2014 m. rugsėjo 26 d.    
Nr. 36
(2107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Derinti tiesą su meile yra kiekvieno sielovadininko svarbiausias uždavinys

Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius sako homiliją
mons. A. Svarinsko laidotuvių
Mišiose Vilniaus Arkikatedroje
Jono Česnavičiaus nuotrauka

Tebeprisimename liepos 17-ąją mirusįjį monsinjorą Alfonsą Svarinską. Jo laidotuvėse kalbėjęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pabrėžė, kad monsinjoras Alfonsas buvo kunigas legenda. Prisimindami mons. A. Svarinską, šįkart, atkreipdami dėmesį į laidotuvių šv. Mišių homiliją, Kauno arkivyskupo klausinėjome apie jo bendražygio monsinjoro pastarojo meto darbų vertinimą.

Laidotuvių homilijoje sakėte, kad vieni jį labai gerbė ir mylėjo, kiti bandė niekinti, tačiau niekas nepraeidavo abejingai pro šalį. Ar tas prieštaringas vertinimas susijęs su sovietinio paveldo gajumu tautos mentalitete, su sąmoningomis pastangomis menkinti Bažnyčios nuopelnus kovoje už tautos laisvę, su paties monsinjoro radikalumu, tam tikrais charakterio bruožais?

Dabartinėje Lietuvoje dar gyva su sovietine valdžia daugiau ar mažiau kolaboravusi karta. Vieni sąžiningai įvertino savo praeitį, kiti liko tokie, kokie buvo, todėl monsinjoras Alfonsas negalėjo neužkliūti, kai kalbėdavo tiesą jų adresu. Kita vertus, monsinjoro charakteris buvo pakankamai kietas, jo reikalavimai radikalūs, todėl užkliūdavo žymiai daugiau už kitus.

Jūs pastebėjote, kad „kietas tiesos žodis“ kartais reikalingas  kviečiant daryti atgailą, sekant Jėzaus Kristaus, Šv. Jono Krikštytojo mokymo ir veikimo pavyzdžiu. Sakėte: „Ar galėjo monsinjoras Alfonsas džiaugtis tais, kurie nepadarę atgailos, neatsiprašę tautos už (sovietmečiu) padarytas išdavystes, vėl pradėjo alkoholyje skandinti tautą ir krauti milijonus? Tylėjimas siautėjant blogiui, gali būti didžiausia nemeilė“. Kiek šios blogybės tarpusavyje susijusios ir kiek yra svarbus „kietas tiesos žodis“ bažnytinėje ir krikščioniškoje veikloje?

Kolaboravimas sovietiniais metais ir siekis šiandien bet kokia kaina, pavyzdžiui, girdant tautą alkoholiu, verčiantis azartiniais lošimais, vartytis milijonuose turi tas pačias šaknis: atmetama bet kokia moralė ir vertinama tik materialioji gyvenimo pusė. Kokia turėtų būti gerų sielovadininkų laikysena, apibrėžti nėra lengva. Reikalingas aiškus tiesos žodis, bet klausytojas visuomet turi jausti, kad ganytojas myli ir didžiausią nusidėjėlį. Jei bus tik kietas tiesos žodis, bet jis stokos meilės bei gailestingumo, vargu ar galima tikėtis pozityvaus rezultato. Derinti tiesą su meile yra svarbiausias kiekvieno sielovadininko uždavinys.

Mons. A. Svarinsko laidotuvių homilijoje sakėte, kad velionis „buvo tikras kunigas, kuriam rūpėjo žmonių sielos“. Tačiau pastaruoju metu pasaulietinės žiniasklaidos ir internautų komentaruose bandoma jo sielovadinę veiklą politizuoti, teigiant, kad monsinjoras „norėjo sovietinę diktatūrą pakeisti klerikaline“. O jo pasisakymai prieš žmogiškąją prigimtį žeminančius dalykus – seksualinį palaidumą, homoseksualizmo plėtrą – pristatomi tarsi „išsižadėjimas kadaise puoselėtų laisvės idealų“. Ar tai yra nesupratimo pasekmė, ar tiesiog naujosios sekuliarizmo bangos siekis izoliuoti Bažnyčią nuo visuomeninio gyvenimo aktualijų, rūpinimosi tautos dvasine gerove?

Be jokios abejonės dabar bandoma Bažnyčią nutildyti. Užtenka pasiskaityti, kokiais terminais apie Bažnyčią ir tikinčiuosius rašo viena politikė, kad suprastum begalinį tam tikrų sluoksnių norą užčiaupti Bažnyčios žmonėms burnas. Tuose teiginiuose pilna demagogijos, kaip ir tosios, kurią paminėjote. Monsinjoras Alfonsas kovojo už tikrąją laisvę, kuri neturi nieko bendro su seksualiniu palaidumu ar bandymu įpilietinti seksualinius iškrypimus. Bažnyčia gerbia kiekvieną žmogų, koks jis bebūtų, bet niekada nuodėmei nepasakys „taip“.

Pagerbdamas savo bendražygio monsinjoro A. Svarinsko sielovadinį ir visuomeninio veikimo paveldą, homilijoje pripažinote, kad „jeigu šiandien Lietuvoje turėtume daug panašaus uolumo kunigų, net dabartinė mirties kultūra nenusineštų tiek daug aukų“. Tačiau ne paslaptis, kad ne tik sovietmečiu (kai dalis dvasininkų buvo sukaustyti baimės, rodė perdėtą atsargumą ar buvo KGB užverbuoti), bet ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mons. A. Svarinskas kai kuriuose bažnytiniuose sluoksniuose nebuvo populiarus ir jautėme tam tikrą jo vienišumą. Su kuo tai susiję ir kiek gali būti veiksminga susitaikėliška Bažnyčios „diplomatija“ išvešėjusio blogio – „melo ir neapykantos, noro kitus engti ir išnaudoti“ – akivaizdoje?

Manau, kad visais laikais buvo ir bus dvasininkų, darančių kai kuriuos kompromisus, tačiau negalima lyginti sovietinių kolaborantų su Nepriklausomos Lietuvos dvasininkais, ypač vyskupais, kurie ne visada pritardavo monsinjoro Alfonso veiklai. Monsinjoras Alfonsas buvo giliai įsitikinęs, kad kunigai turi dalyvauti partijų veikloje, pavyzdžiui, krikščionių demokratų partijoje, tačiau Bažnyčios pozicija yra labai aiški: kunigas yra ganytojas ir jo angažavimasis šioje srityje kenks jo, kaip ganytojo, veiklai, nes visi kiti, nors ir nebūdami antibažnytiškai nusiteikę, pajustų atsidūrę už ganytojo veiklos akiračio.

Tikrai negaliu pritarti, kad dabartinė atsakingų Bažnyčios žmonių pozicija būtų susitaikėliška blogio akivaizdoje. Kiekvienas ganytojas, ar vyskupas ar kunigas, turi pasirinkti, ką, kaip ir kada sakyti, kad ne tik būtų pasakyta reikalinga tiesa, bet kad būtų ir rezultatas. Manau, nereikia norėti, kad vyskupai taip kalbėtų, kaip kalbėjo monsinjoras Alfonsas.

O kaip dėl tradicinio Bažnyčios mokymo apie atleidimą ir susitaikymą tokioje situacijoje? Plačias diskusijas ir kontroversijas yra sukėlę monsinjoro A. Svarinsko tvirtinimai, kad „atleisti, dovanoti galima tik tiems, kurie atgailauja, kurie prašo atleidimo. Ar komunistai, išdavikai, kolaborantai atgailavo, prašė atleidimo? Ne“, – kalbėjo viename interviu ir darė išvadą, kad „negalima atleisti, kai nėra pagrindo atleidimui. Ypač negalima atleisti, jei nusikaltėlis didžiuojasi savo nusikaltimais“, tai pastebima kai kuriuose veidmainiškuose buvusių sovietinių veikėjų pareiškimuose dėl savo praeities.

Kada atleisti ir kada neatleisti, galima diskutuoti, tik nereikia užimti Dievo vietos. Dievas, kuris mato žmogaus sąžinės gelmes, atleidžia, kai žmogus gailisi. Mes, žmonės, nesame dievai, todėl paskutinį teisėjo žodį palikime Dievui. Mums reikia kalbėti ne tik apie atgailos reikalą, bet ir apie tai, kaip padėti, kad žmonėms, kurie sunkiai tvarkosi su praeitimi, palengvintume žengti reikiamą atgailos žingsnį.

Ar tokios nuoširdžios „sąžinės sąskaitos“ su sovietine praeitimi nebuvimas, kaip ir iš sovietmečio paveldėta grobstymo „genetika“ nėra atsakinga už organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos sistemos susiformavimą Lietuvoje, dėl kurios labai išgyveno mons. A. Svarinskas. Jis sakė, kad jei „anksčiau lietuviai buvo gerbiami už ištikimybę Bažnyčiai, tai dabar Vakarų Europoje saugomasi lietuvių nusikaltėlių“. Mons. A. Svarinskas aiškino, kad dabartinėje Lietuvoje įsivyravusiame moraliniame ir teisiniame sąmyšyje nusikaltimai tapo kasdienio gyvenimo bruožu ir paradoksaliu būdu tarsi nebeliko nusikaltėlių, nes „jeigu nusikaltėlį pavadinsi nusikaltėliu, jis tave paduos į teismą ir dar piniginės kompensacijos pareikalaus“. Kaip gelbėtis iš tokios demoralizuojančios, nusikalstamumą teisinančios ir skatinančios santvarkos?

Be jokios abejonės, dabartinėje Lietuvoje yra daug moralinio ir politinio sąmyšio ir jame lengvai klesti nusikaltėliai. Netikiu, kad pamojus kokia stebuklinga lazdele viskas pasikeistų į gera. Pirmiausia, reikia geros valios žmonėms patiems būti sąžiningiems ir patiems daryti gera Lietuvai. Antra, turime būti labiau atsakingi per rinkimus, kad į Seimą patektų kuo mažiau įvairaus plauko artistų, kuriems rūpi ne Lietuva, bet asmeniniai interesai. Pagaliau reikia prašyti ir Dievo pagalbos. Be jos mes ir laisvės nebūtume pasiekę.

Mons. A. Svarinskui buvo ypač skaudu, kad dabar Lietuvoje nebeliko šeimos, mokyklos ir Bažnyčios bendrumo jaunų žmonių ugdymo srityje. Jis sakė, kad „bolševikinis ateizmas… sugriovė bet kokį autoritetą, nes jei nėra Dievo autoriteto, tai nėra nei Tėvynės, nei mokytojų, nei tėvų autoriteto“. Jo įsitikinimu savaiminė kartų kaita be tinkamo ir sutelkto dorinio auklėjimo, tikro dvasinio atsinaujinimo tautai neatneš. Kiek yra svarbu toje sekuliarizuotoje aplinkoje atstatyti minėtų trijų jaunimo auklėjimo atramų vieningumą ir koks čia Bažnyčios vaidmuo?

Būtų idealu, jei šeima, mokykla ir Bažnyčia vieningai ugdytų jaunus žmones. Tačiau nereikia gręžiotis į praeitį, bet žiūrėti, ką galima padaryti šiandien. Ačiū Dievui, Bažnyčios žmonės yra laimėję labai geras pozicijas ir mokykloje gali tikinčių tėvų vaikams dėstyti tikybą. Tik reikia išnaudoti turimas sąlygas. Aš daug kur mokyklose ir universitetuose matau daug geranoriškumo, tik reikia ne dejuoti, o daugiau dirbti. Mes pilnai neišnaudojame dabartinių sąlygų evangelizacijai ir katekizacijai, o kai to nepadarome, tuomet visos mūsų dejonės Dievo teisme atsisuks prieš mus ir kaltins, kodėl miegojome, kai reikėjo dirbti.

Tikrai nesutinku, kad Bažnyčia yra abejinga dabartinių iššūkių akivaizdoje, bet pasikartosiu, dirbkime ten, kur įmanoma ir kiek įmanoma, o tuomet ir Dievas padės, ir rezultatai bus dar geresni. O jei vienoje kitoje mokykloje nėra geros atmosferos tikėjimui sklisti, tai dar nėra nei pasaulio pabaiga, nei Lietuvos pabaiga. Nereikia norėti visus pakeisti po penkiasdešimt karingo ateizmo viešpatavimo metų. Reikia ne aimanuoti, bet iš peties dirbti. Kunigams reikia daugiau judėti.

Mons. A. Svarinskas perspėjo, kad lietuvių tautai dėl visuotinės demoralizacijos gresia mirštamas pavojus, kad „jeigu ir toliau elgsimės taip pasyviai, prisitaikėliškai, nenuosekliai, kaip iki šiol, išnyksime. Išnyksime kaip dūmas. Pats pavojingiausias dalykas, kad mes jau pripratome prie melo, kad susitaikėme su neteisybe“. Gelbėjantis iš tokio žudančio pasyvumo, jis kvietė į vieningą katalikiškos visuomenės žadinimą, mobilizaciją, pabrėždamas, kad „Lietuvai reikia vieno galingo judėjimo, o ne keliolikos susiskaldžiusių sąjūdžių, frontų, santalkų, pasirinkimų...“ Įdomu prisiminti, kad grįžęs iš tremties Vakaruose į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą mons. A. Svarinskas 1990 metų birželį Kauno arkivyskupijoje pirmiausia buvo paskirtas dvasiniu Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu. Taigi ši masinė organizacija, prieš sovietinę okupaciją vienijusi beveik milijoną Lietuvos katalikų, buvo galinga pasauliečių tikinčiųjų atrama Bažnyčiai, buvo vėl atkurta. Kodėl sustojo tolesnis LKVC vystymasis? Ar dėl pasauliečių esą perdėtos įtakos ir aktyvumo Bažnyčioje baimės ir nepasitikėjimo jais?

Katalikų veikimo centras Lietuvoje nebuvo rimtai atkurtas. Gal ir negalėjo būti atkurtas ir ne todėl, kad kažkas bijojo pasauliečių. Priešingai, dabartinė Bažnyčia kaip tik ragina pasauliečius imtis daugiau iniciatyvos. Visų katalikiškų organizacijų veiklą kiekvienoje vyskupijoje koordinuoja vyskupas. Jis turi teisę ir galimybę sukurti bet kokį sau pavaldų organą, kuris koordinuotų evangelizacinę ir sielovadinę veiklą. Bet ar tai ką nors išspręs, jei nebus sielovadiniu uolumu degančių darbininkų? Struktūrų dauginimas nėra pats geriausias dalykas. Reikia, daugiau Dievo ir žmonių meile liepsnojančių kunigų ir pasauliečių, tuomet ir sielovadinio darbo rezultatai bus žymiai geresni. Kita vertus, nevalia nematyti, kiek daug yra gražiausių iniciatyvų mokyklose, organizacijose. Kiek visokių judėjimų, dvasinių grupių, rekolekcijų. Daug ko nebuvo net prieškario Lietuvoje. Tik šiandien reikia neužmiršti, kokia buvo anuomet kultūrinė aplinka ir kokią turime dabartinę kultūrinę aplinką, visiškai nepalankią dvasinėms vertybėms, nes ji remiasi hedonizmu ir vartotojiškumu. Todėl prieškario Lietuvos lyginimas su dabartine Lietuva kartais gali klaidinti ir stumti į pesimizmą.

Laidotuvių šv. Mišių homilijoje Jūs pabrėžėte, kad paskutinis pareigybinis monsinjoro A. Svarinsko prašymas – būti Lietuvos partizanų kapelionu, rūpinantis kovų už tikėjimo ir tautos laisvę paveldo saugojimu. Tai jis ir darė su visišku atsidėjimu. Kokia tolesnė šios tarnystės ateitis, ir ar bus reikiamai Lietuvos Bažnyčioje rūpinamasi praeities kankinystės atminimu, kuris labai svarbus švietėjiškoje ir jaunųjų katalikų auklėjimo veikloje, pabrėžiant dėkingumą už gautą laisvę?

Svarbu rūpintis savo tautos laisvės paveldu, svarbu, kad neliktų užmirštos žmonių sudėtos aukos. Tačiau vien tik statydami paminklus visko neišspręsime. Matau daug kur mokyklose gražias pastangas perduoti jaunajai kartai tai, ką sunkiausiais metais išgyvenome ir ištvėrėme. Būtų idealu, kad mūsų švietimo sistemoje būtų pakankamai dėmesio skiriama šiai svarbiai mokinių ugdymo sričiai. Ne mažiau svarbu tai, ką vaikai gauna šeimoje ir bažnyčioje.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tautos aukų įamžinimą Kryžiaus kelio koplytėlėse Šiluvos šile. Piligrimai, eidami į Šiluvą nuo Dubysos, turi galimybę apmąstyti ne tik Jėzaus, bet ir mūsų tautos kančią ir sudėtas aukas.

Jūs, ištikimai kovodamas už blaivybę, esate pabrėžęs, kad reikia nepasiduoti „saikingo girtavimo melui“, todėl turbūt pritariate kitų Lietuvos vyskupų iniciatyvai, kad pagerbiant mons. A. Svarinsko, atkakliai kovojusio su pragaištinga girtuoklyste, atminimą, pakviesti tikinčiuosius bent iki metų pabaigos visiškai susilaikyti nuo svaigalų vartojimo? Juk blaivybė ir viltis dėl šviesios tautos ateities, dėl kurios kūrimo aukojosi kunigas legenda A. Svarinskas, yra neatsiejamos?

Aš pritariu kiekvienai gražiai iniciatyvai blaivybės klausimu, net ir iki metų galo visiškai nevartoti svaigalų, tačiau nedrįstu teigti, kad tik abstinencija yra išganymas. Bręstančiam jaunimui labai linkėčiau būti abstinentais, tačiau jei subrendęs žmogus vaišėse išgeria taurelę, nereikėtų jį priskirti prie saikingai girtaujančių. Nei vyskupas Motiejus Valančius, kuris labai daug nuveikė blaivindamas Žemaitiją, nebuvo abstinentas. Ar už tai galima jam ką nors prikišti? Priešingai, manau, kad jo pavyzdžiu ir šiandien reikia mokyti žmones krikščioniškai gyventi ir vaišintis.

Dėkoju už pareikštas mintis.

Kalbino Mindaugas BUIKA

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija