|
Projekto rubrikos: Atmintis, Bendruomenėse,
Istorija ir dabartis, Naujakuriai, Pažintis, Susitikimai, Tarp
lietuvių, Tėviškės lobiai, Žvilgsnis. |
| Istorija
ir dabartis Muziejuje, prie
vagono, prisimintos tremtys
|
Svečiai: Jonas ir Rūta Kronkaičiai, Gražina ir Vytautas
Landsbergiai | Birželio 15 dieną
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse tradiciškai minėta Gedulo ir Vilties
diena. Į aikštę prie jurtos ir vagono rinkosi buvę tremtiniai, kaliniai, laisvės
kovų dalyviai, jų šeimų nariai su vaikais, vaikaičiais ir artimaisiais. Renginyje
dalyvavo europarlamentarai prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina ir Radvilė
Morkūnaitė-Mikulėnienė su tėveliais, generolas majoras Jonas Kronkaitis su žmona
Rūta, Seimo narys Arimantas Dumčius su kauniečių būriu, Seimo kancleris Jonas
Milerius, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo
skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Kaišiadorių miškų urėdas Stasys Truskauskas,
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Dainavos skyriaus atstovai ir
kiti žmonės, iš viso jų buvo apie 400. |
| Istorija
ir dabartis Varviškės kaimą
gynę didingais kryžiais rymo Eugenija Sidaravičiūtė
| Kalba šaulys Danielius Saukevičius,
dešinėje Saulė Sadeckaitė | Renginys,
apie kurį noriu papasakoti, birželio 29-ąją prasidėjo nušienautoje Guronių kaimo
aikštėje, kur į dangų žvelgė du aukšti mediniai kryžiai ir trys granito plokštės,
įamžinusios 36 karžygius. Iš abiejų pusių paminklus supo tautiniais rūbais pasipuošusios
Karolina ir Justina Miniotaitės su Guoda ir Marija Vaikšnoraitėmis, Kapčiamiesčio
užkardos pasieniečiais. Kairiojo Nemuno kranto bendruomenės
pirmininkė Saulė Sadeckaitė kreipėsi į žmones giliaprasmiais poeto Kazio Bradūno
apmąstymais, kodėl mūsų tauta nebuvo nuplauta istorijos bangų, o išliko kaip stipri
baltiškoji uola... Ar ne todėl, kad gerbė ir mylėjo savo kraštą? Tokie
savo šalies patriotai, narsuoliai, prieš kuriuos galvas lenkiame, buvo 19181923
metais kritę už Tėvynės Laisvę Varviškėje ir jos apylinkėse. Pirmininkė išsakė
liūdną tiesą, kad ne 1920-aisiais, kaip visoje Lietuvoje, o tik trejais metais
vėliau šiame krašte nustatyta valstybinė siena. |
| Istorija
ir dabartis Monumentas Rainių
kankiniams Daiva Beliokaitė Birželio
24 dieną Gargždų parke po šv. Mišių atidengtas ir pašventintas monumentas, skirtas
8 Rainių kankiniams, kilusiems iš Klaipėdos rajono, atminti. Monumente iškalti
Stasio Daknevičiaus, Antano Dibisterio, Stanislovo Jocio, Povilo Kardelio, Miko
Lengvino, Prano Lukausko, Jono Telšinsko ir Juozo Truškos vardai. Paminklo idėjos
autorius Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Gargždų skyriaus valdybos pirmininkas
Jonas Šatkus. Renginyje dalyvavo meras Vaclovas Dačkauskas,
jo pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Administracijos direktorius Česlovas Banevičius,
kiti Savivaldybės tarybos nariai, svečiai, kankinių artimieji, tremtiniai. Apie
Rainių kankinius ir apie tai, kaip kilo idėja pastatyti jiems monumentą, Gargždų
parke kalbėjo J. Šatkus. |
|
Pažintis Vardan istorinio teisingumo
atstatymo Anelė Ruseckienė-Palmė apdovanota Vyčio kryžiaus
ordino Komandoro kryžiumi
|
Partizanų ryšininkė ir rėmėja Anelė Zujūtė-Ruseckienė-Palmė
po Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus įteikimo kartu su Lietuvos
prezidente Dalia Grybauskaite 2014 m. liepos 6 d. Autoriaus nuotrauka
| Partizanų metraštininkės rašytojos
Antaninos Garmutės mirties 2-osios metinės buvo minimos Skriaudžių bažnyčioje.
Po šv. Mišių minėjimo organizatorė Anelė Ruseckienė pakvietė visus jo dalyvius
į savo vienkiemį Šmurų kaime gedulingiems pietums. Bendraujant patyriau, kad ponia
Anelė Ruseckienė, kurios iki tol asmeniškai nepažinojau, yra man, besidominčiam
Lietuvos partizanų apdovanojimų sistema, gerai žinoma legendinė partizanų rėmėja
Palmė, apdovanota Laisvės Kovos kryžiumi. Buvau nustebintas ne tik tuo, kad ji
išliko gyva, nepatyrusi sovietinių lagerių ar Sibiro tremties ir pagal savo amžių
(g. 1927 m.) labai energinga ir veikli. Pakalbinta ji papasakojo
nepaprastą partizanų gyvenimo istoriją, kaip 1951 metais pas ją, gyvenusią su
vyru Kazimieru šalia Skriaudžių, atėjo partizanai ir pasiprašė leidimo įsirengti
pas juos slėptuvę. Nors jų vienkiemio vieta prie judraus kelio atrodė pavojinga,
tačiau MGB persekiojamiems miško broliams negalėjo atsakyti. Ji ir geležinkelietį
savo vyrą Kazimierą prikalbino neprieštarauti, aptarę, kad, jeigu kas, kad išgelbėtų
šeimą, ji prisiims kaltę sau. Vėliau Anelė patyrė, kad pas juos buvo įrengta ne
šiaip sau slėptuvė, bet Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado Sergijaus Staniškio
(Lito, Vilties) štabo būstinė. Štabo narius ir besilankančius partizanus Ruseckai
globojo pusę metų (19511952 metų žiemą), iki pavasario jie išsikėlė į Dzūkijos
miškus. Papasakojo apie keletą itin pavojingų situacijų, kai Ruseckus nuolat lankę
stribai ir emgėbistai vos neatskleidė sodybos paslapties, ir tik jos sumanumo
dėka visi partizanai liko gyvi. Ruseckai slėptuvę laikė dar metus, tikėdamiesi,
kad dar bus reikalinga partizanams, iki sužinojo, kad jų vadas Sergijus Staniškis
žuvo išduotas (apsuptas nusišovė, prieš tai supjaustęs jos rūpesčiu pasiūtų batų
aulus, kad jais nepasinaudotų okupantai). |
|
Bendruomenėse 42-oji kalbos
diena padangei grūmojant Alberta Natalija Dragūnaitienė
| Šventės akimirka. Pirmojoje eilėje
dešinėjė profesorė Giedrė Čepaitienė | SUDARGAS.
Birželio 14 dieną gražų ir žinių ištroškusį žmonių pulką sveikino viena
seniausių Lietuvos istorinių vietovių. Ji viena ir iš tų, kurios per juodąjį
spaudos draudimo laikotarpį 18641904 metais tamsiausiuose savo palėpių užkaboriuose,
gudriai išskaptuotose statinių sienojų ertmėse, po malkomis krosniai pakurti ar
tiesiog elgetų krepšeliuose ir piemenukų lauknešėliuose bei kitose, rodos, neįmanomose
vietose slėpė carinės valdžios ujamą ir persekiojamą lietuvišką Žodį, už kurio
sergėjimą ir gynimą grėsė kalėjimas, katorga, ištrėmimas ar net mirtis... Kokia
graži minia sugužėjo ant Sudargo kalno, o paskui į Suvalkiečio sodybą Pervazninkuose.
Čia ir mokslininkas, politikas, teisininkas, menininkas ar kitas koks visuomenei
nusipelnęs žmogus. Ir visi yra tie, kurie myli savo kraštą ir kiekvienam lietuviui
šventą jo Žodį. Daugiausia gal buvo lituanistinės visuomenės atstovų tų, kurių
širdyse dar plazda 1973 metais pradėtojo žygio už lietuvišką Žodį šventės Kalbos
ir literatūros diena Šakių rajone atgarsiai. Šiemet ji 42-oji, nė kiek nesumenkusi,
tvirtėjanti ir savo prasmėmis, ir apimtimi. Kalbos diena yra tikra Šakių žemės
savastis: juk čia kalbos, tokios, kokią ją šiandien vartojame, tėviškė. Tuo
maždaug prieš šimtą metų pasirūpino didysis Jonas Jablonskis-Rygiškių Jonas. Šakiškė
Kalbos diena yra ir tikra keliauninkė ji kasmet vyksta vis kitoje rajono vietovėje,
neužmiršdama nė menkiausio miesteliuko. Kasmet kita jos tema, žinių turinys ir
plėtra. Bendroji jos jungtis tik ta pati išlikusi lituanistinė idėja ir ištvermingi
pagrindiniai tautiškojo deglo nešėjai lituanistai vietiniai ir svečiai. Bet
jų gretos jau ženkliai praretėjo. |
|
Bendruomenėse Magdeburgo teisių
suteikimo miestui sukaktis ŠEDUVA. Birželio
22-osios sekmadienį mieste šeduviai, kraštiečiai ir svečiai, atvykę švęsti Magdeburgo
miesto teisių suteikimo Šeduvai 360-ųjų metinių, dalyvavo šventinėje eisenoje,
sveikinimo ceremonijoje, stebėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių pasirodymą,
linksminosi Šeduvos, Baisogalos, Alksniupių, Šiaulių meno mėgėjų kolektyvų ir
Lietuvos žvaigždžių koncertuose. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Kryžiaus Atradimo
bažnyčioje. Jas už Šeduvą, už jos gyventojus, kraštiečius aukojo naujasis parapijos
klebonas kun. Virgilijus Kazaitis. Šventinėje eisenoje istoriniais
didikų kostiumais pasipuošę jaunieji šeduviai nešė iš ąžuolo lapų išpintą miesto
jubiliejaus skaičių 360, šventės šeimininkai kvietė dalytis šiandiena, branginti
akimirką, prisiminti istoriją, o šią dieną priimti kaip dovaną ir dalytis ja su
draugais, atverti savo širdis pasauliui. |
| |