Lietuvos
kultūros
galerija

Tarp kūjo ir priekalo 

Petras Bielskis,

Klaipėdos universiteto profesorius

Antaną Smetoną, vieną didžiausių mūsų valstybės veikėjų, iki šiol persekioja tarybinių laikų politinė retorika. Visi įvaizdžiai iškreipti, žeminantys – bailys, bėglys, nevykėlis. Koks ten veikėjas ir kokia ten jo valstybė, jei pasiraitęs kelnes, basas kaip vaikigalis varlinėja ir ieško seklesnės brastos upeliūkštyje. Ir mirė kažkaip per žioplumą, užduso palėpėje. Lietuvos nedraugų fraziologija! Viešpatie, bet juk yra visai kitoks gyvenimas, greta tų piktavališkų pamfletų eina kita istorija, pilna pasišventimo ir valios. Dabar puikiai žinoma Rusijos spectarnybų teroristinė neįtinkančių veikėjų naikinimo metodika visame pasaulyje. Dar 1921 metų liepą V. Leninas įpareigojo F. Dzeržinskį paruošti planą kovai su emigracijoje esančia inteligentija. Po keturių dienų toks planas iš trijų punktų buvo pateiktas: iš pabėgusių į užsienį šeimų imti įkaitus; laikyti juos specialiose stovyklose ir šaudyti, jeigu jų giminės imtųsi kokių nors kontrrevoliucinių veiksmų; sudaryti specialų skyrių, kuris rengtų pasikėsinimus prieš emigracijos veikėjus; į antibolševikines organizacijas įvesti kuo daugiau agentų (B. Vološanskis. Tas žiaurus amžius. Algarvė, 1998, p. 58). Buvo parengta visa tarptautinio teroro laboratorija ir metodika. Galima pasivartyti dar bolševikų išleistą A. Smetonos valdymo metų dokumentų rinkinį (Lietuvos istorijos šaltiniai. T. VI. Lietuva buržuazijos valdymo metais 1919–1940. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius, 1961). Nėra sveikos vietos. Nota iš Vokietijos, nota iš Lenkijos, nota ir Sovietų Rusijos su griežtais nurodymais, kaip Lietuva privalo elgtis ir tvarkytis. Viduje nesutramdomai viską ardo stipriai Rusijos remiama neva Lietuvos komunistų partija. Kokie jos uždaviniai? 1927 metų LKP IV konferencija tiesiai, be užuolankų paskelbė 30 antivalstybinų tezių: „Reikia įkalti kylys tarp buržuazinės liaudininkų viršūnės ir tų jųjų masių už susiartinimą su SSSR, sustiprinti kovą su klerikalizmu, populiarinti kaime SSSR žemės ir tautinę politiką, už darbininkų ir darbo valstiečių apginklavimą“ (358 p.). Sukurta centralizuota raudonųjų kuopelių sistema, kurios pagrindinis tikslas – ardyti ir griauti mūsų valstybę. Ir visa ta našta ant vienišo Prezidento, galvojančio apie Kybartų aktus, galvos. Nieko priekyje ir nieko už nugaros. O kokia Lietuva būtų ir kur būtų, jei ne dvidešimt nepriklausomybės metų, kurių vedlys ir pagrindinis architektas nuolat buvo prezidentas Antanas Smetona.

Prezidento garbė yra tautos garbė. Beatričė Grincevičiūtė su humoru yra sakiusi, kad jos optimizmą sudaro žinojimas, kad balionas negali pūstis be galo – didėja, didėja ir sprogsta. Ir dabar kažkas atsitiko neįprasto, svarbaus. Pasirodė dramaturgo Gedimino Jankaus nauja drama Kybartų aktai tarsi atsidūsėjimas pavargusiai sielai. Tiek metų visokiais pavidalais pūstas antilietuviškumo burbulas subliuško, iškilo didelis ir doras žmogus, kuris savo talento jėga sugebėjo pasakyti kitą tiesą apie mūsų Prezidentą ir jo tragiškai baisų laiką, apie mūsų laiką, apie mus pačius. Daugybė lietuvių ilgus metus laukė nesulaukė to veikalo. Būtent Gediminas Jankus iškelia mūsų dienų žmogaus aktualiją ir „norisi pažvelgti į lietuvį kaip į revoliucinį žmogų. Revoliucinį ne kurios nors ideologijos prasme, bet kaip žmogų, kuriame yra išsiveržęs nesunaikinamas impulsas kovoti prieš žmogaus teises paneigiantį despotizmą“ (V. Kavolis. Lietuvis kaip revoliucinis žmogus. Margutis, 1963, Nr. 7, 9–13).

Pirmiausia sužavi G. Jankaus literatūriškai tvirtai sukalta kovojančio prezidento idėja. Bolševikams trukdė intelektualus, teisingas, filosofuojantis ir protingas prezidentas. Jis simbolizavo patrauklią Lietuvą, kurią Rusija stengėsi paneigti amžių amžiais ir ištrinti iš žemėlapio nuo Jekaterinos laikų. Nieko nestebina, kad mūsų laikų politinio terorizmo pradininkai ištobulino tautų naikinimo būdus ir sugrįžo prie Vakarų krašto kolonijinio modelio – sunaikinti kultūros lietuviškumą ir įtvirtinti kirilicą. Suprantama, kodėl visokio rango raudonkuopininkai uoliai kūrė anekdotinius mitus apie tautos iškiliausiąjį žmogų. Tik sunkiai suvokiama, kodėl dabar ir kokiu tikslu tie tarybiniai mitai („įvedė autoritarinį režimą, įvedė cenzūrą, suvaržė opozicijos veiklą, uždraudė opozicinių partijų veiklą, sugrąžino karo padėtį, rėmėsi kariuomene, policija, valstybės saugumu – Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 22, 2012, p. 140), dabartinių, jau savų kuopininkų ir Alfonso Eidinto personaliai patobulinti ir pagražinti, be jokios atsakomybės, legaliai vis dar pateikiami kaip objektyvi istorinė tiesa.

Neįprasta ir pjesės struktūra, paremta veržlumu. Ir dramaturginė idėja perkelti asmenybės dramatizmą iš siužetinio lygmens į vidinio konflikto, savianalizės plotmę yra skaidriai nauja ir patraukli. Vienas žmogus be kariuomenės, be apsaugos, be resursų, be žemės, apsuptas dviejų agresyvių žmogėdriškų imperijų (iš Rytų – bolševizmas, iš Vakarų – nacizmas), o jis vis dar karštligiškai galvoja apie valstybę, apie galimus išsigelbėjimo būdus ar bent teisinį situacijos įvertinimą, juridinį okupacijos statusą. Asmenybės ryžtingumas – kelio į neišvengiamą nužudymą pradžia. Ryžtingumas irgi ateina iš ten, iš sukilėlio Kosto Kalinausko paskutinių žodžių prieš mirtį: „Nes aš tau, liaudie, sakau iš po kartuvių, jog tik tada laiminga gyvensi, kai ant tavęs nebebus maskolio“.

Analogiškas ryžtingumas pasikartojo partizaniniame kare.

Kai kur be reikalo klaidinama, kad pjesėje svarbiausia „dviejų iškilių asmenybių susitikimas“. Istoriškai to nebuvo ir autorius išmintingai to vengia. Pagrindinis įvykis – valstybės griūtis. Prezidentas veikia apribotas laiko ir politinės situacijos. Tai diktuoja ypatingą spektaklio ritmą, nervinė įtampa kyla kaip mūšio lauke. Prezidentas retrospektyviai grįžta mintimis atgal, aptinka ir patikrina oponentų, konkrečiai Voldemaro, argumentus, konsrtuoja alternatyvas. Telefoninis ryšys sugrąžina į žemę, bet išsaugo anapusinę poetiką, kontaktas tik garsinis. Perėjimas iš žemiško ryšio su kariškiais į menamą minties diskusiją su Voldemaru ir grįžimas sukuria dar didesnes prielaidas dramatizmui. Beje, generolų smūgis, atsitraukimas ar pabėgimas, o gal išdavystė prašosi stipresnio štricho. Balsas irgi turi savo dramines galimybes. Yra žinomas įspūdingas teiginys apie Stalino reakciją į karo pradžios žinią – ilgai nieko nesako, tik alsuoja į ragelį. Politinė utopija ir bendražygių išdavystė sustiprina Prezidento ryžtą pasirašyti aktus, kurių politinė vertė suvokiama tik dabar. Ne bėgimas, o sąmoningas ir savižudiškas ėjimas į Kybartų dokumentus užkirto kelią suktam tarptautiniam okupacijos įteisinimui. Tiksliau sakant, tais aktais Prezidentas pasirašė savo mirties nuosprendį.

Iššūkis – ne tik literatūrinis, bet ir moralinis. Autorius G. Jankus sugriovė dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais įtvirtintas ir įsisenėjusias antivalstybines nuostatas, kurių, atrodė, neįveiks niekas.

Taip kalbėti apie istoriją autoriui nepakanka vien giliai mylėti Lietuvą. Reikia tikėti Lietuva ir būti gyva jos kraujo, jos likimo dalimi.

Apie šią pjesę kurį laiką girdėjosi šurmulys. Vieni ją gyrė, kiti kažko muistėsi, bet paimti ir pakelti kaip vėliavą nesiryžo. Režisierius Vytautas Balsys pjesę apie prezidentą Antaną Smetoną pakėlė kaip vėliavą. Tai kultūros istorija privalo įvertinti ir atsiminti kaip reiškinį. „Kūrybos kelią pavadinčiau pasitikėjimo misterija“, – sako režisierius. Pasitikėjimas yra, kai visi pradeda kalbėti vienu balsu kaip Baltijos kelyje, Atgimimo mitinguose, Joninių naktį... Tas pats pasitikėjimas yra, kai režisierius stato Juozo Marcinkevičiaus Erelnyčią (1985), Balio Sruogos Baisiąją naktį (1988), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1989) arba filmus apie mitologiją bei Nemuną, šventąją mūsų upę (1989), Bernardo Brazdžionio sugrįžimai (2001). Mene kaip religijoje – žmonės turi būti vieno tikėjimo.

Sakoma, kad pusę darbo režisierius nuveikia paskirstydamas vaidmenis. Čia irgi labai svarbus bendras tikėjimas. Ramūnas Šimukauskas neabejotinai jau priklauso didžiųjų lietuvių aktorių kastai. Jis valdo didelę vidinę jėgą ir įtaigą, virtuoziškai jaučia formą ir subtilią pilietinę atsakomybę. „Aš – A. Smetonos pusėje“ – teigia aktorius. Vadinasi, jis Prezidento vaidmeniui ieškos intelektualių bruožų, vyraus idealizmas, atkaklumas. Ikonografiškai vaidmuo sukurtas nepakartojamai tiksliai, sukrečiančiai. Tik manau, kad šiame spektaklyje svarbesnį vaidmenį galėtų suvaidinti politinis Prezidento temperamentas, jo valios tapatumas ar atitikmuo. R. Šimukausko aktorinė prigimtis gana ugninga, bet atrodo, kad, saugodamas išorinį tapatumą, vengia charakterio proveržių. Išorinis piešinys, sunertos rankos, lėtas žingsniavimas, mąslumas, įsiklausymas galbūt ateina iš prezidento sodietiškos pasaulėjautos, iš Užugirio patirties, bet A. Smetona buvo įtaigus oratorius, dalyvaudavo karštuose disputuose, net kelis kartus buvo suimtas. Ugningas ir aštrus R. Šimukausko žvilgsnis beveik nepanaudojamas kaip ginklas. Gal dėl to kartais Prezidento sąskaita iniciatyvą perima A. Voldemaras.

Opozicija sukurta tam, kad ryškiau matytųsi pozicija, jai visada yra lengviau. Aktorius Saulius Bagaliūnas, kuriantis A. Voldemaro vaidmenį, sumaniai naudojasi ironija, agresyvia laikysena, meistriškai pagautu panašumu ir valdomu charakteringumu ir nesunkiai ima dominuoti. Jo funkcija pjesėje tarsi būtų tik katalizatorinė, dialogas, kuris įvyko ar galėjo įvykti kitu laiku ir kitoje vietoje, dabar po griūties atgyja aštriau ir skaudžiau, kaip įkaltis. A. Voldemaro tekstus atsirenka arba atmeta, praleidžia, gal net nutraukia, tarsi ištrina tik pats Prezidentas. Atgyjantis arba atstatomas pokalbis yra kitoks. Čia daug vietos metateatrinei kalbai.

Gal į siužetinį pasakojimą traukia dekoratyvinis spektaklio sprendimas (dail. I. Žukauskienė), kuris siūlo daug įdomių buitinių elementų: labai materiali pasienio užkarda, lauko telefoninė įranga, šviesų gaubtai, nors pjesė kalba ne apie pasienio materialų šlagbaumą, o apie minties, elgsenos, valstybės vertybių šlagbaumą. Tą mintį sustiprina trečiojo personažo – Paternalijaus (akt. Remigijus Endriukaitis) – kaip sceninio ženklo panaudojimas. Žmogus gabiai atlieka sceninio rekvizito vaidmenį. Tokia jo dramaturginė funkcija. Jo personažai-ženklai (Pilsudskis, Paleckis, Hitleris) deramai atsako į Prezidentui rūpintį klausimą, pastūmėja intrigą ir dingsta.

Ir pagrindinė, būtiniausioji teatro sudedamoji dalis – žiūrovas. Kaunas vėl parodė, kad jis yra mūsų miestas, yra gyvas ir galingas.

Gerą valandą prieš spektaklį ties teatru pagyvėjo Laisvės alėja. Pasipuošusios jaunos moterys, lydimos elegantiškų vyrų, oriai vyko į šventę. Pasirodė parlamentarai, draugų būryje, gerbėjų apsuptyje į sveikinimus atsakinėja autorius. Šventė, gėlės. Didžiulė „Romuvos“ salė sausakimša kaip gerais laikais. Į miestą sugrįžo Prezidentas. Koks džiaugsmas: jį čia dar visi prisimena ir myli.

© 2014 „XXI amžius“