Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Dievo valios tūkstančiai sąskambių

Kun. Vytenis Vaškelis

Mums yra gerai žinomi Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Jei tie, kurie geros valios inspiruojami ieško gyvenimo prasmės ir stengiasi pažinti Jo tiesą, jiems palaipsniui atsiveria tikros antgamtinio gyvenimo laisvės kelias, ir laimingi tie, kurie iki paskutinio atodūsio savojo pažinto ir pamilto egzistencijos kelio – Kristaus – neišmaino į šalutinius takus, vedančius į šunkelių raizgalynes.

Tačiau yra ir kita savaip mums uždengta ir neiškart pažįstama žodžių „kelias“, „tiesa“ ir „gyvenimas“ prasmė, kuri pasireiškia konkrečiu kasdienybės momentu. Štai berašant šiuos sakinius, per pravirą langą netikėtai išgirdau garsius vaikų šūktelėjimus. Jie mano dėmesį nukreipė nuo rašinio temos į juos, kurie priklauso socialiai remtinoms parapijos šeimoms. Pritariau ūmai mane aplankiusiai minčiai ir trumpai pasimeldžiau už vaikus. Tariau ačiū Viešpačiui, nes tikiu, kad šis „išsiblaškymas“ buvo skirtas didesnei Jo garbei.

Kai, nepriklausomai nuo mūsų įžvalgumo ir veiksmų, gyvenime susiduriame su neišvengiamais išbandymais ir juos priimame kaip viską iš anksto žinančio Viešpaties leistus ir tiesiogiai teikiamus palaiminimus, nes viskas išeina į gera mylintiems Dievą (žr. Rom 8, 28), tuomet, nors išmėginimas mums virsta savojo kryžiaus nešimu, vis tiek mokomės dėkoti Jam už viską, kas tik atitinka Jo planus.

Vienuolyno abatas, stebėdamasis savo vienu broliuku, kuris iš išorės niekuo neišsiskyrė iš kitų vienuolių, tačiau pasižymėjo savo gilia ramybe ir šventumu, kartą jo paklausė, kokia yra jo tobulėjimo Dieve priežastis. Jis atsakė, kad ir pats nežino, kodėl nuolat išlieka ramybėje... Paskui, kiek pagalvojęs, prabilo apie savo nuolatines pastangas trokšti to, ko Dievas nori, ir todėl susilaukia malonės, padedančios jam atsisakyti savo valios ir vienytis su Jo valia net mažmožiuose. „Sėkmė, – jis sakė, – manęs visai neišaukština, o vargas nė kiek neparbloškia, nes aš viską vienodai priimu iš Dievo rankų, visai nesvarstydamas“. Abatas jo paklausė: „Ar tądien, kai nelaimei ištikus, sudegė mūsų svirnas su javais ir tvartas su gyvuliais, kurie buvo laikomi mūsų bendruomenės reikalams, nejau neišgyvenai netekties skausmo?“ „Ne, mano tėve, – atsakė brolis. – Priešingai, tokių įvykių metu esu įpratęs dėkoti Viešpačiui, nes tvirtai tikiu, kad viskas, kas tik atsitinka, Jis leidžia tai įvykti didesnei savo garbei ir mūsų gerovei. Aš visai nesijaudinu dėl išteklių, kurie liko po gaisro, nes žinau, kad, jei visiškai pasitikėsiu Dievu, Jis lengvai galės mus pamaitinti maža duonos rieke, lygiai taip, kaip ir dideliu kepalu. Taip nusiteikęs aš visada esu patenkintas ir linksmas, kad ir kas beįvyktų“.

Tikime, kad Dievas nėra mums šališkas, ir Jo dieviškoji veikimo galia visada yra didžiausio tikslumo taške. Jis palaimingai veikia net ir tada, kai žmonės mano, kad, jei pasaulyje tiek blogio, Jo išvis nėra. Per tuos asmenis, kurie įsivaizduoja esą dievai ir karo kumščiu grasina pasauliui, Jis byloja, jog, jei be Tėvo valios nė vienas žvirblis nekrinta žemėn, mes turime būti drąsūs, nes ne tik savo verte pranokstame aibes šių sparnuočių (plg. Mt 10, 29–30), bet esame absoliučiai gerojo Dievo taip mylimi, jog jei Jis kada nors leistų įvykti trečiajam pasauliniam karui, kurio metu turėtume palikti šį gyvenimą, po savo didžiausio išbandymo, už ištikimybę Jam, sulauktume nenusakomo žodžiais įvertinimo...

Remdamiesi Biblija, tikime, kad Dievas įžvalgiausiai ir sumaniausiai viską valdo ir, turėdamas priežastį, net blogį paverčia gėriu. Todėl Visagalis, priimdamas mūsų vieningas maldas už taiką Ukrainoje, dėl eskaluojamų karo veiksmų sukelia tam tikrų abejonių Rusijos prezidentui, ir jis nesiryžta duoti įsakymą rusų kariuomenei, kad ji kaip išbadėjęs žvėris pultų savo grobį... Tikintieji, stiprinami Jėzaus pavyzdžio, ir toliau meldžiasi už Ukrainą, gretimas šalis ir savąją tėvynę, sakydami: „Tepraeina ši kančių taurė neišgerta iki dugno...“

Žinodami, kad nesame didesni už savo Mokytoją, kuris „vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žyd 12, 2), stenkimės dažnai apsvarstyti, kokį didį mūsų priešgyniavimą iškentė nekalčiausiasis Dievo Avinėlis. Jis pirmas ėjo Golgotos keliu ir paliko mums pavyzdį, kaip reikia Juo sekti.

Viešpatie, padėk mums taip maldingai budėti, kad visa, kas įvyksta mokytumės su dėkingumu priimti kaip Tavąją duotybę, atsimindami, kad juose visada esti prasmingiausia išganymo potekstė. Padėk mums ne tik geradarybėse matyti Tavo palaimą, bet padėk ir sunkumuose įžvelgti Tavo palaiminimus. Nejau iš Tavo rankos priimsime, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga (žr. Job 2, 10), kur slypi kol kas nematomas gėrio užtaisas?

© 2014 „XXI amžius“