2014 m. rugsėjo 19 d.    
Nr. 35
(2106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Netekčių ir vilties pėdsakais: iš Igarkos į Lietuvą

Miglė Savukaitė

Kupiškis. Viešosios bibliotekos parodų salėje veikė prieš 25 metus darytų fotografijų paroda „Ilgas sugrįžimas: tremtinių palaikų pargabenimo iš Igarkos ekspedicija Jono Jaručio fotografijose“. Tą popietę pristatytas ir naujausias Jurgio Usinavičiaus romanas apie tremtį ir pokario metus „Nulaužytų šakų giesmės“.

Tą popietę režisierė Vilija Morkūnaitė kvietė kupiškėnus pabūti glaudžiame draugų rate – jaukiai pasidalyti kiek įmanoma šviesesniais, kupinais vilties prisiminimais. Susėdimas rateliu susirinkusiems kupiškėnams – parodos žiūrovams, literatūros ir kultūros mėgėjams, bei tremtiniams – leido pasijusti stipriems, įveikusiems netektis, nebūtį ir negandas, iškeltomis galvomis ateiti į laisvą šiandieną, tačiau nepamiršti praeities ir gerbti savo tautos istoriją.

Ši popietė buvo neeilinė dėl daugelio priežasčių: į ją susirinko įvairūs, tačiau vieno tikslo vienijami žmonės, sukviesti neeilinio likimo asmenybių. Šalia V. Morkūnaitės, kuri pati jaunystėje buvo aktyvi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvė, sėdosi pirmosios personalinės fotografijų parodos autorius J. Jarutis, prieš 25 metus Sibire įamžinęs pirmosios tremtinių palaikų pargabenimo ekspedicijos dalyvius, ekspedicijos dalyvis, gyvenantis Kaune, Gintaras Šuminas, čia pat sėdėjo ir iš tremties Sibire pabėgęs paauglys, kita pavarde nugyvenęs visą gyvenimą, rašytojas iš Skapiškio krašto J. Usinavičius.

Šilto pokalbio intarpuose visi kartu su etnografinio ansamblio „Kupkėmis“ dalyviais dainavo tremtinių dainas – daugeliui jos įsiminė iš tėvų ir senelių, dalis jų sukurta jaunų partizanų, kurie savo literatūrinį palikimą išplatino po Sibiro platybes. Ne vienam susirinkusiųjų šios dainos kėlė graudulį, tačiau negalima pamiršti, kad jas kūrė kupini vilties ir tikėjimo geresne ateitimi žmonės, visa širdimi mylintys Lietuvą, savo žemę ir kultūrą.

1989 metų vasarą vykusią lietuvių tremtinių palaikų atkasimo ir pargabenimo į Lietuvą ekspediciją organizavo Lietuvos komjaunimas. Tuokart į tolimąją Igarką vyko 19 jaunimo atstovų, kartu su keliais žurnalistais, kino operatoriais. Vienas iš jų – Skapiškyje gyvenęs, kūno kultūros mokytoju dirbęs ir tuo metu mažus vaikučius auginęs 26 metų Jonas Jarutis.

Kaip atsiminė abu ekspedicijos dalyviai, jiems ši galimybė buvo pasiūlyta netikėtai ir nepaliekant laiko ilgiau pagalvoti – apsispręsti šiai avantiūrai reikėjo greitai. Tai jie ir padarė – buvo jauni, iniciatyvūs, pilietiški, mylėjo savo kraštą, norėjo tiesiogiai prisidėti prie tautos atgimimo darbų, nebijojo iššūkių, nežinomybės, atšiauriausių sąlygų ir nepatogumų. Tuomet jie tiesiogiai prisidėjo prie „baltųjų istorijos dėmių“ naikinimo, ir jei ne tuometinio Lietuvos komjaunimo vadovų pilietiškumas ir paruošiamieji darbai, tokia akcija nebūtų įvykusi.

Visą mėnesį ekspedicijos nariai praleido Sibire – Tundros glūdumoje, Krasnojarsko krašte, Igarkos apylinkėse. Jie lankėsi buvusių tremties lagerių vietose, ieškojo lietuvių kapinių, kirto medžius ir krūmus, padarė priėjimus prie jų, klojo takus.

Igarkos lietuvių tremtinių kapinėse (ten buvo laidojama 1948–1989 metais) atvykę lietuviai atstatydavo įspūdingo dydžio ir įmantrių drožinių kryžius (kai kuriuos vėliau su tremtinių palaikais pargabeno į Lietuvą), atkasdavo net ir amžiname įšale dviejų metrų gylyje su didžiausia pagarba palaidotus lietuvių tremtinių ir politinių kalinių palaikus, juos vyniojo į drobules, dėjo į medines dėžes, o šias – į cinkuotus karstus, kuriuos Igarkoje darė tie patys ekspedicijos dalyviai (vienas iš jų – ir J. Jarutis). Šie karstai buvo dedami į kitas medines dėžes ir ruošiami skraidinimui į Lietuvą.

Mėnesį jaunimas praleido atšiauriomis sąlygomis – poliarinė diena neleido lengvai užmigti ir vertė dirbti naktimis, dienomis darbus trukdė begalės uodų ir kitų kraujasiurbių vabzdžių, nuo kurių apsiginti nelabai padėjo ir bitininkų tinkleliai ar pirštinės.

Liepos viduryje į Igarką atvyko tremtinių artimieji, kurie palaikus identifikavo, žymėjo karstus, padėjo juos gabenti į mašinas, iš jų – į keltą, ir pagaliau – į lėktuvą. Iš Igarkos šie palaikai 1989 m. liepos 28 d. pagaliau sugrąžinti į Lietuvą. Vienu lėktuvu vyko tremtinių artimieji, kitu buvo gabenami palaikai, lydimi keliolikos žmonių. Kėdainių kariniame oro uoste jau laukė žmonės – Tremtinių klubo, komjaunimo atstovai ir daugybė tremtinių giminaičių.

V. Morkūnaitė neslėpė susižavėjimo jauno žmogaus (J. Jaručio) dar 1989 metų rugpjūtį rašytais memuarais, kurie buvo spausdinti „Kupiškėnų mintyse“ – trumpais, bet gyvais sakiniais, kupinais emocijų ir Igarkoje patirtų įspūdžių.

Parodos autorius, paklaustas, ar dabar taip pat su pakilimu pasakotų apie ekspediciją, suabejojo – tam tikriausiai įtakos padarytų dabartinė patirtis, kitas suvokimas, turimas didesnis informacijos kiekis. O tuomet veikė tik entuziazmas – bendra Sąjūdžio pasėta veiklumo sėkla, kviečianti kiekvieną prisidėti prie darbų. Paties J. Jaručio šeimoje ištremtų žmonių nebuvo, tačiau pakviestas į šią ekspediciją, jis neabejojo, kad veikla bus naudinga ir įdomi.

Ekspedicijoje jauni žmonės pasiskirstė darbus – vieni darė cinkuotos skardos karstus (medžiagos gaudavo Igarkos kariniame aerodrome), kiti valė kelius į kapines, dar kiti atkasdavo palaikus, darė medinius karstus. Be abejo, vieni su kitais bendravo ir šiek tiek paįvairindavo savo veiklą. Taip J. Jarutis ir įamžino ne tik Igarkoje ir jos apylinkėse esančių lietuvių kapinių vaizdus, bet ir nukeliavo į buvusius lagerius, kur žmogaus bejėgiškumo ir beteisiškumo įspūdį dar labiau sustiprina tai, jog jie – vidury miškų, iš kur nepabėgsi (dar ir dabar su šiomis vietovėmis galima susisiekti tik upe ir lėktuvais), be to, jie buvo saugomi – apie tai byloja išlikę sargybinių bokšteliai. Kraupumo vaizdui prideda ir nepabaigtais tiesti geležinkelio bėgiais atvažiavęs ir paliktas garvežys, išlikusios barakų baldų nuolaužos, sušaudyti ar suskilę rakandai.

Pasakodamas apie kai kurių fotografijų istoriją, J. Jarutis palietė ir jautriausias temas – nė vienas iš ekspedicijos dalyvių negalėjo likti abejingas sūnaus, ką tik iškasusio tėvo palaikus, skausmui, ar tėvo, beviltiškai ieškančio po visas kapines savo dukters kapo, sielvartui.

Per visą tą laiką Igarkos apylinkėse (Rusijos šiaurėje, dešiniajame Jenisejaus upės krante) buvo padaryta daugiau nei 900 kadrų, iš jų parodoje – vos 42, tačiau labiausiai atspindintys šios ekspedicijos dvasią, jausmus ir emocijas. Ekspedicijos dalyviams buvo sudaryta galimybė dirbti vietos archyvuose, todėl buvo galima surinkti įvairius statistinius duomenis.

Pasak ekspedicijos dalyvių, tuomet niekas nežinojo, kad 1941–1953 metais į buvusią SSSR teritoriją buvo ištremta 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių žuvo 28 tūkst..

Istoriniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi duomenys: vienur teigiama, kad 1948 m. birželio – liepos mėn. į Igarką iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo atgabenti 3 ešelonai tremtinių, apie 6–8 tūkst. žmonių; kitais duomenimis, – 4 ešelonai, 8–10 tūkst. žmonių. Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėnesius, šaltis iki -60 C, nuolat pučia stiprūs vėjai; tvyro daugiametis įšalas.

V. Morkūnaitė pateikė įvairių duomenų: apie jauniausią, vos trijų dienų tremtinę, ir vyriausiąją – aklą ir paralyžiuotą 112 metų senolę, kuri tremtyje dar pragyveno dvtjus metus. Pasakojimais apie potyrius, kuomet palaikai buvo pargabenti į Kėdainius, dalijosi ir tremtiniai bei jų artimieji.

J. Usinavičius dažnai pavadinamas gimusiu po laiminga žvaigžde, nes su tėvais (dėl tėvo partizanavimo ir paties paauglio pagalbos partizanams) buvo ištremtas į Komiją, po dvejų metų būdamas paauglys su draugu pabėgo, palankiai susiklosčius likimui, gavo kito asmens pavardę, baigė mokyklą, Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo žurnale „Mūsų sodai“.

Tikroji jo pavardė – Napalys Augulis. Jis – Lietuvos žurnalistas, redaktorius, publicistas ir rašytojas, kupiškėnams pristatė paskutinį savo kūrinį – septintąją knygą „Nulaužytų šakų giesmės“. Pasak autoriaus, šioje knygoje daug išgalvotų personažų, tačiau jie veikia aidint paskutiniams Lietuvos partizanų kovų aidams, šmėkščiojant tremties šmėklai – tokioje aplinkoje skleidžiasi jaunų žmonių meilė ir klostosi jų tragiški likimai.

J. Usinavičius parašė dar šešis romanus: „Išskridusios bitės“, „Akmenėjantis angelas“, „Amžių dialogas“, „Karalių kaimas“, „Likimai“, „Vaikystės žvyrkeliai“. Visi jie parašyti Lietuvai tapus nepriklausoma, kai rašytojas paviešino savo gyvenimo faktus. Romanų temos – pokaris, partizanų ir tremtinių gyvenimai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija