2014 m. rugpjūčio 22 d.    
Nr. 31
(2102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Teisybės ir taikos Lietuva

Živilė BALTĖ

Povilas Baltušnikas (1897–1973)

Kazimieras Baltušnikas (1911–1946)

Jonas Baltušnikas (1915–1949)

Liudvikas Baltušnikas (1917–1949)

Valstybę kuria visi Lietuvos piliečiai. Ją kuria ir gina. Apie tobulesnę Tėvynę svajojo ir pokario partizanai. Jų tikslas buvo atkurti nepriklausomą valstybę. Didelė Tėvynės meilė, pastangos apginti tremiamus, žudomus gyventojus į miškus atvedė apie 30 tūkstančių jaunuolių. Pagal Tarptautinę konvenciją prievartinė gyventojų mobilizacija į okupacinę kariuomenę buvo neteisėta. Ištremta, įkalinta, sušaudyta didelė dalis šviesuomenės, kunigų. Lietuva vaitojo ir meldėsi. Partizanai buvo tie idealistai, kurie priešinosi neteisybei, savivalei, terorui, aukodami viską, net gyvybes. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Savo dienoraštyje 1947 metais kunigas Justinas Lelešius-Grafas, partizanų kapelionas, rašė: „Žuvusių draugų pralietas kraujas – sėkla, iš kurios išaugs mums pergalės aušra“.

1949 metų liepą, per Šv. Onos atlaidus, savo gyvybes paaukojo Vyčio apygardos partizanai broliai Baltušnikai. Pirmas žuvo Liudvikas-Meška (g. 1917 m.), vėliau Krištaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis (g. 1915). Šaulių sąjungos narys Kazimieras-Jupiteris (g. 1911 m.) jau buvo apraudotas – 1946 m. vasario 18 d. kulkosvaidžiu atimta jo gyvybė. Jiems skamba Raguvos bažnyčios varpai.

Kai okupacinė kariuomenė apsupo Šilų mišką, Jono Baltušniko-Vienuolio bunkeryje buvo šeši partizanai. Iš jo staiga pasigirdo baisus trenksmas. Pasikartojo Pilėnų ugnies auka. Susisprogdinę partizanai tesėjo kario priesaiką. Savo žūtimi jie tiesė kraujo kelią į pergalę 1990 metų Kovo 11-ją. O ugnies kibirkštys, kritusios į gyvųjų širdis, jungėsi su 1991 metų Sausio 13-osios laužų liepsnomis. Laisvės kovotojai nepralaimėjo. Laisvės dvasia visada gyva kaip ir meilė, kuri niekada nesibaigia, kaip ir užtekanti aušra. Jie žuvo, kad gyventų kiti. Šeima neteko trijų sūnų, o Lietuva – trijų puskarininkių, tarnavusių Prezidento Garbės sargybos kuopoje, saugojusių valstybės sienas. Ką turėjo iškentėti jų motinos – Eleonoros Vanagaitės-Baltušnikienės – širdis?! Padėjo tik maldos prie šventų paveikslų ir geri žmonės, slėpę be kaltės kaltą. Slapstėsi ir Kazimiero našlė Elžbieta Masytė-Baltušnikienė, jos motina Rožė Mickūnaitė-Masienė. Povilo Baltušniko šeima buvo ištremta į Sibirą. Našlaičių takai ašaromis aplaistyti. Vieno žuvusio partizano sūnus prisimena: „Mes augome lyg benamiai šunyčiai“. Širdyje žaizdos liko visam gyvenimui.

Kun. J. Lelešius rašė: „Lietuva neturi grįžti į senas klaidas, kurios ją pražudė, o mes krauju atpirkome“. Partizanų kapelionas svajojo: „Tėvynės vairą į savo rankas turi paimti idealistai pilna žodžio prasme – lietuviai, kuriems rūpėtų tauta ir jos klestėjimas. (...) Lietuvoje nebus nei ponų, nei tarnų“.

Mums, gyvenantiems nepriklausomoje Lietuvoje, uždavinius aiškiai nusakė Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas (dabar Europos Parlamento narys) prof. Vytautas Landsbergis. Savo knygoje „Atgavę viltį“ (Sąjūdis, 1990, Vilnius) rašo: „Kas kliudo tautai subrandinti save, sukrauti gražiausius žiedus, juoba kas veikia, kad jos kultūra sunyktų ir išsigimtų – tas tyčia ar netyčia nusikalsta žmonijai. Kas kovoja prieš tokią klaidingą veiklą arba sąmoningai piktą kėslą, tas gina ne tik save ir savo tautą; jis gina teisingumą ir žmoniškumą“. Ir perspėja apie „nusikalstamą gudrumą“, kuris slepiasi šešėlyje. V. Landsbergis ragina: „Būkime blaivūs, būkime dori“, „Dirbkime ir dainuokime“. Mūsų ateities idealas – „teisybės ir taikos Lietuva, nedraskoma joje gyvenančių tautų, grupių, kartų kivirčų“. Atgimusiai Tėvynei nusakytos gairės: „Taip apsigynę nuo savęs, pagiję nuo girtuoklystės ir nedorovingumo, kietaširdiškumo ir siauraprotiškumo, pavydų, kerštų ir skundų pomėgio, gaivindami savyje gerąsias lietuviškas savybes ir dorybes, galėtume tapti net neįveikiami“. Ir pabrėžia: „Išliksime tik tuo būdu, puoselėdami savo būdą“.

Partizanai, rezistentai buvo išugdyti religingų šeimų, mokytojų-patriotų. Prof. V. Landsbergis apibūdina ugdymo metodus: „Principinis nacionalinės mokyklos tikslas bei metodas – dvasinis ugdymas ir žengimas į žinių pasaulį per gimtąją kalbą, tautosaką, tautodailę, per senosios literatūros, istorijos, krašto geografijos pažinimą. Taip nuo mažens formuojamas tikras gimtosios žemės šeimininkas, sąmoningas šalies patriotas, būsimasis atsakingas pilietis“. Ar šviesa ir tiesa lydi mūsų žingsnius? Ar esame laisvi savo viduje? Ar esame laisvi nuo įvairių priklausomybių?

Lietuvoje yra pasišventusių mokytojų: Andrius Dručkus įkūrė muziejų Obeliuose, Zigmas Tamakauskas daug laiko ir žinių aukoja moksleivių ugdymui. Jį su mokiniais galima sutikti muziejuose Kaune ir Vilniuje, Aušros Vartuose. Pasiaukojančiai dirba lektorius Aleksandras Žarskus ir kiti. Pagyrimo verti Dainų švenčių organizatoriai, vadovai. Liūdna, kad daug jaunimo palieka Lietuvą. Amerikos lietuviai dvimečius vaikus auklėja tautinėje aplinkoje (jie nuo mažens girdi liaudies dainas ir pasakas), vėliau mokomi religijos tiesų. Mums reikėtų sekti jų pavyzdžiu. Turime gerų knygų: ark. Sigito Tamkevičiaus „Tiesa išlaisvina“ (Kaunas, 2012), mons. Alfonso Svarinsko „Nepataisomasis“ (Versmė, Vilnius, 2014), kun. Roberto Grigo „Rekrūto atsiminimai“( Katalikų akademija, Vilnius, 1999), „Laisvės kovų archyvo“ 45 numeriai ir daug kitų. Gaila, kad idealistų nuomonės dažnai nepaisoma.

Mūsų kelionė laivu į Ateitį tęsiasi. Ir kaip vaizdingai sako prof. V. Landsbergis: „Stieban iškėlėme Trispalvę viltį“. Už ją žuvo, kentėjo tautiečiai. To nevalia pamiršti. Būkime verti jų aukos.

Jeigu dabar ateitų trys broliai Baltušnikai, Liudvikas, paėmęs armoniką uždainuotų, Kazimieras tartų savo vienintelei mylimai žmonai: „Mano karalienė“, o Jonas, laikydamas rožinį, pakviestų: „Na, vyrai, pasimelskim“. Jie paragintų kurti blaivią ir sąžiningą Lietuvą. Jų sielos tesiilsi Viešpatyje. Visų žuvusiųjų už laisvę sielos tesiilsi Viešpatyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija