Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ažušilės vaiko kelias

Vilniaus dekano Šv. Mikalojaus parapijos klebono kun. Medardo Čeponio 60-mečiui

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Hinterstoder, 2005 08 30

Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Dolomitai, 2011

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje šv. Mišių metu meldžiamasi dėkojant Dievui už 30 kunigystės metų ir prašant tolesnių Dievo malonių Vilniaus dekanui kun. Medardui Čeponiui. Iš kairės: kun. Gintaras Černius, kun. Aldas Antanas Čeponis, kun. Medardas Čeponis, kun. t. Pavlo Jachimec OSBM ir kun. dr. Mindaugas Ragaišis

Dekaną kun. Medardą Čeponį sveikina Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. t. Pavlo Jachimec OSBM

Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Prehdiktsthul

Vilniaus arkivyskupo ir generalvikaro paskyrimo kun. Medardui Čeponiui rezidentu į Šv. Mikalojaus parapiją raštas

Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos kūrėjas, bažnyčios statytojas, Vilniaus dekanato dekanas, Šv. Mikalojaus parapijos klebonas Medardas Čeponis gegužės 27 dieną minėjo kunigystės 30-metį, o birželio 8-ąją švęs 60-metį. Liepos 26-ąją bus 10 metų, kai kunigas eina klebono pareigas Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Nuo vaikystės iki kunigystės

Ažušilės kaime, Vidiškių parapijoje, Povilo Čeponio (1907 10 15–2001 05 10) ir Elenos Čeponytės (1913 10 20–2006 03 12) šeimoje 1954 m. birželio 8 d. gimęs jauniausias sūnus buvo pakrikštytas Medardu. Šeimoje augo 7 vaikai: trys sūnūs (Zenonas (1941 09 06–2011 08 15), Aldas Antanas, Medardas) ir keturios dukros (Birutė, Teresė, Zita, Marijona). Tėvas Povilas Čeponis pokario metais dirbo Ažušilės kolūkyje buhalteriu, vėliau – Maksimonių plytinėje darbininku, lentpjūvėje operatoriumi (Maksimonys – gretimas kaimas; vietoj plytinės vėliau padaryta lentpjūvė). Motina daugiausia šeimininkavo namuose – rūpinosi gausia šeima, padirbėdavo Ignalinos miškų ūkyje darbininke.

Elenos ir Povilo Čeponių šeimoje net du sūnūs pasirinko kunigystės kelią: Aldas Antanas ir Medardas. Aldas Antanas gimė 1946 m. sausio 2 d. Baigęs Ignalinos vidurinę mokyklą, po tarnybos kariuomenėje, 1971–1975 metais mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune. 1976 m. gegužės 27 d. vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28) įšventintas kunigu. Vikaravo Švenčionių,Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose; klebonavo Pabradės, Linkmenų, Kaltanėnų, Dūkšto, Naujojo Daugėliškio (aptarnaujant Kačergiškę, šios parapijos filiją) ir Paringio parapijose, nuo 2010 m. – Strūnaičio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas.

Kelias į pašaukimą

1961–1962 metais Medardas Čeponis dvejus metus mokėsi Ažušilės pradžios mokykloje. Mokyklą uždarius, nuo trečios klasės lankė Ignalinos I-ąją vidurinę mokyklą ir ją baigė 1972 metais. Mokykloje Medardui patiko lietuvių kalba ir literatūra, fizika. Su padėka prisimena labai geras lietuvių kalbos, fizikos ir chemijos mokytojas. Nuo 1968 metų, mokydamasis septintoje klasėje, patarnavo Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurios klebonas buvo kun. Ignas Jakutis. Mišiose patarnaudavo iki išvykimo į tarybinę armiją ir sugrįžęs iki įstodamas Kauno kunigų seminariją.

Tuo metu Vidiškėse dirbęs kun. Vytautas Pranciškus Rūkas (dabar monsinjoras, Trakų emeritas) turėjo įtakos kunigystės pašaukimo brandai. Be abejo, įtakos turėjo vyresniojo brolio Aldo, kraštiečio kun. Juozo Juodagalvio (1907 03 11–1939 03 05–1988 02 10), tėvo Karolio Garucko SJ (1908 05 01–1941 04 30–1979 04 06) pavyzdžiai.

Dar mokyklos laikais kartais pasvajodavo apie kunigystę, tačiau į kunigų seminariją tada priimdavo tik atlikusius karinę tarnybą. Tad baigus vidurinę mokyklą, 1972 m. lapkričio 12 d. iš Švenčionių karinio komisariato buvo išsiųstas į Vilnių, o iš ten į Voronežą (karinę specialią automechanikų mokyklą). Tais pačiais metais prieš Kalėdas buvo perkeltas į pietų Moldovą – Kagulo miestelį, kuriame buvo karinis dalinys. Čia 1974 m. lapkričio 12 d. užbaigė karinę tarnybą.

Kunigų seminarijoje

Įgyvendinti svajonę Medardui buvo sudėtinga – tik iš penkto karto įstojo į kunigų seminariją Kaune. Pirmi keturi bandymai 1975, 1976, 1977 ir 1978 metais buvo nesėkmingi. Pagaliau 1979 metais buvo priimtas į seminariją. Rekomendaciją parašė Vidiškių parapijos klebonas kun. Ignas Jakutis. Tais metais į seminariją įstojo 20 jaunuolių (iš jų baigė tik 12), o iš viso kunigų seminarijoje Kaune 1979 metais mokėsi 70 klierikų. Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune rektorius tada buvo dr. Viktoras Butkus; vicerektorius kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas; dėstė kunigai Pranciškus Tamulevičius, Vladislovas Michelevičius, dr. Pranciškus Vaičekonis, dr. Juozas Pranka, Juozas Žiuželis, Algirdas Turčinskas, Steponas Brazdeikis, Vytautas Sidaras, Algimantas Kajackas.

1984 m. gegužės 27 d. Kauno Arkikatedroje  Bazilikoje vyskupas Liudvikas Pavilonis MIC (1910 08 25–1934 06 29–1969 12 21–1990 08 09) dvylika diakonų įšventino į kunigus, tarp jų ir Medardą Čeponį.

1984 m. birželio 3 d. Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kun. Medardas Čeponis aukojo pirmąsias šv. Mišias. Primicijų pamokslą pasakė kun. Algis Baniulis SJ.

Darbas parapijose, arkivyskupijos kurijoje

Įšventintas kunigu M. Čeponis darbavosi Vilniuje:  vikaravo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (1984–1985), talkino klebonui kun. dr. Pranciškui Vaičekoniui (1928 01 01–1952 09 21–2006 10 14). Tuo metu šioje bažnyčioje vikaravo kun. Juzef Narkun, o rezidentas buvo kun. dr. Juozas Pranka (1925–1949–1996). Po metų vikaro pareigoms kun. M. Čeponis buvo perkeltas į Šv. Mikalojaus bažnyčią (1985 05 08–1991 06 30). 1988 m. lapkričio 14 d. paskirtas kuriamos naujos parapijos klebonu, laikinai paliekant vikaro pareigose. Tuo metu Šv. Mikalojaus bažnyčioje klebonas buvo būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01), altaristas kun. Stanislovas Valiukėnas (1907 04 12–1935 06 20–1987 08 23), vėliau, mirus S. Valiukėnui, rezidentu tapo kun. Vaclovas Aliulis.

Po ketverių vikaravimo metų, paskirtas klebonu. Medardo Čeponio iniciatyva pradėta rūpintis naujos parapijos kūrimu. Naująją Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją 1988 m. lapkričio 14 d. įsteigė vysk. Julijonas Steponavičius (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–199106 18). Kun. M. Čeponis nuo 1988 m. lapkričio 14 d. tapo šios parapijos klebonu.

* * *

1999 m. liepos 30 d. paskirtas rezidentu į Šv. Mikalojaus parapiją talkinti klebonui kun. Edmundui Paulioniui.

Nuo 2004 m. liepos 6 d. kun. M. Čeponis – Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas. Šioje parapijoje jis užėmė įvairias pareigas: vikaro, rezidento ir klebono.

Nuo 2006 m. gegužės 30 d. kun. M. Čeponis – Vilniaus dekanas. Vilniaus dekanatas jungia 20 parapijų, esančių Vilniaus mieste, Vilniaus miestui priklausančiam Pavilniui ir Naujajai Vilniai.

Kun. M. Čeponis užėmė įvairias pareigas ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje: 1985–1989 metais kurijos notaras, nuo 2007 m. gruodžio 7 d. – Vilniaus arkivyskupijos Kunigų Tarybos narys. Pagal pareigas joje dirba kartu su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu monsinjoru Robertu Šalaševičiumi, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi monsinjoru Žydrūnu Vabuolu. 2013 m. spalio 9 d. rinkimuose į Kunigų Tarybą daugiausiai balsų gavo kun. Andrius Narbekovas, kun. Ričardas Doveika, mons. Wojciech Gorlicki, kun. Medardas Čeponis, mons. Kęstutis Latoža, mons. Edvardas Rydzikas, kun. Jonas Varaneckas, mons. Vaclav Volodkovič. Kitus Arkivyskupijos Kunigų Tarybos narius skiria arkivyskupas (kancleris ir kunigų seminarijos rektorius (R. Šalaševičius ir Ž. Vabuolas) irgi skiriami pagal pareigas.

Vienas iš didžiausių kunigo Medardo atliktų darbų – naujos parapijos kūrimas Vilniuje – pradėtas sovietmečiu ir užbaigtas jau pasikeitus politinei situacijai bei bažnyčios statyba, atgavus nepriklausomybę. 2011 metais Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos išleistoje knygoje „Kunigas. Vilniaus Arkivyskupo Kardinolo Audrio Juozo Bačkio tarnystės penkiasdešimtmečiui“, 65–74 p. išspausdintas kun. Aušvydo Belicko straipsnis „Parapijos gimimas“, kuriuo ir remsimės, pateikdami žinių apie didžiulį kun. M.Čeponio darbą steigiant parapiją ir statant bažnyčią.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija ir bažnyčia

Dar 1975 metais Vilniaus tikintieji kreipėsi į valdžią, prašydami registruoti naują Lazdynų ir Karoliniškių katalikų religinę bendruomenę, leidimo, aišku, negavo. Kun. M. Čeponis, 1987 metais tapęs arkivyskupijos kurijos notaru ir radęs tikinčiųjų prieš 12 metų rašytą pareiškimą, sumanė vėl pabandyti ne tik steigti parapiją, bet ir statyti bažnyčią. Šią idėją palaikė ir tuometinis tremtinys Žagarėje, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas J. Steponavičius.

Kun. M. Čeponis parašė pareiškimą SSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui registruoti naują religinę bendruomenę ir leisti statyti bažnyčią. Buvo surinkta tikinčiųjų (pagal tuometinius įstatymus reikėjo ne mažiau 20 žmonių) parašų. Prašymą į Maskvą vežė kun. Edmundas Paulionis kartu su Pranu Momkumi 1988 m. balandžio 29 d. Po savaitės, gegužės 4 d., tokį patį prašymą pateikė ir Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto pirmininkui A. Vileikiui, gavus neigiamą atsakymą, po penkių mėnesių, spalio 4 dieną, įteikė naują prašymą, surinkęs 1460 tikinčiųjų parašų. Tuo metu smarkiai keičiantis politinei situacijai Vilniaus miesto vykdomasis komitetas buvo priverstas lapkričio 10 dieną leisti įregistruoti naują parapiją. Nors arkivyskupas J. Steponavičius vis dar buvo tremtyje ir oficialiai negalėjo eiti pareigų, tačiau 1988 m. lapkričio 14 d. kanoniškai įsteigė Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją (jos ribos sutapo su naujųjų miesto rajonų – Viršuliškių, Justiniškių, Pašilaičių ir dalies Šeškinės – ribomis), o parapijos klebonu paskyrė kun. M. Čeponį.

Kaip rašo kun. A. Belickas, „tai buvo penkis dešimtmečius negirdėtas įvykis, didelis Bažnyčios Lietuvoje laimėjimas, davęs pradžią naujų bažnyčių statybai kitose vyskupijose ir liudijęs, kad galima atnaujinti iki tol valdžios griežtai apribotą sielovadą.

Tikėjimo atgimimo pradžią pabrėžė ir parapijos bei bažnyčios titulas. Kun. M. Čeponis priklausė jaunajai kunigų kartai, o jai buvo ypač svarbus Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas, sielovados išplėtimas už bažnyčios sienų, liturgijos atnaujinimas, tikinčiųjų pasauliečių įtraukimas į sielovadą. Bažnyčios titulas turėjo skelbti atsinaujinimo dvasią. Lietuvoje buvo daug bažnyčių tradiciniais titulais, o Jurgis Matulaitis – naujųjų laikų palaimintasis, beatifikuotas minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. XX a. pradžioje gyvai jautęs Bažnyčios bei visuomenės gyvenimą, ypač daug darbavęsis atnaujindamas sielovadą, ugdęs sveiką, modernaus žmogaus asmenybei tinkamą dvasingumą, skatinęs pasauliečių apaštalavimą, buvo reikšmingas nūdienos katalikui. Palaimintojo globos pasirinkimas liudijo troškimą ir pasirengimą kurti nauja.

Kitas svarbus simbolis, liudijantis tiesioginį ryšį su Apaštalų Sostu ir Visuotine Bažnyčia, nuo kurios ilgus dešimtmečius buvome atskirti, – būsimos bažnyčios kertinis akmuo, 1989 m. sausio 18 d. pašventintas popiežiaus Jono Pauliaus II ir atgabentas iš Romos“.

1990 m. balandžio 13 d. ant kalnelio Viršuliškėse, kur jau buvo numatyta vieta bažnyčios statybai buvo pastatytas aukštas medinis kryžius, o jau po trijų mėnesių čia buvo aukotos pirmosios šv. Mišios. Nors pastato ir nebuvo – susirinkusieji tikintieji liudijo parapijiečių gausą.

Pritarus (nors ir sunkiai) vysk. J. Steponavičiui, kun. M. Čeponis pirmiausia nusprendė statyti parapijos namus ir laikiną koplyčią. 1990 m. rugpjūčio 1 d. pradėti statybos darbai, o jau 1991 m. liepos 12 d. laikinąją koplyčią pašventino vyskupas J. Tunaitis. Nors koplyčia užėmė didesnę parapijos namų dalį, tačiau negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti šv. Mišiose.

Kun. A. Belickas rašo: „Nuo pat parapijos namų projektavimo pradžios kun. Čeponis kruopščiai dėliojo, kur bus koks kambarys, kokios medžiagos naudojamos. Vėliau pats dėmesingai rinko ir pirko įrangą, baldus – nuo smulkiausių varžtelių iki altoriaus ir koplyčios vitražų. Tačiau svarbiausias rūpestis buvo žmonės ir liturgija. Pamenu tuomet jo pasakytą keistą teiginį: svarbiausia investicija yra į žmones. Jiems statomi pastatai, idant čia susitiktų su Dievu ir vienas su kitu, augtų ir tobulėtų dvasioje. Žmonės greitai įsisąmonino, kad parapijos namai yra jų namai, juo labiau, kad kilo jų akyse.

Daug klebono dėmesio teko pasauliečių įtraukimui į liturgiją, Eucharistijos šventimą. Tuo laiku dar naujiena buvo kviesti pasauliečius skaityti Žodžio liturgijos skaitinius. Pradėta leisti parapijos laikraštėlį, kuriame spausdinti sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai, Dievo Žodžio apmąstymai, parapijos naujienos ir skelbimai. Nedidelė koplyčios erdvė, į žmones atsuktas altorius, bendras atsiliepimas į kunigo maldų kreipinius ugdė sąmoningumą ir leido gyvai, asmeniškai dalyvauti Eucharistijoje. Žmonės burdavosi arti altoriaus, todėl užsimegzdavo betarpiškas ryšys tarp kunigo ir šv. Mišių dalyvių.

Kun. M. Čeponis turėjo retą savybę – sugebėjo pasitelkti tokius kunigus bendradarbius, kurie gerai jautė Visuotinės Bažnyčios dvasią, sugebėdavo ją perteikti parapijiečiams, sakė geras homilijas, bendraudavo su žmonėmis ir po pamaldų. Ilgainiui koplyčioje įsivyravo ypatinga šeimos, bičiulystės atmosfera. Ją kūrė ir palaikė ne tik bendra malda, bet ir klebono dalijimasis įvairiais parapijos rūpesčiais, kvietimas į pagalbą bei asmeninis bendravimas. Po šv. Mišių jis stengdavosi rasti laiko pakalbinti žmones, pabendrauti prie kavos puodelio. Parapijiečiai matė, kaip kuriasi parapija, patys dalyvavo, ir tai juos vienijo. Pagal Visuotinės Bažnyčios mintį atnaujinta, kruopščiai suplanuota ir nuosekliai įgyvendinama sielovada, iki tol Lietuvoje nenaudotos jos formos ugdė sąmoningą tikėjimą ir sveiką dvasingumą. Šiandien tie dalykai tapę įprasti, tačiau tuomet jie buvo daugeliui negirdėta naujiena.

Ypač svarbią vietą parapijos gyvenime užėmė vaikai, jaunimas. Vos atidarius koplyčią joje greitai pradėjo burtis jaunimo grupės, pagarsėjusios „matulaičiukų“ vardu. Pradžioje rinkosi šv. Mišių patarnautojai, vėliau susibūrė jaunimo choras, grupelės. Po pamokų vaikai noriai eidavo į parapijos namus – kartu melsdavosi, diskutuodavo, įsitraukdavo į renginius. Jų dalyvavimas liturgijoje buvo itin aktyvus, jaunatviško šurmulio buvo pilna visur – ir koplyčioje, ir kitose patalpose. Vėliau jaunimui pradėta organizuoti iškylas, vasaros stovyklas, seminarus. Iš šių grupelių išaugo veiklių katalikų karta, kurios dalis įsitraukė į arkivyskupijos sielovados struktūras – jaunimo centrą, „Caritas“ ir kitas. Dirbti su jaunimu labai pagelbėjo seserys asumpcionistės, pradėjusios kurtis Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje ir labai paįvairinusios ne tik sielovadą, bet Lietuvos vienuoliškąjį gyvenimą“.

Klebono kun. M. Čeponio iniciatyva kūrėsi įvairios grupės, dvasinio ugdymo centras, Taize, „Tikėjimas ir šviesa“, šeimų klubas, įkurta šeštadieninė mokyklėlė vaikams, pagyvenusių žmonių būrelis „Trečiadienio jaunimas“.

1991 m. rugsėjo 30 d. pašventintas būsimosios bažnyčios kertinis akmuo, įleista atminimo kapsulė su specialiu dokumentu – raštu ateities kartoms. Statyba vyko pagal vilniečio architekto Gedimino Baravyko projektą: modernių formų bažnyčia su didinga varpine, po bažnyčia šarvojimo salėmis ir pagalbinėmis patalpomis. Be sielovados darbų, kunigas daug laiko skyrė lėšų ieškojimui. Statybą laimino ir parėmė arkivyskupas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įmonės, Vokietijos katalikų paramos fondas Kirche in Not, JAV lietuvių Religinė šalpa, Australijos lietuviai, kai kurie kunigai ir daugelis parapijos žmonių, Elektrėnų ir Dūkšto tikintieji.

Bičiulių iš Erfurto (tuometinis Erfurto burmistras Manfred Otto Ruge (1990–2006)) ir A. Malur iniciatyva, buvo surinktos aukos ir nuliedintas varpas, pakrikštytas Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, kurį 1997 metais, švęsdami Erfurto Katedros varpo Gloriosa 500 metų jubiliejų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijai padovanojo ir kuris buvo pakabintas virš centrinio įėjimo (varpinė dar nebuvo pastatyta). Parapijiečiai pagal galimybę rėmė ne tik lėšomis, bet ir talka statybos darbuose.

Dar ne visiškai įrengtą bažnyčią Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis 1996 m. gruodžio 22 d. pašventino. Pirmąsias šv. Mišias aukojo kunigai Jonas Vailionis, Juozapas Minderis, Jonas Varaneckas; asistavo diakonai Vidas Smagurauskas, Balys Stankus...

Po intensyvių trejų metų darbų Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje kun. M. Čeponis buvo perkeltas rezidentu į Vilniaus Šv. Mikalojaus parapiją.

1999 m. liepos 30 d. kun. M. Čeponis iš arkivyskupijos gavo raštą Nr. 604, kuriame rašoma:

Gerb. Kun. Medardui ČEPONIUI,

Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos Klebonui

Šiuo raštu Jus atleidžiame iš Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos klebono pareigų ir, atsižvelgdami į Jūsų pageidavimą, laikinai skiriame Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos rezidentu.

Pal. Jurgio Matulaičio parapiją perduosite kun. Virginijui Česnulevičiui, dalyvaujant Vilniaus Dekanui kun. Kęstučiui Latožai bei parapijos tarybos atstovams.

Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų rūpestį ir pastangas statant Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią ir buriant parapiją. Ypatingai vertiname Jus ir dėkojame už gražų darbą su jaunimu ir parapijos sielovadinę bei socialinę veiklą.

Turime viltį, kad pagelbėsite Šv. Mikalojaus parapijos klebonui, o ateityje vėl įsijungsite į aktyvų Vilniaus arkivyskupijos sielovadinį darbą.

Linkime Dievo malonės, globos ir palaimos.

Audrys Juozas BAČKIS

Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas

Vyskupas Juozas TUNAITIS

Generalvikaras

* * *

Kun. M. Čeponis nebesuspėjo atlikti visų statybos darbų ir, kaip rašo kun. A. Belickas: „Ir šiandien bažnyčia dar nebaigta. Statoma ir kuriama, ji tarsi liudija, kad parapija yra gyvas organizmas, nuolat tampantis, tobulėjantis... Dažnai parapijose pasikeitus klebonams daugelis pirmtako iniciatyvų išblėsta. Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje dvasinis gyvenimas ir veikla ne sumenko, o toliau skleidėsi ir tobulėjo. Vadinasi, buvo padėtas geras pamatas, o sielovada buvo grįsta ne kunigo asmens patrauklumu ir sumanumu, bet Dievo malone. Taip tarnauti Viešpaties vynuogyne nėra paprasta ir lengva. Reikia turėti tikrą pašaukimą ir pasiaukojimo dvasią, sugebėti ugdyti tikinčiųjų atsakomybę už visą bendruomenę, parapijiečių dėmesį kreipti ne į save, bet į Dievą ir Išganymo kelią“.

Sovietinės valdžios dėmesys

Kun. M. Čeponiui, kaip jau minėta, net ketverius metus iš eilės nebuvo leista įstoti į Kunigų seminariją – jis buvo laikomas nepatikimu, buvo saugumiečių dėmesyje. Kun. M. Čeponis kartu su neginkluoto pasipriešinimo dalyviais Antanu Terlecku, Nijole Sadūnaite, kun. Robertu Grigu, Vytautu Bogušiu, kun. Juliumi Sasnausku, Petru Cidziku ir kitais 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizavo pirmą viešą mitingą. Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukojo šv. Mišias ir maldomis palydėjo pasipriešinimo organizatorius į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo.

Šv. Mikalojaus parapijoje

Šv. Mikalojaus bažnyčia 1972 metais restauruota tuometinio klebono kun. Juozo Tunaičio pastangomis pagal architekto Jono Zibolio projektą. Po 28 metų, 2000-aisiais, klebono kun. Edmundo Paulionio rūpesčiu pradėti restauravimo darbai: sutvirtinti bažnyčios pamatai, čerpėmis perdengtas bažnyčios stogas, pakeisti langai – papuošti vitražais, restauruoti bažnyčios skliautai. 2004 metais paskirtas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu kun. M. Čeponis restauravo presbiteriją, atnaujino centrinį altorių (2008), abu šoninius altorius (2010).

Parapijoje klebonui talkina Ekonominė taryba (įkurta 2004 m., pirmininkas kun. M. Čeponis, nariai: Antanas Kugelevičius, Virgilijus Čepaitis, Juozapas Skardinskas) ir Pastoracinė taryba (pirm. kun. M. Čeponis, narys dr. kun. Mindaugas Ragaišis), Evangelizacijos, Liturgijos, Karitatyvinė-socialinė bei Jaunimo sekcijos.

Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje yra įvairių maldos grupių. Itin veiklūs tretininkai pasauliečiai, maldos grupė, Marijos legionas, parapijos senjorų choras, „Močiučių klubas“, kurį subūrė į Šv. Mikalojaus parapiją klebonu paskirtas ir tik pradėjęs darbuotis kun. M. Čeponis 2004 metų rugpjūčio pradžioje (patirtis buvo Pal. J. Matulaičio bažnyčioje).

Klebono vadovaujamas „Močiučių klubas“ per Sekmines vyksta į piligrimines keliones po įvairias šventoves Lietuvoje ir kitose šalyse. Pirmoji tolimesnė piligriminė kelionė organizuota per 2005 metų Sekmines į Marijos šventovę Čenstakavoje, aplankant Osvencimą, Krokuvą ir Slovakijos Tatrus. Antroji maldinga kelionė – į Bavarijos Marijos šventovę Altiotinge; trečioji – į Latvijos (Latgalės) šventovę Agluonoje; ketvirtoji – į Austrijos Marijos šventovę Mariazell; penktoji – į Lenkijos Varmijos (Rytprūsių) Marijos šventovę Sventa Lipkoje (Heilige Linden), aplankant Fromborką, Malborką ir Griunvaldą (buvo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus); šeštoji – į Voluinę Ukrainos vakaruose: Chelmas, Luckas, Kremenecas, Sviato Uspenska Lavra Počajeve, Olesko pilis, Lvovas, Krehivo pagrindinis unitų vienuolynas; septintoji – palei Nemuną (Raudondvaris, Vilkija, Seredžius, Veliuona, Rambyno kalnas, iki pat Ventės rago ir Klaipėdos); 2013 metais piligrimystė vyko į Licheną (tėvų marijonų centras prie Konino Lenkijoje), Gniezną, Soldiną (Pščelniką), paminėtas S. Dariaus ir S. Girėno žūties 80-metis, Torūnę – M. Koperniko miestą.

2013 m. rugpjūčio 27 d., Šv. Monikos dieną, šv. Mišiose meldėsi ir su klebonu kun. M. Čeponiu bei „Močiučių klubo“ narėmis bendravo LEU profesorius, Lietuvių kalbos ir kultūros centro, veikiančio Gruzijos technikos universitete Tbilisyje, vadovas Vidas Kavaliauskas.

2013 m. rugsėjo 17 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje su Vilniaus dekanu parapijos klebonu kun. Medardu Čeponiu, vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu, zakristijonu Valdu Lunecku ir parapijiečių maldos grupele susitiko Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Pavlo Petro Jachimec OSBM. Prie pusryčių stalo svečias kalbėjo apie svarbiausias šventes Švč. Trejybės bažnyčioje, artėjančius bažnyčios ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino jubiliejus.

Esu ne kartą dalyvavusi „Močiučių klubo“ antradieniniuose susitikimuose ir daug kalbėjusi apie Ukrainą, pasakojusi įspūdžius iš Kijeve vykusios gražios šventės – 1025 metų Kijevo Rusios krikšto jubiliejaus – renginius Lietuvoje.

Po šv. Mišių, parapijos salėje antradieninių maldos pusryčių metu vyksta ir daugiau įdomių dekano suorganizuotų susitikimų, švenčiami vardadieniai, gimimo jubiliejai, kun. M. Čeponis atsako į „Močiučių klubo“ narių klausimus. Gal ir dėl to, ne vien „Močiučių klubo“ narės, bet ir kiti parapijiečiai vienas kitą stengiasi vadinti vardais ir po Mišių dar ilgai būriuojasi šventoriuje.

Įdomus kunigo veiklą liudijantis faktas – Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas kun. M. Čeponis 2010 m. gruodžio 21 d. Vilniaus oro uoste pašventino Maldos kambarį.

Klebonui pritariant, Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir parapijos salėje vyksta įdomūs renginiai, pratęsdami prieš 100 metų šioje lietuviškoje parapijoje vykdytą veiklą. Prisimenami Šv. Mikalojaus parapijoje dirbę ir kiti iškilūs arkivyskupijos dvasininkai, buvę parapijos klebonai, įvairios organizacijos bei asmenys, kovoję dėl Lietuvos ir Bažnyčios laisvės, lietuvybės žadintojai ir puoselėtojai.

Bažnyčioje minimas karo metų klebonas kun. Kristupas Čibiras (1888 12 14–1914–1942 03 23), į šiuos renginius atvyksta Švenčionių, Daugėliškio parapijiečiai, giminaičiai. Taip 2012 m. kovo 25 d. paminėtas žuvusio klebono kun. K. Čibiro mirties 70-metis.

Nuo 2012 metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje teikiama Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko (1869 03 07–1942 11 30) premija, kurią įsteigė D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma ir dr.Viktoras Jencius-Butautas. Jau įteiktos keturios premijos. Pirmąsias gavo „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius ir mons. Alfonsas Svarinskas.

Nemažas dėmesys skiriamas Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), kuris glaudžiai susietas su Šv. Mikalojaus bažnyčia. Parapijos salėje 2013 m. vasario 3 d. straipsnio autorė, talkinant Liudvikui Antanui Skardinskui, rodžiusiam vaizdus, pasakojo apie 2010-ųjų ir 2012-ųjų metų keliones į Vladimirą (prie Kliazmos) ir per tas keturias keliones atliktus darbus įamžinant Dievo tarno M. Reinio atminimą.

Klebono kun. M. Čeponio iniciatyva 2013 m. balandžio 30 d. vyko gražus susitikimas su piligrimais, atvykusiais iš Vladimiro (prie Kliazmos, 180 km. nuo Maskvos). Bažnyčioje kartu su rusų katalikų kunigu Sergiejumi Zujevu klebonas kun. M. Čeponis ir vikaras dr. kun. Mindaugas Ragaišis aukojo šv. Mišias. Parapijos salėje su Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios piligrimais, keliavusiais arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo vietomis, bendravo parapijiečiai.

Dekano kun. M. Čeponio pastangomis pilnas autobusiukas Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečių atvyko į M. Reinio mirties 60-mečio ir pirmosios piligrimystės minėjimo renginius Skapiškyje (Kupiškio r.) 2013 m. liepos 24 d. (ten vyko šv. Mišios, mokslinė konferencija, Rūpintojėlio šventinimas, meninė programa).

Klebono kun. M. Čeponio iniciatyva parapijiečiai turėjo galimybę dalyvauti šv. Mišiose, aukojamose ne tik rusų, bet ir ukrainiečių kalbomis, susipažinti su Rytų (graikų apeigų) katalikų unitų aukojamomis šv. Mišiomis, klausytis jų giesmių. Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios minint Rytų (graikų) apeigų katalikams ukrainiečiams itin populiarią Šv. Mikalojaus šventę.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečiai džiaugiasi, kad jų klebonas M. Čeponis 2005 m. sausio 6 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, dėkingi, kad kunigo pastangomis iš Baltarusijos (Zadzievo, prie Postavų) parvežti ir Lietuvoje, Vilniaus Jeruzalės Šv. Kryžiaus parapijos kapinėse, 2005 m. balandžio 21 d. perlaidoti nusipelniusio kunigo, knygnešio Jurgio Mačiulio (1863–1915) palaikai.

Parapijietė Stasė sako: „Seniau mes buvome svetimi ir po Mišių šventoriuje linktelėdavome galvas ir išsiskirstydavome. Buvome pabiri kaip viščiukai. Dabar mes vieni kitus vadiname vardais – mus sujungė, subūrė mūsų klebonas Medardas Čeponis. Juo ypač džiaugiasi vienišos. Jos labiausiai pakylėtos, jaučiasi reikalingos ir laimingos, turi kur išeiti, būti išklausytos, suprastos ir gali daug įdomaus sužinoti: o tam ir „Močiučių klubas“, ir pranciškonai pasauliečiai, ir Marijos legionas. Klebonas labai mumis rūpinasi, esame visur pavežioti, ne tik po Lietuvą, bet ir užsieniuose: aplankę šventas vietas, dalyvavę atlaiduose. Mūsų klebonas labai jautrus, nuoširdus itin protingas dvasininkas, deja, ne visi jį pažįsta ir supranta jo gerumą ir gailestingumą, nes jis kaip ir kiekvienas iš mūsų turi savo aiškią liniją, kurios tvirtai laikosi. Mes džiaugiamės, kad jis – su mumis“.

Kartu su kleboną mylinčiais parapijiečiais sveikiname Vilniaus dekaną, Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną kun. Medardą Čeponį su gražiomis ir prasmingomis šventėmis ir linkime jam Dievo Palaimos gausos.

© 2014 „XXI amžius“