Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Bendruomenėse“,
„Istorija ir dabartis“, „Naujakuriai“, „Pažintis“, „Susitikimai“,
„Tarp lietuvių“, „Tėviškės lobiai“, „Žvilgsnis“.

Naujakuriai

Nesigaili palikę Vilnių

Bronius VERTELKA

Ūkininkė Jurgita Juškienė

Išsukus iš greitkelio Panevėžys–Vilnius ties Genėtiniais ir pavažiavus žvyrkeliu Raguvos kryptimi, kairėje pusėje galima pamatyti ramiai žolę pešančią karvių bandą. Čia prasideda ūkininkės Jurgitos Juškienės valdos. O į sodybą galima nueiti iš abiejų pusių pušaitėmis apsodinta alėja.

Jurgitos senelis Richardas Jovaišas, vos Lietuva tapo laisva ir ėmė savininkams grąžinti žemes, iš Vilniaus parkako į Genėtinius. Pradžioje turėjo įsikurti sovietmečiu nuniokotame klojime.

Jurgita nuo vienuolikos metų gyveno su seneliu (grįžus į kaimą senelė po metų mirė). Išėjo vidurinius mokslus Raguvoje. Paskui studijavo teisę Vilniaus Mykolo Riomerio universitete. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą, dirbo valstybinėje institucijoje. „Kaimo žmonės įsivaizduoja, kad mieste lengva pragyventi. Jeigu nori užsidirbti pinigų, lygiai tiek pat reikia dirbti“, – dabar sako J. Juškienė. Bet jos meilė kaimui buvo kur kas stipresnė nei Vilniui. Prieš šešerius metus su vyru Giedriumi (ekonomistu) persikėlė į Genėtinių vienkiemį. Porą metų mokėsi, kaip reikia ūkininkauti. Vyrui patiko kaimiški darbai, nors jis – grynas vilnietis. Gyvulius išauklėjo taip, kad žiemą, įėjus į tvartą, pakanka sušvilpti, kad jie atsistotų.

Tėviškės lobiai

Pažintinis miško parko takas

Bronius VERTELKA

Pakruojo miškų urėdas Kazys Gudas

Iš Pakruojo važiuojant Panevėžio link, Rozalimas yra pirmas didesnis miestelis. Čia kadaise sveikatos sėmėsi rašytojas Jonas Biliūnas, dažnokai užsukdavo pirmoji nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gikonių kaimas netoli Rozalimo – poeto Henriko Radausko tėviškė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį įkurtas Rozalimo 290 ha miško parkas. Už praėjusią vasarą, prieš pat Jonines, miestelis sulaukė malonios staigmenos – buvo atidarytas pažintinis miško parko takas. Pramogoms ir poilsiui skirta 55 ha miško, o paties tako ilgis – apie 4,5 kilometro. Senokai to laukė vietos gyventojai. Taką jau sugebėjo pamilti užsukantys į Rozalimą. Jį bando įveikti pėsčiomis, minant dviračio pedalus, sutiksi bėgiojančius.

Pažintis

Gyvenimo džiaugsmo ieškojimai ir atradimai

Petras IVANOVAS

Jurgitos ir Mindaugo Lukošiūnų šeima savo sodyboje Vosyliškio kaime

Jurgitos vaikystė neišsiskyrė iš kitų jos bendraamžių. Gimė Zarasuose, čia mokėsi. Baigusi tuometinę Pauliaus Širvio vidurinę mokyklą, išvažiavo mokytis į Uteną. Buvo didelė svajonė pabėgti iš šio nuošalaus krašto į didmiestį. Be jo zarasiškė net neįsivaizdavo savo gyvenimo. Sėkmingai Utenoje baigė kolegiją ir įsigijo bendrosios praktikos slaugytojos specialybę. Jos svajonė išsipildė. Įsidarbino Vilniuje, Santariškių klinikos Kardiochirurgijos skyriuje. Jaunoji specialistė dirbo su pasaulinio garso chirurgais, dalyvavo ir širdies transplantacijos operacijose. Ramybės nebuvo jokios. Konvejeris sukosi – operacinė, palatos, operacijos, ligonių slaugymas, pagalba jiems. Atsidūrė Jurgita kaip audringoje jūroje. Tačiau apie tokį gyvenimą ji svajojo ir jo troško – nė minutės ramybės, nė minutės atokvėpio. Pati ramiausia minutė, kai pasveikęs ligonis atsisveikindamas taria padėkos žodžius. Visada jų nusipelnė ir Jurgita. Prisimena ji savo darbo metus su pasididžiavimu. Visada buvo svarbu, kad žmogus net sunkią akimirką neprarastų orumo. Visus vienodai ligonius guodė, prausė, valė, tvarkė. O kiekviena operacija ne tik gydytojui, bet ir slaugytojai buvo sudėtingiausiais egzaminas, kurio baigties niekas nežino. Kaip sakoma, medicinoje garantijų niekada nebūna, ypač atliekant nepaprastai sudėtingas operacijas. O juk šalia ligonio daug ir sudėtingos aparatūros. Kol chirurgai operuoja, slaugytojos privalo išmanyti šiuos įrenginius, stebėti rodmenis, asistuoti chirurgui. Jurgita pripažįsta, kad slaugytojos arčiausiai žmogaus. Per šešerius darbo metus įsitikino, kad šių medikių profesionalumas ir meistriškumas dažnai lemia gydymo sėkmę ir kokybę, nuo slaugytojų kompetencijos ir nuoširdumo labai priklauso gydymo sėkmė. Jurgita visada lengvai bendraudavo su ligoniais. Su ja ligoniai atvirai dalijasi mintimis, todėl būtent ji dažnai padėdavo rasti jiems atsakymą į sunkiausius klausimus. Pamėgo Jurgitą skyriaus kolektyvas, džiaugėsi slaugytoja ir pacientai, ir jų artimieji.

Tarp lietuvių

Ukrainietis eitų ginti Lietuvos laisvės

Bronius VERTELKA

Viktoras Ševčenko su savo artimaisiais

Tai, kad Rusija grūmoja kumščiu nepriklausomai Ukrainai, it peiliu smaigsto Viktoro Ševčenkos širdį. „Jeigu sumanytų okupuoti mano gimtąją šalį, vykčiau jos ginti savanoriu. Tą patį daryčiau, jeigu kažkas bandytų kėsintis į Lietuvos laisvę. Man ji – jau kaip antroji Tėvynė“, – ryžtingai nusiteikęs 63 metų vyras.

Viktoras puikiai kalba lietuviškai, net neįtarsi, kad jis – kitos tautybės. Su lietuvaite Irena ukrainietis susipažino tarnaudamas Rukloje – jau 43 metai jiedu kartu. Užaugino tris vaikus, juos auklėjo katalikiškai. Atžalos išmoko ir ukrainiečių kalbą. Viktoras ir Irena Ševčenkos jau sulaukė šešių anūkų, išaugino net penkis svetimus vaikus.

„Kai savieji susuko savo gūžtas, namuose tapo neįprastai tylu. Pasitarę su žmona nusprendėme imti globoti vieną ar du vaikus. Iš karto atvežė penkis, leido rinktis. Kurį čia išskirsi, visus pasilikome“, – tokią gyvenimišką istoriją pasakojo Viktoras. Keturi jų – jau savarankiški. Likęs vienas su Ševčenkomis – jau dvyliktokas, šis galvoja apie miškininko studijas Kaune. Globėjas džiaugėsi: neblogas vaikis užaugo.