2014 m. liepos 4 d.    
Nr. 27
(2098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kauno arkivyskupijoje

Ukmergės dekanate

Kalvarijose

Vyskupą Kęstutį Kėvalą pasitinka
vepriškiai, klebonas kun. Gintautas
Naudžiūnas ir kunigai

Prie vienos iš Kalvarijų
Kryžiaus kelio stočių

Procesija Kalvarijų Kryžiaus kelyje

Vepriai. Ši vietovė garsėja 1846 metais įkurtomis ir kasmet per Sekmines maldininkų gausiai lankomomis Kalvarijomis. Miestelio pietrytine dalimi nusitęsęs 5,5 km ilgio 35 stočių Kryžiaus kelias, žymimas koplytėlėmis ir vartais. Tai – unikali vietovė ir išskirtinis Kryžiaus kelias, nesikartojantis niekur kitur. Kryžiaus keliui per Sekmines paprastai vadovauja vyskupas, tad ir šiemet birželio 8 dieną maldininkai jo laukė. Iki tol pamaldos vyko įprasta tvarka. Klebonas aukoja Votyvą. Po jos galingai sugriaudėjusi suvirpina neogotikinius Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios skliautus baigiamoji giesmė – vyriška sutartinė. Tai – tie balsingi vidurio Lietuvos vyrai, kurių giesmių ir dainų svetimoj bolševikinės imperijos padangėj ilgėdavosi poetas Antanas Miškinis, netoli nuo čia gimęs ir augęs. Jis sakydavo: „Vyrai, truktelkit „Čiulba ulba volungė“. Mes, jaunimas, traukdavome visa krūtine galingai, bet trumpai, nes ir tai buvo draudžiama imperijos pragaro įsčiose. Tik dabar supratau, kodėl ilgėdavosi Antanas tų skambių balsingų vyrų sutartinių tarp „Psalmių“ kūrybinių pertraukų to pragaro devintajame rate.

Vyskupą Kęstutį Kėvalą vepriškiai ties šventovės durimis sutiko pagarbiai, su duona ir druska. Romas Petras Šaulys įteikė ekscelencijai knygą, primenančią, kad Kryžiaus kelias dabar ne tik gerbiamas, bet okupacijos metais buvo ir niekinamas.

Mes, nusidėjėliai, maldaujame Viešpatį nuodėmių atleidimo. Maldai vadovauja vyskupas Kęstutis. Po Dovydo psalmių suskamba skardus dainingas moteriškas balsas, nenusileidžiantis vyriškiesiems. Jis – be didelių mokslų ar studijų, paprastai, natūraliai kylantis Viešpačiui į aukštybes.

Vyskupas paguodžia susirinkusius, paskui, arkivyskupo įgaliotas, įteikia garbingas padėkas nusipelniusiems parapijiečiams. Romo Petro Šaulio šeima pagerbiama Šeimos metų proga Garbės raštu. Po palaiminimo su kryžiumi, vėliavomis, vadovaujant vyskupui Kęstučiui, skambant bažnyčios choro giesmėms, pajudame Kalvarijų Kryžiaus keliu. Stočių atstatymą organizavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys Romas Petras Šaulys. Procesija nužingsniuoja tolyn į kalną. Lieku stovėti, bet ne vienas. Šalia toks pat „jaunuolis“ kaip ir aš, dar neturintis 90 metų, bet jau gerokai perkopęs per aštuonias dešimtis, dalinasi su manimi savo prisiminimais apie šį Kryžiaus kelią: „Šiuos įvykius prisimenu nuo tų laikų, kai man buvo ketveri. Mes dalyvaudavome su mama. Gyvenome čia pat. Kai ūgtelėjau, tapau giesmininku. Tada giesmių melodijos buvo kitos, nors žodžiai išliko tie patys. Tačiau maldininkų beveik neliko. Tada prisirinkdavo minių minios. Eidavo bangomis, nes viena banga eiti buvo neįmanoma. Per žmonių daugybę nesigirdėdavo nei vadovo, nei giesmininkų, todėl ir susiskirstydavo bangomis. Būdavo ir nelietuvių grupių. Kinkiniai apguldavo aplinkinius miškus ir pamiškes. Į Cedrono upelio kalnelį maldininkai kopdavo keliais. Prisirinkdavo daugybė ubagų. Aukodavo negausiai, bet beveik visi, tad ubagai gaudavo gerų pajamų. Ten, ežere, buvo sala su galingu ąžuolu. Ubagai joje rinkdavosi nakvoti ir keldavo puotas. Septintajame Praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokiausi vietinėje mechanizatorių mokykloje. Buvo grupė iš vaikų namų. Ja pasinaudojo okupantų pakalikai griaudami Kryžiaus kelio koplytėles. Sunaikino visas, nors vietiniai tikintieji jas gynė, prašė geruoju negriauti. Nepadėjo. Visą okupacijos periodą tikintieji meldėsi nugriautų koplytėlių vietose. 1989 metais vietinių maldininkų pastangomis Kalvarijų Kryžiaus kelias buvo atgaivintas. Koplytėlės ir ypatingos struktūros jų šventieji paveikslai, atstatomi iki šiol“.

Vyskupas K. Kėvalas, vadovaudamas Kryžiaus keliui, pašventino tris koplytėles, vieną iš jų bažnyčios šventoriuje, kur ir baigiasi Kalvarijų Kryžiaus kelias.

Veprių Sekminės ir Kalvarijų Kryžiaus kelias atmintyje išliks ilgam.

Petras Girdzijauskas

Romo Petro Šaulio nuotrau

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija