2014 m. rugsėjo 26 d.    
Nr. 36
(2107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Tarp lietuvių

Ukrainietis eitų ginti Lietuvos laisvės

Bronius VERTELKA

Viktoras Ševčenko su savo artimaisiais

Viktoras Ševčenko Lietuvą
laiko savo antrąja gimtine

Tai, kad Rusija grūmoja kumščiu nepriklausomai Ukrainai, it peiliu smaigsto Viktoro Ševčenkos širdį. „Jeigu sumanytų okupuoti mano gimtąją šalį, vykčiau jos ginti savanoriu. Tą patį daryčiau, jeigu kažkas bandytų kėsintis į Lietuvos laisvę. Man ji – jau kaip antroji Tėvynė“, – ryžtingai nusiteikęs 63 metų vyras.

Viktoras puikiai kalba lietuviškai, net neįtarsi, kad jis – kitos tautybės. Su lietuvaite Irena ukrainietis susipažino tarnaudamas Rukloje – jau 43 metai jiedu kartu. Užaugino tris vaikus, juos auklėjo katalikiškai. Atžalos išmoko ir ukrainiečių kalbą. Viktoras ir Irena Ševčenkos jau sulaukė šešių anūkų, išaugino net penkis svetimus vaikus.

„Kai savieji susuko savo gūžtas, namuose tapo neįprastai tylu. Pasitarę su žmona nusprendėme imti globoti vieną ar du vaikus. Iš karto atvežė penkis, leido rinktis. Kurį čia išskirsi, visus pasilikome“, – tokią gyvenimišką istoriją pasakojo Viktoras. Keturi jų – jau savarankiški. Likęs vienas su Ševčenkomis – jau dvyliktokas, šis galvoja apie miškininko studijas Kaune. Globėjas džiaugėsi: neblogas vaikis užaugo.

Augintais vaikų globos namuose Ševčenkos rūpinosi kaip savais. Būdavo, Viktoras susodina juos automobilin ir lekia prie Juodosios jūros. Pasistato ten palapinę dviem savaitėms. Ne vieną vasarą buvo tokia vaikų ekskursija. Dabar nesiryžtų imti globon svetimų, nebent tuos, kurių tėvai žuvo, ar ištiko kitokia baisi nelaimė.

Jei vėl keliautų į Ukrainą, už vairo sėstų ne Viktoras, bet vairuotojo teises gavęs jo anūkas. Vyktų per Baltarusiją, kadangi Lenkijos keliuose būna labai daug sunkiasvorių mašinų. Šiaip kelią automobiliu į gimtąją šalį Viktoras įveikdavo per parą.

Kirovohrade jis turi nemažai giminių, būtinai pas juos pasisvečiuoja. Žmona Irena kartu nevyksta, nes jai tai – mažai pažįstamas kraštas ir nejaučia jam kažkokios nostalgijos. Bet ji irgi labai mėgsta turistines keliones, yra aplankiusi ne vieną pasaulio šalį.

Pats Viktoras gimė Salecharde (Jamalo–Nencų autonominė apygarda). Jo motina, sugebėjusi pabėgti iš vokiečių koncentracijos stovyklos, iki karo pabaigos slapstėsi. Užėjus rusams, gavo 15 metų lagerio. Buvo apkaltinta už tai, kad vokiečiai jos nenušovė. Už panašų „nusikaltimą“ tėvas buvo įkalintas 25 metams. Laisvę jiedu atgavo tiktai mirus Stalinui. Nuo dviejų metų Viktoras gyveno Kirovohrade. Dar prieš armiją jis sugebėjo baigti meno mokyklą. Jaunuolį labiau traukė darbai iš medžio. Tokį polinkį jis paveldėjo iš savo senelio, tikro medžio meistro. Meniškos sielos Viktoras Upytėje dirbo dailininku. Prieš 10 metų buvo priverstas išvis atsisakyti darbo su medžiu. Menkiausios jo dulkelės imdavo dusinti.

Viktoras nesamdė medžio meistrų, kai statėsi gyvenamąjį namą Upytėje. Pats paklojo jo pamatus ir stogą uždengė. Ko nesugebėjo pasidaryti vienas, į talką ateidavo kaimynai. Ūkinį pastatą mūrijo beveik vienas. Prieš keletą metų Kaune namą sūnui pastatė.

V. Ševčenko tik geru žodžiu vertina lietuvius, giria jų darbštumą, vaišingumą. Visiškai kitaip atsiliepia apie rusus. Papasakojo, kaip važiavo rusas Ukrainos keliais ir viršijo nustatytą greitį. Sustabdytas policijos ėmė dejuoti, kad ne tik Lietuvoje jį skriaudžia, bet ir Ukrainoje ketina nubausti. „Jeigu čia taip tau blogai, tai ko įsikibęs kaip kokia erkė laikaisi Lietuvos, ko nevažiuoji į išsvajotąją savo Rusiją“, – neiškentė nepasakęs Viktoras. Tada jam knietėjo rusui uždrožti per sprandą. Upytėje gyvenantis vyras stebisi tokiu rusų nesusipratimu: visą amžių pragyvena Lietuvoje ir neišmoksta kalbėti lietuviškai.

Viktoras nemėgsta slankioti be darbo. Kai buvo jaunesnis ir sveikata leido, ūkininkavo. Laikė karvių, augino kiaules (tuo metu ir valgytojų buvo nemažai). Dabar laiko ožką, lesina paukščius.

Viktoras pasiūlė paragauti jo virtų ukrainietiškų barščių. Prie stalo išsitariau, kad per sovietų sukeltą badmetį Ukrainoje išmirė 10 milijonų žmonių. „Per visą sovietmetį, įskaitant tremtis ir lagerius, mano gimtoji šalis prarado 30 milijonų žmonių“, – pataisė V. Ševčenko.

Užtat taip brangi Viktorui Ukraina, į ją vyksta net neperspėjęs savo giminaičių. Kirovograde palaidotas jo tėvas, mamos palaikus priglaudė jau Lietuvos žemė.

Upytė, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija