Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Esė apie muzikologę Oną Narbutienę

Rima Povilionienė

Muzikologė Ona Narbutienė

Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, įvyko dokumentinio filmo „Ona Narbutienė“ premjera (2013, režisierius ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas, montažo režisierius Šarūnas Šatas, operatoriai: Vytis Vydūnas, Valentinas Ryčkovas, Jonas Urbonavičius, Jonas Narbutas, Vytautas Narbutas). Tiksliau įvardijant šios apybraižos apie muzikologę Oną Narbutienę (1930–2007) žanrą bene taikliausiai tiktų ją vadinti videoesė. Tai – 20 minučių vaizdo miniatiūra, kurioje subtiliai brėžiami O. Narbutienės portreto kontūrai. Juos papildo įvairialypė ir gausi, dažnai net polifoniška ir daugiabriaunė šios muzikologės veikla, dokumentiniame filme išnyranti tarsi punktyras ar leitmotyvas, leidžiantis sukurti vientisą pasakojimą apie žmogų ir jį supusią aplinką.

Ona Kristina Litvinaitė-Narbutienė gimė Kaune 1930 m. spalio 26 d. Lietuvos kariuomenės kapitono Kazio Litvino šeimoje. Visa jos vaikystė prabėgo Čiūtelių dvare Klaipėdos krašte, kur gyventa iki karo pabaigos. Užslinkus didžiajai sovietų okupacijai šeima bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau tai tepavyko tik tėvui Kaziui Litvinui. Dar Rytprūsiuose buvo suimtas Onos brolis Leonas ir išvežtas į Uralo kasyklas, senelis generolas Leonas Radus-Zenkavičius kurį laiką slapstėsi Kaune ir 1946 metais mirė, ji pati kartu su mama ir močiute atvyko į Vilnių. Iš ten 1949 metais, vėlų kovo 24-osios vakarą, visos trys buvo ištremtos į Sibirą. Tuo metu Ona mokėsi Vilniaus II mergaičių gimnazijos priešpaskutinėje klasėje, lankė muzikos mokyklą.

O. Narbutienė – asmenybė, turinti daug žmogiškų ir profesinių savybių, atsiskleidusių ir profesinėje, ir kasdieninėje veikloje. Geranoriškumas, šiluma ir tolerancija, dėmesingumas pašnekovui ir bičiuliškas supratimas derėjo su didele atsakomybe, vidine savitvarda ir gebėjimu paskirtą bei turimą laiką panaudoti kaip įmanoma turiningiau. O. Narbutienė pasižymėjo išskirtiniu humoro jausmu ir vidiniu pozityvumu, kuris ją lydėjo net žvelgiant į savo praeities laikotarpį tremtyje. Štai 1949 metais laiške savo moksladraugiui Pauliui ji rašė: „Guliu ant viršutinių narų, ten labai minkšta atrodo, kad visi šonai mėlyni“, o žymiai vėliau, tremties skauduliams jau likus praeityje, ji prasitarė, kad jei ne okupacija ir ne tremtis Sibire, nebūtų radusi muzikos, muzikologijos...

Su savo mokiniais ir mokytoja iš Sibiro Ona susirašinėjo ir grįžusi į Lietuvą, nors, regis, kitas jos vietoje stengtųsi tą laikotarpį nugramzdinti ir pamiršti bei gyvenimą pradėti iš naujo. Ji, priešingai, ypač vertindama ir puoselėdama draugystę su žmonėmis, bendravo juose įžvelgdama tik gerąsias savybes. Pastanga ir gebėjimas aukščiau bet kokių ambicijų iškelti tarpusavio draugystę, intuityvus supratimas ir subtili nuojauta, taikliai kuždanti, kurlink pakreipti pašnekovą, buvo išskirtinis O. Narbutienės bruožas ir nuolatinis bendravimo palydovas.

Į visus savo veiklos barus ji žiūrėjo su begaliniu atsidavimu. Kurdama televizijos laidas („Iš kompozitorių namų“, „Tonika“, 6 laidų ciklas apie kompozitorių Juozą Naujalį ir kitas) ji niekada nepamiršdavo, kad tai itin aktualu žiūrovų ratui, stebinčiam kultūros įvykius, bet neturinčiam galimybės lankytis renginiuose. Televizijos ar radijo laidose O. Narbutienės kalbinami pašnekovai veikiausiai iš jos sklindančio pasitikėjimo dėka tarsi nejučiomis plačiai atsiverdavo. Šis pasitikėjimo jausmas, rodos, galėjo nuginkluoti net santūriausią asmenybę. Vežama traukiniu į tremtį viename laiške ji rašė: „Aš važiuoju stipri, nebijokit...“ Vidinė stiprybė O. Narbutienės gyvenimte išliko visada. Jos nė kiek neišmušdavo iš vėžių tiesioginio eterio nervas ar netikėti kuriozai. Priešingai, tokiose situacijose ji gebėdavo nesutrikti, o savo ramybe užkrėsdavo ir aplinkinius.

Kitas O. Narbutienės veiklos baras – dėstymas mokykloje, akademijoje, ypatingo atgarsio sulaukusios jos viešos paskaitos ar pristatomosios kalbos koncertų pradžioje. Šioje veiklos srityje, anot jos pačios, buvo svarbūs ir lemtingi du veiksniai – meilė dėstomam dalykui ir tiems, kuriems dėsto, kas jie bebūtų – moksleiviai ar studentai, profesionalūs klausytojai ar tiesiog auditorija nuošaliame Lietuvos miestelyje. Išsamūs teminių koncertų pristatymai, kaip juos prisimena, pavyzdžiui, Vilniaus kvarteto nariai, O. Narbutienės dėka peržengė formalios įžangos rėmus ir tapo žodžio popietėmis, lygiaverte atsvara muzikos kūriniams. Regis, žmonės eidavo klausytis ne vien muzikos, bet ir įdomių muzikos istorijos apybraižų.

Dar viena neaprėpiama O. Narbutienės muzikologinio kraičio dalis – knygos. Jų net penkiolika. Su visų knygų herojais ji užmegzdavo labai nuoširdų ryšį, kuris juntamas skaitant jos knygas. Turtinga kalba, sklandūs perėjimai nuo vienos temos prie kitos, visapusiškas knygos herojaus atskleidimas liudija muzikologės įsigilinimą į aprašomą asmenybę, gebėjimą apčiuopti svarbiausius nagrinėjamo kompozitoriaus ar atlikėjo bruožus. Kruopštus archyvų studijavimas ir medžiagos rinkimas naujai knygai O. Narbutienei teikė ypatingą džiaugsmą, nes, jos žodžiais tariant, muzikologinis darbas jai apskritai buvo hobis.

Šie O. Narbutienės veiklos punktyrai išnyra ir naujame režisieriaus R. Markeliūno sukurtame videoesė, sukurtame bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Žodis „esė“ dokumentinės miniatiūros apibūdinimui pasirinktas neatsitiktinai, kaip itin artimas filmo sumanymui, mėginančiam parodyti įvairiapusį, bet ir vientisą O. Narbutienės portretą, kurio kontūrai įtaigiai „skamba“ įvairiausiais pavidalais, ar tai būtų kadras, trumpam stabtelėjęs ties vėjyje plevenančia užuolaida Preilos namelyje, ar žaismingi šios muzikologės žingsniai, atitariantys namuose šurmuliuojančiam šeimynos pobūviui. Skirtingų vaizdų, nuotraukų fragmentų, pasisakymų derinimas nepaprastai subtiliai dera su spontaniškumo akimirkomis, nušviečiančiomis O. Narbutienę jos namų apsuptyje, bendraujant su kolegomis, pasakojant vieną ar kitą nuotykį iš muzikinio gyvenimo, į kurį ji žvelgė kaip į kūrybą, sakydama, kad tai tarsi galimybė kažką lipdyti savo rankomis, bet pabrėžė, kad tokioje kūryboje savęs gailėti nevalia.

© 2014 „XXI amžius“