2014 m. liepos 18 d.    
Nr. 29
(2100)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Bendruomenėse“,
„Istorija ir dabartis“, „Naujakuriai“, „Pažintis“, „Susitikimai“,
„Tarp lietuvių“, „Tėviškės lobiai“, „Žvilgsnis“.


Istorija ir dabartis 

Muziejuje, prie vagono, prisimintos tremtys

Svečiai: Jonas ir Rūta Kronkaičiai,
Gražina ir Vytautas Landsbergiai

Birželio 15 dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse tradiciškai minėta Gedulo ir Vilties diena. Į aikštę prie jurtos ir vagono rinkosi buvę tremtiniai, kaliniai, laisvės kovų dalyviai, jų šeimų nariai su vaikais, vaikaičiais ir artimaisiais. Renginyje dalyvavo europarlamentarai prof. Vytautas Landsbergis su žmona Gražina ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė su tėveliais, generolas majoras Jonas Kronkaitis su žmona Rūta, Seimo narys Arimantas Dumčius su kauniečių būriu, Seimo kancleris Jonas Milerius, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Kaišiadorių miškų urėdas Stasys Truskauskas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų „Dainavos“ skyriaus atstovai ir kiti žmonės, iš viso jų buvo apie 400.


Istorija ir dabartis

Varviškės kaimą gynę didingais kryžiais rymo

Eugenija Sidaravičiūtė

Kalba šaulys Danielius Saukevičius,
dešinėje – Saulė Sadeckaitė

Renginys, apie kurį noriu papasakoti, birželio 29-ąją prasidėjo nušienautoje Guronių kaimo aikštėje, kur į dangų žvelgė du aukšti mediniai kryžiai ir trys granito plokštės, įamžinusios 36 karžygius. Iš abiejų pusių paminklus supo tautiniais rūbais pasipuošusios Karolina ir Justina Miniotaitės su Guoda ir Marija Vaikšnoraitėmis, Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiais.

„Kairiojo Nemuno kranto“ bendruomenės pirmininkė Saulė Sadeckaitė kreipėsi į žmones giliaprasmiais poeto Kazio Bradūno apmąstymais, kodėl mūsų tauta nebuvo nuplauta istorijos bangų, o išliko kaip stipri baltiškoji uola... Ar ne todėl, kad gerbė ir mylėjo savo kraštą?

Tokie savo šalies patriotai, narsuoliai, prieš kuriuos galvas lenkiame, buvo 1918–1923 metais kritę už Tėvynės Laisvę Varviškėje ir jos apylinkėse. Pirmininkė išsakė liūdną tiesą, kad ne 1920-aisiais, kaip visoje Lietuvoje, o tik trejais metais vėliau šiame krašte nustatyta valstybinė siena.


Istorija ir dabartis

Monumentas Rainių kankiniams

Daiva Beliokaitė

Birželio 24 dieną Gargždų parke po šv. Mišių atidengtas ir pašventintas monumentas, skirtas 8 Rainių kankiniams, kilusiems iš Klaipėdos rajono, atminti. Monumente iškalti Stasio Daknevičiaus, Antano Dibisterio, Stanislovo Jocio, Povilo Kardelio, Miko Lengvino, Prano Lukausko, Jono Telšinsko ir Juozo Truškos vardai. Paminklo idėjos autorius – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Gargždų skyriaus valdybos pirmininkas Jonas Šatkus.

Renginyje dalyvavo meras Vaclovas Dačkauskas, jo pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Administracijos direktorius Česlovas Banevičius, kiti Savivaldybės tarybos nariai, svečiai, kankinių artimieji, tremtiniai.

Apie Rainių kankinius ir apie tai, kaip kilo idėja pastatyti jiems monumentą, Gargždų parke kalbėjo J. Šatkus.


Pažintis

Vardan istorinio teisingumo atstatymo

Anelė Ruseckienė-Palmė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi

Partizanų ryšininkė ir rėmėja
Anelė Zujūtė-Ruseckienė-Palmė
po Vyčio kryžiaus ordino Komandoro
kryžiaus įteikimo kartu su Lietuvos
prezidente Dalia Grybauskaite
2014 m. liepos 6 d.
Autoriaus nuotrauka

Partizanų metraštininkės rašytojos Antaninos Garmutės mirties 2-osios metinės buvo minimos Skriaudžių bažnyčioje. Po šv. Mišių minėjimo organizatorė Anelė Ruseckienė pakvietė visus jo dalyvius į savo vienkiemį Šmurų kaime gedulingiems pietums. Bendraujant patyriau, kad ponia Anelė Ruseckienė, kurios iki tol asmeniškai nepažinojau, yra man, besidominčiam Lietuvos partizanų apdovanojimų sistema, gerai žinoma legendinė partizanų rėmėja Palmė, apdovanota Laisvės Kovos kryžiumi. Buvau nustebintas ne tik tuo, kad ji išliko gyva, nepatyrusi sovietinių lagerių ar Sibiro tremties ir pagal savo amžių (g. 1927 m.) labai energinga ir veikli.

Pakalbinta ji papasakojo nepaprastą partizanų gyvenimo istoriją, kaip 1951 metais pas ją, gyvenusią su vyru Kazimieru šalia Skriaudžių, atėjo partizanai ir pasiprašė leidimo įsirengti pas juos slėptuvę. Nors jų vienkiemio vieta prie judraus kelio atrodė pavojinga, tačiau MGB persekiojamiems miško broliams negalėjo atsakyti. Ji ir geležinkelietį savo vyrą Kazimierą prikalbino neprieštarauti, aptarę, kad, jeigu kas, kad išgelbėtų šeimą, ji prisiims kaltę sau. Vėliau Anelė patyrė, kad pas juos buvo įrengta ne šiaip sau slėptuvė, bet Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado Sergijaus Staniškio (Lito, Vilties) štabo būstinė. Štabo narius ir besilankančius partizanus Ruseckai globojo pusę metų (1951–1952 metų žiemą), iki pavasario jie išsikėlė į Dzūkijos miškus. Papasakojo apie keletą itin pavojingų situacijų, kai Ruseckus nuolat lankę stribai ir emgėbistai vos neatskleidė sodybos paslapties, ir tik jos sumanumo dėka visi partizanai liko gyvi. Ruseckai slėptuvę laikė dar metus, tikėdamiesi, kad dar bus reikalinga partizanams, iki sužinojo, kad jų vadas Sergijus Staniškis žuvo išduotas (apsuptas nusišovė, prieš tai supjaustęs jos rūpesčiu pasiūtų batų aulus, kad jais nepasinaudotų okupantai).


Bendruomenėse

42-oji kalbos diena padangei grūmojant

Alberta Natalija Dragūnaitienė

Šventės akimirka.
Pirmojoje eilėje dešinėjė –
profesorė Giedrė Čepaitienė

SUDARGAS. Birželio 14 dieną gražų ir žinių ištroškusį žmonių pulką sveikino viena seniausių Lietuvos istorinių vietovių. Ji – viena ir iš tų, kurios per juodąjį spaudos draudimo laikotarpį 1864–1904 metais tamsiausiuose savo palėpių užkaboriuose, gudriai išskaptuotose statinių sienojų ertmėse, po malkomis krosniai pakurti ar tiesiog elgetų krepšeliuose ir piemenukų lauknešėliuose bei kitose, rodos, neįmanomose vietose slėpė carinės valdžios ujamą ir persekiojamą lietuvišką Žodį, už kurio sergėjimą ir gynimą grėsė kalėjimas, katorga, ištrėmimas ar net mirtis...

Kokia graži minia sugužėjo ant Sudargo kalno, o paskui – į Suvalkiečio sodybą Pervazninkuose. Čia – ir mokslininkas, politikas, teisininkas, menininkas ar kitas koks visuomenei nusipelnęs žmogus. Ir visi yra tie, kurie myli savo kraštą ir kiekvienam lietuviui šventą jo Žodį. Daugiausia gal buvo lituanistinės visuomenės atstovų – tų, kurių širdyse dar plazda 1973 metais pradėtojo žygio už lietuvišką Žodį – šventės „Kalbos ir literatūros diena Šakių rajone“ – atgarsiai. Šiemet ji – 42-oji, nė kiek nesumenkusi, tvirtėjanti ir savo prasmėmis, ir apimtimi. Kalbos diena yra tikra Šakių žemės savastis: juk čia – kalbos, tokios, kokią ją šiandien vartojame, tėviškė. Tuo maždaug prieš šimtą metų pasirūpino didysis Jonas Jablonskis-Rygiškių Jonas. Šakiškė Kalbos diena yra ir tikra keliauninkė – ji kasmet vyksta vis kitoje rajono vietovėje, neužmiršdama nė menkiausio miesteliuko. Kasmet kita jos tema, žinių turinys ir plėtra. Bendroji jos jungtis – tik ta pati išlikusi lituanistinė idėja ir ištvermingi pagrindiniai tautiškojo deglo nešėjai lituanistai – vietiniai ir svečiai. Bet jų gretos jau ženkliai praretėjo.


Bendruomenėse

Magdeburgo teisių suteikimo miestui sukaktis

ŠEDUVA. Birželio 22-osios sekmadienį mieste šeduviai, kraštiečiai ir svečiai, atvykę švęsti Magdeburgo miesto teisių suteikimo Šeduvai 360-ųjų metinių, dalyvavo šventinėje eisenoje, sveikinimo ceremonijoje, stebėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių pasirodymą, linksminosi Šeduvos, Baisogalos, Alksniupių, Šiaulių meno mėgėjų kolektyvų ir Lietuvos žvaigždžių koncertuose. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Jas už Šeduvą, už jos gyventojus, kraštiečius aukojo naujasis parapijos klebonas kun. Virgilijus Kazaitis.

Šventinėje eisenoje istoriniais didikų kostiumais pasipuošę jaunieji šeduviai nešė iš ąžuolo lapų išpintą miesto jubiliejaus skaičių – 360, šventės šeimininkai kvietė dalytis šiandiena, branginti akimirką, prisiminti istoriją, o šią dieną priimti kaip dovaną ir dalytis ja su draugais, atverti savo širdis pasauliui.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija