yra viena iš Dievo nustatytų švenčių, vadinamų Viešpaties šventėmis. Kunigų knyga mini Pesachą iškart po Šabato, o jo šventimo pradžia nustatyta nisano 14 d. temstant (Kun 23, 5). Išėjimo (12, 14) knyga tai vadina „amžinu įsaku“. Todėl tie, kurie priima Ješūa‘ Mesiju, neturi pagrindo švęsti Pesacho kurią nors kitą dieną. Be to, mesijinis Pesachas yra ne tik žydų išsigelbėjimo iš Egipto vergovės prisiminimas, bet daug daugiau jis yra suvokimas Mesijo Aukos, kaip Dievo Avinėlio aukos, o Pesacho avinėlio kraujas (kuriuo Egipte naktį prieš Išėjimą buvo paženklintos žydų namų durys, kad mirties angelas juos apeitų) – kaip Išganytojo Kraujas. Ši Auka yra kelias žmonijai išsigelbėti iš nuodėmių vergovės. Šitaip Golgotos Sandoros Pesachas yra Mozės Sandoros Pesacho pabaiga. Paaukotų Išganytojo Kūno ir Kraujo eucharistiniai neraugintos duonos ir vyno ženklai yra išskirtinai būdingi mesijiniam Pesachui, kuris švenčiamas vienu metu su visa Pesachą švenčinančia žydų tauta. Asmeninėje diskusijoje bendruomenės vadovas paaiškino skirtumą tarp Pesacho, kaip Viešpaties šventės, pabaigos prasmės ir krikščioniškos Prisikėlimo šventės, kuriai švęsti sekmadieniais tradicinėms bažnyčioms nėra ir būti negali jokių teologinių kliūčių.

Letas Palmaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija