2014 m. gegužės 3 d.    
Nr. 18
(2089)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Visų Motina

Kun. Vytenis Vaškelis

Viskas prasidėjo nuo įvykio, kuris patvirtino logikos nekintamą dėsnį: visada mintis gimdo žodį, o paskui veiksmą. Kuo mintis kilnesnė, tuo didingesnis jos brandinamas vaisiaus gėris. Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (žr. Jn 1, 14). Įsikūnijimo paslapties raktas slypi gyvojo vandens perpildytoje Dievo širdyje, iš kurios įsižiebė tokia Jo minties kibirkštis, kuri per išrinktą Izraelio dukterį Mariją – nuo amžių Viešpaties planuose numatytą naują žmonijos aušrą – uždegė neužgesinamą tikinčiųjų viduje išganymo viltį, be kurios pasaulis neturėtų ateities.

Analogų neturintis egzistencinis nuotykis – staiga pasirodžiusio angelo nuskambėjęs balsas, giriantis Švč. Mergelės Marijos dorybes ir kviečiantis Ją nepalytėtu būdu į savo įsčias priimti Tą, kuriam nepaliaujamu dėkingumu alsuoja iš nelygios žemės plyšių besiropščiantis žalias daigas ir galaktikos tolybėse per teleskopą vos pastebimas gęstančios žvaigždės mirksėjimas, – tai ir visi kiti panašūs dalykai iki begalybės išplečia dieviškojo kūrybingumo ribas, kad net atrodo, jog ir negyvoji gamta savaip šaukiama šlovinti visada ir visur Esančiojo buvimą bei artumą.

Marijos ištartas sutikimo žodis „fiat“ reiškia ne tik, kad Ji, kaip antroji Ieva, mums atvėrė išganingojo sugrįžimo kelius į tą Rojų, kurio papėdėje buvusio Edeno sodo ontologinis grožis tėra šešėlis, bet, kad tapusi Atpirkėjo Motina, Ji yra visiems, ypač motinoms pavyzdys ir įspėjantis priminimas, kad motinystės pašaukimas tinkamiausiai realizuojamas tik vidinėmis akimis žvelgiant į Ją.

Kai motinos suvoks, kad jų pagimdyti vaikeliai yra per biologinį pradėjimą nesąmoningai buvimo palaimą patiriančios ir paties Dievo trokštamos bei mylimos būtybės, kurios, laikui bėgant, yra Jo kaskart kviečiamos savuoju „taip“ atsiliepti į kvietimą: „Sek manimi!“, tada užsidarys gėdingi vaikų pamestinukų gyvybės langeliai, nes pagaliau ateis aiškus tiesos suvokimas: atmesti didžiausią Kūrėjo dovaną – žmogų – yra tolygu aštriu sunkios nuodėmės kirviu iš visų jėgų kirsti per savo būties šaknis. Kūdikis – nedaloma motinos kūno bei širdies dalis, todėl savojo vaiko atsisakymas, juolab aborto darymas, yra kėsinimasis į savo esatį ir savanaudiškas savojo gyvenimo aukštyn kojomis apvertimas (beje, dažniausiai atsakomybė tenka abiem gimdytojams).      

Bažnyčios Tėvas šv. Bazilijus rašė: „Štai Ji žiūri į šį dievišką vaiką, įsivaizduoju, užlieta meilės ir baimės, ir turbūt šitaip kalbasi su savimi: „Kaip geriau man pavadinti savo vaiką? Žmogumi? Bet Tu pradėtas dieviškai... Dievu? Bet per įsikūnijimą prisiėmei žmogiškumą... Ką aš dėl Tavęs padarysiu? Žindysiu pienu ar šlovinsiu kaip Dievą? Motiniškai rūpinsiuos ar adoruosiu Tave kaip tarnaitė? Apkabinsiu kaip sūnų ar melsiuos Tau kaip Dievui?“

Motinos dienos proga tegul krikščionė mama sako: „Marijos pavyzdžiu iš naujo žvelgiu į savo atžalas ir savęs klausiu: „Mano sūnus ir dukra tiktai žmonės... Bet anksčiau, būdama jauna motina, ar tinkamai suvokiau man patikėtą motinystę? Žinau, kad manyje ir mano šeimoje labai trūko tikėjimo malonės ir todėl, pernelyg vadovaudamasi prigimties savimeiliškomis inspiracijomis, užuot su jais nors trumpai į maldą panirusi ir Dievo žodį paskaičiusi, save bei šeimyniškius maldoje patikėdama Aukščiausiajam bei Jo Motinėlei, kartais, ypač nuovargio ir nusiminimų valandėlėmis, nepagrįstai iš jų reikalaudavau perdėto klusnumo, dėmesio, įvertinimo... O kai šių ir panašių dalykų nesulaukdavau, tuščiai pykau, bariausi, net kažkaip kvailai atkeršyti norėjau. Nors mano senosios nuodėmės sakramentinės išpažinties metu yra jau negrįžtamai išdildytos, bet kartais ima ir iš atminties iškyla buvusių klaidų prisiminimai, primenantys, kad ir toliau gyvybiškai svarbu kasdien maldinga širdimi apkabinti saviškius, nesvarbu, kad vaikai dabar gyvena ir pluša toli nuo tėvynės. Tikiu, kad artėja malonės laikas, ir jie tikrai patirs poreikį veidu gręžtis į Viešpatį ir Mariją...“

„Paprastumas, kuris atsisako savo išmaningumo, atitolinančio nuo Išminties. Paprastumas, kuris, suvokdamas savo aklumą, atgauna regėjimą Viešpaties šviesos galia. (...) Paprastumas to, kuris, nesijausdamas vertas savo namuose priimti Gailestingumą, staiga yra jo aplankomas“, – rašė Isabel Guerra.

Kuklaus ir kilnaus paprastumo dorybės apsiaustą nuolat vilkėjo Dievo ir mūsų Motina. Todėl Ji vienintelė pritraukė įžvalgią Viešpaties akį ir pavergė Jo širdį... Vidinio paprastumo gilumoje slypi tyraširdiškumas ir nuolankumas, vedantys į klusnų išmintingumą. Artinamės prie Tavęs, Motina Marija, ir sakome: „Tu esi visų motinų Motina. Išliek malonių lietų ant mamų, ramiai tiesos keliu beeinančių, ir ypač maldos galia sustiprink tas motinas, kurios dėl į moralines bėdas įklimpusių vaikų ir svetimautojų savo vyrų praranda prasmę gyventi...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija