2014 m. gegužės 30 d.    
Nr. 22
(2093)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Jėzaus Šv. Kapo liudijimas

Istorinė popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho malda Jeruzalės bazilikoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus ir stačiatikių
patriarchas Baltramiejus meldžiasi
Jeruzalės Šv. Kapo bazilikoje

Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių
vadovai pagerbia Patepimo
akmenį Jeruzalės bazilikoje

Jeruzalės Jėzaus Šventojo Kapo bazilika

Vakarų ir Rytų Bažnyčių brolybė

Galima pripažinti, kad svarbiausias popiežiaus Pranciškaus vizito Šventojoje Žemėje įvykis – ekumeninės pamaldos su stačiatikių patriarchu Baltramiejumi pagrindinėje krikščionių šventovėje, Jeruzalės Šv. Kapo bazilikoje, – buvo tikrai istorinis. Pirmą kartą 2000 metų Bažnyčios istorijoje Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas – brolių apaštalų šv. Petro ir šv. Andriejaus įpėdiniai – kartu meldėsi bažnyčioje, kuri pagal tradiciją pastatyta Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vietoje. Gegužės 25 dieną vykusiomis pamaldomis siekta paminėti Jeruzalėje, ant evangelinio Alyvų kalno, įvykusio popiežiaus Pauliaus VI ir tuometinio patriarcho Atenagoro susitikimo, radikaliai atnaujinusio Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykius, 50-ąsias metines. Ekumeninėse pamaldose dalyvavo ir Jeruzalės Šv. Kapo bazilikos bendrą administravimą vykdančių atsakingų vietinių krikščionių bendruomenių vadovai: stačiatikių patriarchas Teofilius III, armėnų patriarchas Nurhanas Manukianas, Šventosios Žemės pranciškonų kustodas tėvas Pierbatista Picabala OFM, sirų ir koptų arkivyskupai, anglikonų ir liuteronų vyskupai. Tarp gausių pasauliečių piligrimų bažnyčioje buvo grupė diplomatų – Prancūzijos, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Turkijos ir Didžiosios Britanijos generaliniai konsulai Jeruzalėje, kurie teisiškai yra Šv. Kapo bazilikos tarptautinės globos sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis garantai.

Labai simboliška, kad prieš to šventadienio istorinių ekumeninių pamaldų pradžią popiežius Pranciškus įžengė į aikštę prie Šv. Kapo bazilikos iš vakarų pusės, pro Muristano arką, o patriarchas Baltramiejus atėjo iš rytų pusės, pro Šv. Elenos vartus. Taip susitikę ir pasisveikinę Vakarų ir Rytų Bažnyčių vadovai broliškai apsikabino, norėdami patvirtinti siekiamą katalikų ir stačiatikių bičiulišką bendrystę. Paskui abu įžengę į baziliką pagerbė šventovės prieangyje esantį vadinamąjį Patepimo akmenį, ant kurio buvo paguldytas ir pagal judėjų apeigas šventuoju aliejumi išteptas nuo kryžiaus nuimtas Išganytojo kūnas prieš jį palaidojant. Virš Patepimo akmens pakabinti nuolatinę šviesą skleidžiantys keturi žibintai, kurie priklauso šventovę administruojančioms stačiatikių, katalikų, armėnų ir koptų bendruomenėms. Ekumeninės pamaldos buvo pradėtos Evangelijos skaitinių giedojimu graikų ir lotynų kalbomis ir įžanginiu sveikinimo žodžiu, kurį tarė Jeruzalės stačiatikių patriarchas Teofilius III, kurio vyskupijos katedra – Šv. Kapo bazilika.

Pamaldų homiliją sakė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, kuris kaip tik ir buvo pagrindinis šio renginio iniciatorius, pakvietęs popiežių Pranciškų į jubiliejinį susitikimą.

Įveikti „kito“ baimę ir nepasitikėjimą

Homilijos tema buvo parinktas evangelinis angelo padrąsinimas moterims, kurios atėjo aplankyti Jėzaus kapą ir rado jį tuščią: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite ir apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta“ (Mt 28, 5–6). Patriarchas sakė, jog tuščias šv. kapas tokiu būdu „skleidžia drąsos, vilties ir gyvenimo žinią“, kadangi mirtis, „paskutinis mūsų priešas“ (Plg 1 Kor 15, 16), yra nugalėta. Tačiau reikia nebijoti ne tik mirties, bet kiekvieno mūsų gyvenime pasitaikančio blogio, nes Kristaus Kryžius apgina nuo visokių to blogio apraiškų, nes po Išganytojo kančios ir mirties ateina Prisikėlimas. Tai yra žinia, kad neapykanta, smurtas ir neteisingumas neturi perspektyvos, neturi paskutinio žodžio, kad ateitis priklauso teisingumui, meilei ir gyvenimui, todėl dėl trokštamo gėrio reikia atkakliai darbuotis visais turimais meilės, tikėjimo ir kantrybės ištekliais. Anot patriarcho Atenagoro, tuščias šv. kapas kviečia mus atmesti „kito“ baimę, ypač kada vengiami ir diskriminuojami išpažįstantys kitokį tikėjimą, kitą religiją, ir ta neapykanta gali pasiekti radikalias apraiškas. „Religinis fanatizmas jau kelia grėsmę taikai daugelyje pasaulio regionų, ir kartais netgi brangiausia gyvybės dovana yra aukojama ant religinės neapykantos aukuro, – pripažino Konstantinopolio patriarchas. – šv. kapas aiškiai ragina gerbti ir mylėti kitus ir kitokius, skirtingų tikybų išpažinėjus, įvairių įsitikinimų sekėjus kaip savo brolius ir seseris!“

Kaip tik prieš 50 metų didieji Bažnyčių vadovai – popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras – įveikė tą baimę, kuri buvo sukausčiusi ir netgi supriešinusi dvi senąsias Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Susitikę Jeruzalėje, visiems krikščionims sakralioje vietoje, jie iškeitė baimę į meilę, ir dabar prisimenama bei pagerbiama ši jų herojiška iniciatyva. Prisiminimas labai vertingas dėl broliško įpėdinių apsikabinimo ir susitaikymo paveldo, pasižadėjus ištikimybėje tiesai toliau žengti į pilnutinę bendrystę ir duoti sektiną pavyzdį, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Kito kelio, kuris vestų į gyvenimą, nėra, išskyrus meilės, susitaikymo, tikros taikos ir ištikimybės Tiesai kelią, aiškino patriarchas Baltramiejus. Jis paminėjo, kad būtent tokiu keliu turi žengti visi krikščionys tarpusavio santykiuose, nepriklausomai nuo bažnytinės priklausomybės ar išpažįstamos tikybos, taip duodami sektiną pavyzdį likusiam konfliktuojančiam pasauliui. „Tas kelias gali būti ilgas ir sunkus, ir kartais kai kam gali pasirodyti atsidūręs aklavietėje, – pastebėjo baigdamas homiliją Konstantinopolio patriarchas. – Tačiau tai yra vienintelis kelias, kuris veda į išsipildymą Viešpaties noro, kad visi Jo mokiniai būtų viena“.

Velykinis kelias į bendrystę

Savo atsakomąją kalbą popiežius Pranciškus irgi pradėjo minėta Evangelijos citata – angelo paraginimu prie tuščio Jėzaus kapo nebijoti ir perduoti žinią apie Prisikėlimą kitiems. Dabar ši žinia iš tikrųjų yra perduodama iš kartos į kartą, kaip tikėjimo pagrindas. Ji geriausiai nusakyta kiekvieno tikinčiojo dažnai kalbamame Apaštalų tikėjimo išpažinime, kurį Šventasis Tėvas pacitavo, primindamas mirusio Jėzaus ir nužengimą į pragarus dėl mūsų išgelbėjimo amžinybei. Jis sakė, kad „kiekvienas pakrikštytas Kristuje, dvasiškai prisikėlė iš šio kapo“: kadangi yra tapęs mistinio Jo kūno nariu, buvo su juo palaidotas ir po prisikėlimo gali pradėti atnaujintą gyvenimą, kaip moko apaštalas šv. Paulius (Plg Rom 6, 4). Tuščio Jėzaus kapo aplinkoje galima geriau suvokti krikščioniškojo pašaukimo didingumą, todėl „mes esame prisikėlimo, o ne mirties žmonės“. Kaip tik šv. kapo vietoje galima geriau suvokti Velykų ryto šviesoje savo asmeninio gyvenimo, Bažnyčios ir pasaulio išbandymus. Nes juk kiekvienas sukrėtimas, kančia ir liūdesys buvo uždėti ant Gerojo Ganytojo pečių, kuris savąja auka „atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą“, aiškino popiežius Pranciškus. Todėl negalima leisti, kad būtų išplėštas šios mūsų didžiosios vilties pagrindas, kad iš pasaulio būtų atimta džiugi Prisikėlimo žinia. Taip pat šioje Šv. Kapo vietoje negalima neišgirsti prisikėlusio Jėzaus galingo raginimo vienybei, to Prisikėlusiojo, kuris mokinius vadino „savo broliais“ (Plg Mt 28, 10, Jn 20, 17).

Palietęs krikščionių vienybės pastangų aktualumą, Šventasis Tėvas pripažino, kad negalima neigti tebeesančių pasidalijimų dydžio, kurio tragiškumas ypač skausmingai juntamas Šv. Kapo bazilikoje, nes joje kiekviena konfesinė bendruomenė meldžiasi atskirai ir kartais dėl apeigų laiko suderinimo kyla nemaži ginčai, todėl ypač vertingas dabar iš 50 metų perspektyvos atrodo Jeruzalėje įvykęs popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro apsikabinimas ir su Šv. Dvasios postūmiu kartu pradėtas reikšmingas žengimas vienybės keliu. „Mes žinome, kad dar teks toli keliauti iki pilnos bendrystės, kuri gali būti išreikšta dalijimusi prie to paties Eucharistijos stalo. To jau seniai visi trokštame, tačiau nesutarimai neturi mūsų gąsdinti ir užkirsti kelią į pažangą“, – sakė popiežius Pranciškus. Panašiai, kaip buvo nuristas akmuo nuo prisikėlusio Kristaus kapo, taip palaipsniui gali ir turi būti šalinamos ir visų krikščionių bendrystei trukdančios kliūtys: tokia yra Prisikėlimo malonė, kurios skonį galima justi jau dabar. Aiškindamas tokį Velykinį kelią į vienybę, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad pažangą darome pripažindami ir atleisdami kitiems krikščionims padarytas istorines skriaudas, atsisakydami išankstinių priešiškų nusistatymų ir kurdami naujus broliškus santykius. „Kiekvieną kartą, kai palankiai apmąstome Bažnyčios ateitį jos pašaukimo vienybei šviesoje, brėkšta Velykų aušra“, – pripažino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad yra ištikimas savo pirmtako šventojo Jono Pauliaus II pasirengimui vystant brolišką dialogą ieškoti būdų, kaip geriau įgyvendinti apaštalo šv. Petro įpėdinio, Romos vyskupo, tarnystę. Kad ši primato Visuotinėje Bažnyčioje misija geriau atitiktų naują situaciją ir dabartiniame kontekste labiau prisidėtų prie pripažintos bendrystės siekio.

Bendras pareiškimas ir apsikeitimas dovanomis

Kalbėdamas Jeruzalės Šv. Kapo bazilikoje vykusiose ekumeninėse pamaldose Šventasis Tėvas palietė sudėtingą situaciją Artimųjų Rytų regione, paženklintą nuolatinių konfliktų bei smurtinių išpuolių prieš vietos krikščionis. Jis sakė, kad ekumeninėse maldose negalima užmiršti ir kitų pasaulio vietų, kur krikščionys yra diskriminuojami ir persekiojami dėl jų tikėjimo į prisikėlusį Viešpatį. „Kada skirtingų konfesijų krikščionys kenčia kartu ir su broliška meile stengiasi padėti vieni kitiems, gimsta kančios ir kraujo ekumenizmas, kuris galingu būdu patvirtina šventųjų bendravimo vertę ne tik toms sunkioms situacijoms, bet ir visai Bažnyčiai“, – aiškino popiežius Pranciškus. Baigdamas savo kalbą jis kreipėsi į patriarchą Baltramiejų ir kitus ekumeninių pamaldų dalyvius, kviesdamas atidėti į šalį iš praeities paveldėtus nesusipratimus, būti atviresniems meilės ir tiesos Dvasios veikimui, kad taip greičiau ateitų palaiminta visiškos krikščionių vienybės diena. Šventasis Tėvas kaip ir Konstantinopolio patriarchas priminė Viešpaties maldą „tegul visi bus viena… kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21), teigdamas, kad ši malda turi nepaliaujamai skambėti ir nuolankiuose visų krikščionių prašymuose.

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus ramybės palinkėjimo ženklan dar kartą broliškai apsikabino ir kartu italų kalba sukalbėjo Viešpaties maldą – „Tėve mūsų“ – ir drauge suteikė apaštalinį palaiminimą ekumeninių pamaldų dalyviams. Vėliau abu Bažnyčių vadovai, lydimi Jeruzalės stačiatikių ir armėnų patriarchų bei Šventosios Žemės pranciškonų kustodo, išsamiau susipažino su svarbiausiais Šv. Kapo bazilikos elementais, pamaldžiai pagerbė Jėzaus nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo vietą. Galima pastebėti, kad, būdamas Jeruzalėje, popiežius Pranciškus privačiai ir vizito programoje numatytuose renginiuose su patriarchu Baltramiejumi susitiko net keturis kartus, todėl turėjo gerą galimybę aptarti ekumeninius reikalus. Viename iš tokių pasimatymų jie pasirašė bendrą dešimties punktų deklaraciją, kurioje įvertino prieš 50 metų įvykusio popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro istorinio susitikimo reikšmę bei vėlesnio katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo perspektyvas ir pasirengimą kartu ginti krikščionių tikėjimą šiuolaikinės sekuliarizuotos kultūros ir konfliktų aplinkybėmis. Buvo apsikeista dovanomis: popiežius Pranciškus įteikė patriarchui Baltramiejui knygą „Codex Pauli“, kurioje iškeliami Tautų apaštalo darbai, o Konstantinopolio patriarchas padovanojo Šventajam Tėvui rinkinį medalių, skirtų jų susitikimo atminimui. Dovanotos knygos dedikacijoje popiežius Pranciškus, pavadinęs patriarchą „mylimu broliu Kristuje“, išreiškė džiaugsmą dėl susitikimo šiomis istorinėmis aplinkybėmis ir pasirengimo su Šventosios Dvasios suteikta drąsa toliau žengti į priekį pirmtakų nutiestu vienybės keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija