| Paneigimas
Publikacijos Mieli XXI amžiaus skaitytojai! (XXI
amžius, 2013 09 06, Nr. 33) teiginių dalyse: Tai nesąžiningos ir išskirtinių
sąlygų sau reikalavusios darbuotojos G. B. pretenzijos mums. (...) po kelių terorizavimo
aktų, po įžūlaus psichologinio spaudimo (...) ši darbuotoja, siekdama mums atkeršyti,
kreipėsi į teismą, kad mus pamokytų ir išsireikalautų milžiniškų jai nepriklausančių
pinigų. Siekdama sau išskirtinių sąlygų, neateidama į darbą net po dvi savaites
(...) penkerius metus neatliko konkrečių jai pavestų darbo užduočių, o tik slapta
įrašinėjo vadovų pokalbius, rinko įvairią kompromituojančią medžiagą ir siekė
visaip trikdyti redakcijos darbuotojų ir ypač jos vadovų darbą. (...) ir publikacijos
Viešas laiškas Vidui Mačiuliui (XXI amžius, 2014 01 10, Nr. 2) teiginių dalyse:
(...) po penkerių metų atleistos iš mūsų leidyklos už intrigų rezgimą, nesąžiningumą
ir užduočių nevykdymą, (...) ji nevykdė darbinių pareigų, ieškojo teisinių priekabių,
studijuodama Darbo kodeksą, užuot dirbusi savo tiesioginį darbą, galbūt todėl
ir nesusitvarkydavo su užduotimis. (...) netgi G. B. dar dirbant mūsų leidykloje,
kai ji jau pradėjo mus terorizuoti netgi slapta įrašydama inkriminuojančius
įkalčius (taip sovietiniais laikais darydavo KGB pasiųsti agentai). (...) tik
parodo, kad teismuose savo teisingumą kartais įrodyti gali ir nesąžiningi asmenys
(...), (...) kai pernai Velykų naktį kažkokiems nusikaltėliams niokojant Žurnalistų
namų Kaune patalpas, per G.B. ir kitus pradėjote skleisti absurdišką šmeižtą esą
būtent XXI amžiaus redaktorius padarė tą nusikaltimą (...) teismo posėdyje G. B.
atvirai išsakė tą šmeižikišką paistalą teisme. Tik man reikalaujant, teisėja buvo
priversta nutraukti tą šmeižto laviną, trykštančią iš ieškovės burnos., (...)
kai kuriuos darbuotojus šizofrenikais vadinusiai žurnalistei padarant kuo didesnę
žalą leidyklai (...) tokiai žurnalistei pačiai viešai, teismo posėdyje, skleisti
tokius šizofreniškus kaltinimus. Nebūtų ir slapto neteisėto pokalbių įrašinėjimo
(...), (...) ji Kaune labiau išgarsėjusi kaip intrigų mezgėja (...) paskelbta
informacija paneigiama.
Prie
šio teksto turime paaiškinti, kad kai kurios šios informacijos apie Genovaitę
Baliukonytę dalinis paneigimas (maždaug trečdalis iš jos reikalauto kiekio) tampa
išvis neaiškus ir nesuprantamas. Todėl kai kur rašome pilnesnį tekstą, kaip ir
reikalavo pati Baliukonytė, mums tai nėra sudėtinga. Tik tenka nustebti, kad
mūsų tikslas nenurodyti darbuotojos pavardės nueina perniek, pati Baliukonytė
stengiasi pasigarsinti. Visgi etikos inspektoriaus tarnybos spendimas kai kur
tampa nesuprantamas. Pavyzdžiui, dėl tokios informacijos, kaip slapta įrašinėjo
vadovų pokalbius, paneigimas tampa išvis neteisėtas ir net absurdiškas, nes tokį
neteisėto pokalbių įrašinėjimo faktą konstatavo ir teismas. Kai pernai Baliukonytė
pateikė teismui slapta įrašytą pokalbį, teisėja pasakė: Neteisėtai atliktus garso
įrašus teismas priimti atsisako. Vadinasi, toks jos pateiktas įrašas buvo pripažintas
neteisėtu, ir pati Baliukonytė tam net neprieštaravo teisme. Taigi Žurnalistų
etikos inspektoriaus tarnyba reikalauja paneigti tai, kas buvo aišku teismui civilinėje
byloje (tikriausiai, galima būtų iškelti baudžiamąją bylą Baliukonytei dėl neteisėto
pokalbių įrašinėjimo, kurį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba teisingai įvardija
kaip nusikalstamą baudžiamųjų įstatymų požiūriu, tačiau mes turime sunkiai ir
kruopščiai dirbti, o ne teismuose bylinėtis). Mums, susidūrusiems su darbuotojos
pravaikštomis, pavestų darbo užduočių nevykdymu (nors už tai buvo sumokėtas visas
sutartas atlyginimas), patyrusiems neteisėtą slaptą pokalbių įrašinėjimą, taip
pat su reikalavimu dvigubai sumažinti darbo užduotis, nė kiek nesumažinant atlyginimo
(tai yra užfiksuota net keliuose Baliukonytės mums atsiųstuose reikalavimuose-pareiškimuose,
taip pat ir skunduose į kelias instancijas), kokiu spaudimu reikėtų tai vadinti?
O Baliukonytės siekį pateikti įvairią kompromituojančią medžiagą net teisme
matėme ne vieną kartą ji to neslėpė. Visi tokie jos poelgiai trikdė redakcijos
darbuotojų ir ypač jos vadovų darbą. Kaip mes galime jaustis, kai esame verčiami
paneigti tai, ką patys girdėjome iš Baliukonytės lūpų, jog vienas darbuotojas
yra šizofrenikas, kiti du idiotai, ir panašiai? Ir dar
vienas savotiškai įdomus faktas iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos darbo.
Atsitiktinai sužinojęs, kad Kauno centriniame pašte turėtų būti XXI amžiaus
redaktoriui adresuotas Žurnalistų etikos inspektorės registruotas laiškas, kadangi
niekas nė nesiteikė adresatui apie jo gavimą pranešti, birželio 4-ąją jis nuėjo
to laiško ieškoti. Ten po ilgų įtikinėjimų, kad pašto darbuotoja paieškotų (ji
ieško laiškų tik tiems, kurie gavo pakvietimą laišką pašte pasiimti), pagaliau
rado šį laišką, padėtą dėžutėje... Aišku, nustebome gavę tokį inspektoriaus tarnybos
sprendimą. Birželio 6 dieną paskambinome į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Inspektorė Zita Zamžickienė, išgirdusi, kad skambina iš laikraščio XXI amžius,
sakė, kad nelabai žinanti apie šį klausimą ir apskritai negirdėjusi tokio laikraščio.
Kadangi buvo penktadienis, ji iškart sakė, kad negalinti užlaikyti savo darbuotojų
prieš savaitgalį sutrumpintą darbo dieną (nors buvo dar tik 13 valanda) ir nesiaiškinsianti,
gal kas ir sprendė G. Baliukonytės keltą ginčo klausimą. Kitą savaitę, birželio
12-ąją, paskambinus į Žurnalistų etikos tarnybą, iškart pranešė, koks darbuotojas
tuo klausimu užsiima. Sakėme, kad norime pasiaiškinti kai kuriuos su XXI amžiumi
susijusius klausimus, nes Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba sprendimą priėmė
visiškai be redakcijos žinios ir jos pasiaiškinimo. Tarnybos darbuotoja Žydra
Klevinskaitė sakė: Skambinau XXI amžiaus redaktoriui, jis pranešė redakcijos
adresą Kaune a/d 211, kuriuo ir pasiuntėme laiškus apie Baliukonytės skundą, prašydami
jūsų paaiškinimo. Laiškai negrįžo, vadinasi, pasiėmėte. Bet juk pati Baliukonytė
mums aiškino priekaištaudama, kad mes neatsiėmėme laiškų, tad kaip jūs galite
sakyti, kad gavome laiškus? Laiškai nesugrįžo, vadinasi, juos gavote, o kadangi
nesulaukėme paaiškinimo, tada ir sprendėme be jūsų paaiškinimo. Vadinasi, nuteisėte
už akių. Čia jūsų nuomonė. Galite kreiptis į teismą. Neturime laiko, turime
dirbti. Bet turėtumėte suprasti, kad nei leidyklos vadovas, nei redaktorius jokio
laiško negavo, taip pat nėra, net neabejojame, ir jokio mūsų parašo, kad gavome
laiškus. Gerai, tada pasiaiškinsiu pašte ir pranešiu. Po penkių minučių skambina
iš Žurnalistų etikos tarnybos ir praneša, kad pirmas laiškas buvo išsiųstas vasario
27 dieną, Kauno centriniame pašte buvo kovo 1 dieną iki balandžio 3-iosios ir
grįžo į Vilniaus paštą. Antrasis laiškas išsiųstas balandžio 8 dieną, į Kauno
paštą atėjo balandžio 10-ąją, išbuvo iki gegužės 17 dienos ir grįžo į Vilniaus
paštą. Sakėme: Taigi keistai atrodo, kai etikos inspektorės tarnyba iš pradžių
įtikinėja, kad laiškus gavome, o paskiau jau aiškina, kad negavome. Mes galvojame,
kad vengėte paimti laiškus. Galite kreiptis į teismą, ir ten jūsų klausimas bus
išspręstas. Teismams laiko tikrai neturime. Bet juk Lietuva yra teisinė valstybė,
visada klausimą išspręs. Mūsų patirtis sako, kad aiškiau yra tai, jog Lietuva
nėra teisinė valstybė net darbo pareigų nevykdžiusią darbuotoją teismas dėl
kokių nors popierėlių nepateikimo pripažino kaip neteisėtai atleistą. Argi pagal
popierėlius galima išsiaiškinti atleidimo aplinkybes? Manau, kad visada teismas
pasielgs teisingai. Taip jau ir yra, kad pagal savo patirtį ne visada galime
taip galvoti. Netgi šis atvejis rodo, kai iš pradžių įtikinėjote, kad laiškus
gavome, o paaiškėjo, kad jų tikrai negavome. Redaktorius mums nurodė tokį adresą.
Tai jūsų vidinės priežastys. Pasiaiškinsiu, ar galėjo redaktorius taip kalbėti,
nejaugi jis gali nežinoti, koks mūsų pašto adresas, jis pasikeitė nuo gruodžio
31 dienos. Tada galima manyti, kad vengėte atsiimti laiškus. Tai gal tada
reikėjo elektroniniu paštu pasiųsti arba bent paskambinti telefonu, o jūs siunčiate
paštu, lyg gyventumėme XIX amžiuje. Dabar yra žymiai modernesnių priemonių. Tai
čia jūsų nuostata. Kartoju, dėl mūsų sprendimo galite kreiptis į teismą. Ne,
tikrai neturime tam laiko mes turime dirbti. O kreiptis be reikalo, kai viskas
jau sudėliota pagal popierėlius ir mes esame nuteisti, manome, nėra reikalo.
Taigi mūsų paaiškinimo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nepanoro išklausyti
arba taip atsitiko susiklosčius keistoms aplinkybėms, kai net ši tarnyba, atrodo,
kai kuriomis dienomis neturi kompiuterio ir jo pagalba niekaip negali surasti
laikraščio redakcijos telefono ar elektroninio pašto adreso.
Toks buvo aiškinimasis su Žurnalistų etikos tarnybos darbuotoja-specialiste,
priėmusia, kaip supratome, sprendimą Žurnalistų etikos inspektorės vardu. Taip
ir gimė už akių priimtas sprendimas. Būtų daug apdairiau ir suprantamiau, jeigu
šiuos ir kitus čia paneigiamus Baliukonytės veiksmus tarnyba būtų aiškinusis su
abiem pusėmis. Deja, galimybė mums ką nors paaiškinti etikos inspektorei nebuvo
suteikta. Manome, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos darbuotojams išklausius
ir kitos pusės paaiškinimą, sprendimas būtų buvęs kitoks. ©
2014 XXI amžius |