2014 m. gegužės 30 d.    
Nr. 22
(2093)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Penktadienio pokalbiai

Nesakykime, kad negera gyventi

Sergejus Jovaiša su Anykščių
meru Sigučiu Obelevičiumi
ir dukra Urte

Vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų, pasaulio ir Europos čempionas, olimpinis prizininkas, nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas Sergejus JOVAIŠA jau prieš keliolika metų paniro į politiką. Šiuo metu yra Seimo narys, beje, turintis bene daugiausiai vaikų iš šios kadencijos parlamentarų: 37 metų Laurą, 27-erių Agnę, 21-erių Praną, 15-metę Urtę ir  14-metę Justę. Tad su S. Jovaiša Tėvo dienos išvakarėse kalbėjomės ne apie politiką, o apie sportą, šeimą ir tėvystę.

Prisiminkite, apie ką jaunystėje svajojote?

Prisimenu, kad svajojau greičiau užaugti ir būti vairuotoju. Tada atsirado naujų gražių automobilių, kaip dauguma mano amžiaus berniukų svajojau tokį vairuoti ir būti tikru vyru.

Kaip susiklostė Jūsų kelias į didįjį sportą?

Nuo šeštos klasės lankiau Anykščių sporto mokyklą. Išbandžiau daug sporto šakų: krepšinį, lengvąją atletiką, futbolą, dalyvaudavau varžybose. Lankiau ir daug kitų būrelių: piešimo, foto, aviamodeliuotojų. Vasarą judriesiems žaidimams skirdavau beveik visą laiką nuo aušros iki sutemos. Pamenu, kviečia namo, apsimetu, kad negirdžiu...

Krepšinis mano svajonėse įsitvirtino, kai būdamas 12–13 metų pradėjau žiūrėti televizorių (maždaug tada jie atsirado tautiečių namuose) ir pamačiau žaidžiantį „Žalgirį“. Anykščiuose subūrėme neblogą jaunių komandą ir gana intensyviai treniravomės – per savaitę būdavo trys treniruotės, savaitgaliais – varžybos, kurios buvo labai įdomus laiko praleidimas, tarsi paskatinimas už treniruotes. Važiuodavome į varžybas po rajonus, aplinkinius miestus, pasiekėme Latviją. Buvo įdomu, kasdienybė tapo ne pilka. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, mūsų komanda Lietuvoje užėmė trečią vietą. Natūralu, kad mumis pradėjo domėtis, pasižiūrėti varžybų ateidavo „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšinio klubų treneriai. Tada gavau kvietimą į respublikos moksleivių rinktinę, o vėliau – ir į „Žalgirio“ krepšinio klubą.

Tad neteko sukti galvos, kur studijuoti?

Baigęs vidurinę mokyklą turėjau kvietimą į „Žalgirį“. Tai padėjo lengviau apsispręsti, kad studijuosiu Kaune, tuometiniame Politechnikos institute. Svajonėse buvo ir architektūra Vilniaus inžineriniame statybos institute, domino ir automatika, mechanika, tačiau kvietimas į „Žalgirį“ nukreipė į Kauną, mano gyvenimas vis labiau siejosi su didžiuoju krepšiniu. Dabar galiu girtis, kad Politechnikos institutą baigiau be įsiskolinimų per penkerius metus – jaučiau pareigą, kad krepšinis netrukdytų įsigyti specialybę. Po to baigiau ir antrą aukštąją mokyklą, Kauno kūno kultūros institutą. Tai buvo taktinis ėjimas. Žalgiriečius intensyviai „gaudė“ į Tarybinę armiją ir norėjo išvežti į Maskvą, į „CSKA“ (Centrinį armijos sporto klubą). Tada buvo tokia tvarka, kad į armiją neimdavo studentų, mokytojų, žemės ūkio specialistų. Todėl Arvydas Sabonis studijavo Žemės ūkio akademijoje, aš Kauno kūno kultūros institute gilinausi į trenerio ir pedagogo darbą.

O ar reikėjo mokytis, ar nebuvo taip, kad žymiam krepšininkui pasirodžius institute dėstytojai bėgdavo pasirašyti įskaitų?

Buvo įvairių dalykų: vienus dalykus reikėjo rimtai mokytis, kitus – minimaliai, kad gautum „patenkinamai“ ir keliautum toliau. Gerbiu ir tuos dėstytojus, kurie leido lengviau „įveikti“ kursą, ir tuos, kurie principingai daugiau ko „įkrėtė“ į galvą. O mokytis reikėjo, ir Saboniui teko sėsti į traktorių ir važiuoti arti lauko – tai buvo praktinis darbas, jis jį atliko.

O kaip patekote į politiką?

Draugų grupė pasiūlė įsirašyti į rinkiminį savivaldybės tarybos sąrašą. Pusmetį pamąstęs sutikau, turėdamas vienintelį tikslą – pažiūrėti, koks gi tas politinis gyvenimas iš vidaus. Buvau girdėjęs daug kalbų (ir dabar tebegirdžiu), kad politikai tiek savivaldybėse, tiek Seime nieko nedirba, tik kavą geria ir gerus atlyginimus gauna. Išsiaiškinau, kad tai – netiesa, kad tai – labai intensyvus ir įtemptas darbas. Toliau sekė bandymas kandidatuoti į Seimą, iš arti pažvelgti į „aukštesnę“ politikos pakopą. Irgi pavyko. Tačiau į Seimą aš ėjau jau turėdamas pažiūras ir patirtį.

Jūsų gyvenime buvo netikėtų epizodų: tapote Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, vaidinote stribą kino filme „Kai aš buvau partizanas“...

Gyvenimas taip susiklostė, kad baigęs krepšininko karjerą Lietuvoje, nuvykau į Vokietiją, ten dar keletą metų žaidžiau ir dirbau treneriu. Kai grįžau į Lietuvą, reikėjo ieškotis darbo. Sporto žurnalistas Vidas Mačiulis pasiūlė prisidėti prie jo vedamos laidos „Krepšinio pasaulyje“. Taip tapau žurnalistu ir žurnalistų sąjungos nariu, šį darbą dirbau apie porą metų.

Mokykloje vaidinau dramos būrelyje, statėme spektaklius, buvome kviečiami ir į kultūros namus vaidinti. Mano laikais kinas ir teatras buvo visų vertinama pramoga. Mane teatras labai domino ir jaunystėje, ir vėliau Kaune. Galima sakyti, domina visą gyvenimą. „Žalgiris“ draugavo su Kauno dramos teatro aktoriais, eidavome į premjeras, pasilikdavome po jų, diskutuodavome, išgerdavome alaus. Tokie santykiai iki šiol išlikę su keliais aktoriais, neatsiribojau nuo mėgstamos srities. Kai Vytautas V. Lansbergis (jis turi trobelę Anykščiuose, tą filmą filmavo, mūsų keliai neretai susikirsdavo – tuo metu dirbau Anykščių savivaldybėje, buvau atsakingas už sportą, turizmą ir kultūrą) pasiūlė man vaidinti meniniame filme, tai buvo labai įdomi patirtis. Vaidinau su šviesaus atminimo teatro žvaigždėmis Algimantu Masiuliu, Rūta Staliliūnaite, beje, su A. Masiuliu teko gyventi viename name Kaune. Kiek liūdnoka jį prisiminti – A. Masiuliui tai buvo paskutinis filmavimasis, man – pirmas.

Ką Jūsų gyvenime pakeitė šeima ir vaikų gimimas?

Vaikai man suteikė stebuklo jausmą. Atėjo maži žmonės – savi, reikia jais rūpintis, kartu su jais gyventi. Tik tada ir atsirado šeimos jausmas. Turiu prisipažinti, kad labai skriaudžiau šeimą ir save, nes buvimas, bendravimas su šeima buvo gana trumpi epizodai – vis kelionės, sporto stovyklos, varžybos – tik išvažiuoju ir trumpam atvažiuoju. Aktyvaus sporto laikais paskaičiavau, kad per metus visas dienas sudėjęs tik tris mėnesius būdavau namuose. Tai buvo didelis trūkumas. Ką padarysi... Dabar dukros ir sūnus užaugę. Jaunėlėms dukroms skyriau daug daugiau laiko, mačiau jų augimą. Nors dabartinis darbas Seime vėl išplėšė iš jaukios namų aplinkos, bet teko patirti daug gerų šeimos pojūčių, didesnį artumo jausmą dažniau būnant kartu.

Kokie buvo ir yra Jūsų darbai ir užduotys šeimoje, auklėjant dukras?

Pagrindinė mano užduotis – mokyti gyvenimo, įtikinti, išaiškinti, kas galima, o kas – ne. Manau, kad visi jauni žmonės, vaikai, paaugliai įsiklauso, ką pataria tėvai, bet daro savaip, nors tai, ką pasakei, kada nors turėtų tapti tiesa, kuria pradės tikėti. Ar išklauso, supranta ir paklauso, ar ne– vis vien reikia aiškinti. Jei dukros nenori atlikti namų ruošos ar ruošti pamokas, į mano raginimo žodžius reaguoja labiau negu į mamos, aš į auklėjimą įsijungiu tik tada, kai žmona negali įtikinti. Mūsų šeimoje nėra vietos keiksmažodžiams, niekšybėms. Keiksmažodis prilyginamas nusikaltimui, už tai baudžiama. Aiškinu dukroms: „Taip, žmonės keikiasi, bet svarbu, kaip darysite jūs. Jeigu žinote, kad tai yra blogis, pačios to nedarykite, nors ir taip žmonės elgiasi“...

O gal galite konkretizuoti, kaip elgiatės išgirdęs keiksmažodžius namuose?

Tada sakau, kad dukros negaus dienpinigių ar negalės vykti į suplanuotą kelionę ar išvyką. Tiesa, kartais pamirštu, kad pagąsdinau, bet tai pakankamai padeda.

Kokį savo gyvenimo etapą vadinate sunkiausiu, kokį – džiugiausiu? Kodėl?

Visas gyvenimas yra gražus. Jeigu manęs kas nors klausia, kaip gyvenu, atsakau: „Puikiai“. Patyriau ir fizinio, ir moralinio skausmo, yra dalykų, kurių dabar nedaryčiau, sugebėčiau išvengti. Jaunystėje norėjosi pagyventi laisviau. Tai darydamas nuskriaudžiau kitų, ypač šeimos, interesus. Daugiau konkretizuoti nenorėčiau – esmę pasakiau.

Kaip manote, ar sportininko gyvenime pagundų nukrypti į šalį yra daugiau negu kitos veiklos žmonėms?

Priklauso nuo žmogaus. Žinau ir sportininkų, kurie yra pavyzdingi šeimos narai, ir ne krepšininkų vaikų pilni kalėjimai.

O ar sunku nukrypus grįžti į normalias vėžes?

Pirmiausia žmogui reikia pažinti save. Kai supranti, koks tu esi, kiek kokioje situacijoje gali, ar pajėgi save kontroliuoti, ar galėsi paslydęs, pakrypęs grįžti atgal, tai yra vidinė žmogaus laimė. Pažįstu nemažai žmonių, kurie jaunystėje elgėsi vienaip, o brandaus amžiaus elgiasi kitaip, nes atsikratė lengvabūdiško, paviršutiniško gyvenimo vertinimo, suprato, kad kitu keliu eidami daugiau pasieks, bus stabilūs. Tai galiu pritaikyti ir sau.

Kaip kūrėte antrą šeimą? Ar pavyko joje kurti kitokį bendravimo modelį? Kaip manote, kas tai lėmė?

Jau atsakydamas į ankstesnį klausimą beveik viską paminėjau. Pirmąkart vedžiau labai anksti, būdamas 21 metų, drįstu sakyti, per anksti. Nors žinoma, nereikia to gailėtis, ne veltui liaudies išmintis pataria, kad nesigailėti anksti kėlęs ir anksti vedęs. Mano, kaip jauno žmogaus, interesai dažnai plaukė atskirai nuo bendrų šeimos interesų. Dabar suprantu, kaip tai buvo negerai, daug dažniau būnu namie su žmona ir dukromis, todėl visai kitas jausmas man ir joms.

Kaip manote, kokią įtaką tėvas turi vaikų gyvenime?

Tikro tėvo aš neturėjau. Kai manęs mama laukėsi, tėtis žuvo autoavarijoje. Atėjo į namus patėvis, kurį iki šiol laikau savo tėvu. Manau, kad man jis buvo labai svarbus, nors girdėdavau net patyčių, kad čia – netikras mano tėvas, bet nekreipiau į tai dėmesio. Augau pilnavertėje šeimoje, man ir mama, ir tėvas buvo būtini.

Kokią įtaką jūs pats turėjote ir turite savo vaikams?

Nedrįstu atsakinėti į šį klausimą. Manau, to reikia klausti jų pačių.

Ką jiems norėtumėte perduoti, kur nukreipti?

Pirmiausia noriu, kad per anksti nenuklystų į įvairias blogybes, tad su daug kuo noriu supažindinti, daug ką aptarti, kad kuo daugiau žinotų. Tada, manau, pagal savo būdą ir temperamentą dukros sugebės atskirti, kas gera ir bloga, kas tiesa ir melas. Man atrodo, svarbiausia, kad nekiltų problemų dėl nežinojimo. Nesu toks griežtas, kad ką nors konservatyviai drausčiau, pavyzdžiui, nusikirpti plaukus ar nešioti rūbus, kokie man nepatinka. Ne, dukros turi būti savarankiškos, individualios. Manau, kad visais atvejais galima rasti kompromisą. Nors, pavyzdžiui, basomis kojomis dukrų į mokyklą neišleisčiau, bet aptrintais suplyšusiais džinsais – nieko blogo, pusė mokyklos taip vaikšto, nors mums to neleido. Esu tokios nuomonės – tegul viską išbando ir atsirenka, o mano pareiga – padėti atsirinkti.

Ką manote apie statistikos pateikiamą faktą, kad tėvai vaikams skiria tik 7 minutes per parą?

Džiaugiuosi, kad kai esu namuose, dukroms tikrai tenka daug daugiau mano dėmesio. Suprantu ir tuos tėvus, kurie stengdamiesi dėl šeimos gerovės dirba tiek daug ir intensyviai, kad parėję namo neturi fizinių ir moralinių jėgų bendrauti su vaikais. Man gaila tokių šeimų. Tada ir nutinka, kad vaikai palengva nutolsta, susvetimėja, senatvėje tokie tėvai skundžiasi, kad jų neaplanko, jais nesirūpina, nors tam būta ir priežasčių, jų klaidų. Bet juk nepasakysi „Motin, tėve, mylėk savo vaikus, rask laiko jų poreikiams“. Tai turi būti natūralu, įgimta.

Kaip šeimoje minite Motinos ir  Tėvo dieną? Gal žinote, ką veiksite Tėvo dieną šiemet?

Esame labai patekinti, jei vaikai nepamiršta tokiomis progomis pasveikinti, bet tradicijos priminti nėra, palieku jų sąžinei. Motinos ir Tėvo dienos mūsų šeimoje minimos spontaniškai, o ne reguliariai. Jei tądien visi atlikę savo darbus galime susieiti ir porą valandų pabendrauti, pasėdėti kartu, taip ir nutinka. Bet tai nėra tokia tradicija kaip per Kalėdas ir Velykas, kai mes visi namuose ilgai būname prie stalo ir bendraujame.

Ko labiausiai linkite ir norite savo ir kitiems vaikams?

Linkiu, kad niekada nepasakytų: „Tėve, motin, kaip man negera gyventi“. Ir kad negalvotų, kad vulgarumas, grubumas yra gyvenimo norma.

Pats niekada nenorėjote pasakyti: „Kaip man negera gyventi“?

Kiek atsimenu, skausmingus nutikimus kažkaip pavykdavo įveikti savo jėgomis, nors, aišku, tėvų ir artimų draugų parama sunkiais gyvenimo momentais bet kuriam žmogui labai padėtų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

Jono JUNEVIČIAUS („Anykšta“) nuotrauka

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija