2014 m. rugsėjo 26 d.    
Nr. 36
(2107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kankinystės patirtis ir tarpreliginė darna

Popiežiaus Pranciškaus vizito Albanijoje bruožai

Mindaugas BUIKA

Albanijos katalikai laukia
Šventojo Tėvo prie ištiestos
nacionalinės vėliavos, kurioje
atvaizduotas dvigalvis erelis.
Atkreipęs į tai dėmesį Popiežius
kvietė albanus kilti aukštyn,
bet neužmiršti savojo lizdo

Sutikdami popiežių Pranciškų,
albanai laikė iškėlę savo
labiausiai žinomos katalikės
palaimintosios Motinos Teresės portretą

Popiežius Pranciškus kalba
Albanijos valstybės ir visuomenės
veikėjams. Greta jo – šalies
prezidentas Bujaras Nušanis

Dvasiniai Albanijos tradicinių religijų
vadovai 2005 metais, pasirašę bendrą
pareiškimą dėl moralinės atsakomybės
tautai. Pirmas iš kairės – Tiranos
katalikų arkivyskupas Rokas Mirdita

Šventasis Tėvas džiugiai
sutinkamas Tiranos gatvėse

Sunkios komunistinio ateizmo pasekmės

Likdamas ištikimas savo pastoracinio mokymo nuostatoms, kad pirmenybę reikia teikti vadinamosiose periferijose esantiems žmonėms, tautoms ir regionams, popiežius Pranciškus savo pirmąją apaštalinę kelionę Europoje už Italijos ribų atliko ne į kokią nors klestinčią šalį, bet į neturtingą Albaniją. Beje, verta prisiminti, kad ir pačioje Italijoje išsirengdamas į pirmąjį vizitą už Romos vyskupijos ribų, Šventasis Tėvas pirmiausia nuvyko ne į kokį didelį miestą ar garsią šventovę, bet į tolimąją Lampedūzos salą, priimančią suvargusius pabėgėlius, mažais laiveliais atplaukiančius nuo šiaurinių Afrikos krantų ieškoti prieglobsčio. Rugsėjo 21 dieną popiežiaus Pranciškaus aplankyta Albanija yra tikra periferija ne tik prastais ekonominiais rodikliais, bet ir religiniu gyvenimu, kadangi ji yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje musulmonai sudaro daugumą (daugiau kaip du trečdalius) iš 3,2 milijono šios šalies gyventojų, o krikščionys tik apie trečdalį (20 proc. stačiatikiai ir tik 10 proc. katalikai). Tiesa, po XX amžiaus antroje pusėje ilgus dešimtmečius trukusio išskirtinai agresyvaus komunistinio režimo valdymo, susijusio su stalinistiniu Envero Hodžos (Enver Hoxha (1908–1985)) asmenybės kultu, kai Albanija pirmoji pasaulyje net konstitucijoje buvo paskelbusi, kad vienintelė šalies pripažįstama religija yra ateistinė propaganda, o visos kitos visiškai uždraustos, tikrų tikinčiųjų skaičius gerokai sumažėjęs visose tradicinėse tikybose. 1991 metais žlugus komunizmui, vykdant demokratizaciją ir atstatant religijos laisvę, Albanijos ir katalikišką bažnytinį gyvenimą teko faktiškai kurti iš naujo su kaimynų italų ir kitų užsienio misionierių pagalba. 1993 metais, Albaniją su apaštaliniu vizitu aplankęs šventasis popiežius Jonas Paulius II, konsekravo pirmuosius šalies vyskupus, kurie iki tol dvasinę tarnystę atliko emigracijoje ir grįžę į tėvynę uoliai ėmėsi naujosios evangelizacijos.

Dabartinis popiežius Pranciškus prieš praėjusio sekmadienio apsilankymą toje Balkanų regiono šalyje kalbėdamas apie savo kelionės motyvus „pabrėžė, kad pirmiausia nori pagerbti komunistinio režimo kankinius, patyrusius, ką reiškia praktinis ateizmas, kada pats dalyvavimas pamaldose reiškė sunkų antikonstitucinį nusikaltimą! Komunistinėje Albanijoje 1967 metais visiškai uždraudus viešą tikėjimo išpažinimą, buvo išgriauta daugiau kaip 2 tūkstančiai maldos namų (bažnyčių, cerkvių, mečečių), o kiti paversti teatrų, kino, šokių salėmis ar sandėliais. Buvo nužudyta, žvėriškai nukankinta ir įkalinta daugybė visų religijų dvasininkų, vienuolių, religiniame gyvenime aktyvesnių pasauliečių, ir tik keletas susenusių kunigų, giliame pogrindyje neatsisakiusių savo tarnystės, sulaukė laisvės dienų. Albanijos šeimų tėvai konstitucijoje įrašyta nuoroda buvo įpareigoti suteikti savo atžaloms „komunistinį (taigi, ir ateistinį) auklėjimą“, o vaikai buvo mokyklose skatinami išduoti ir viešai pasmerkti pastebėtą savo artimųjų religingumą. Galbūt kaip tik tokio jaunųjų kartų „auklėjimo“ pasekmės yra daugiausiai prisidėjo, kad albanai visoje Europoje yra ypač išgarsėję korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo mastais, prekyba žmonėmis (prostitucijos verslu) ir narkotikų kontrabanda. Ir kaip tik įsivyravęs toks nusikalstamumo mentalitetas yra tapęs didžiausia kliūtimi Albanijos socialinei pažangai bei šalies europinei integracijai. Šalies Katalikų Bažnyčia griežtai kritikuoja šias ydas, pabrėždama, kad jų įveikimui pirmiausia būtinas dvasinis atsinaujinimas.

Kartu kurti tautos gerovę

Kitas jau pozityvus ir sektinas dabartinio albanų tautos ir valstybės gyvenimo bruožas, kuris irgi paskatino popiežių Pranciškų neatidėliotinai apsilankyti Albanijoje, sutelkiant šiam vizitui tarptautinį dėmesį, yra akivaizdi ir vyriausybės palaikoma tarpreliginė darna. Albanija turbūt yra viena iš keleto tokių pasaulio valstybių, kurioje krikščionys, būdami akivaizdžioje mažumoje, jaučiasi esą tikri savo šalies pilnaverčiai savo šalies piliečiai kartu su kitų tikybų, įskaitant musulmonų daugumą, išpažinėjais. Prieš vizitą kalbėdamas žurnalistams Šventasis Tėvas su pasigėrėjimu pripažino, kad albanai – musulmonai ir krikščionys – sugebėjo savo šalyje sudaryti tikrą nacionalinės vienybės valdymo struktūrą, o skirtingų religinių grupių dvasiniai vadovai suformavo tarpreliginę tarybą, kuri labai padeda šiai pusiausvyrai. Taigi popiežius Pranciškus, aplankydamas ir padrąsindamas Albaniją, norėjo pasakyti visoms pasaulio šalims, kuriose dabar veikia įvairios religinės tradicijos, kad įmanoma gyventi ir dirbti kartu. Šis taikaus tarpreliginio sambūvio pavyzdys labai aktualus šiandien, kai įvairiose musulmonų daugumos šalyse, ypač Artimųjų Rytų regione, krikščionių mažumos patiria sunkius išbandymus, savo teisių suvaržymus, islamo teroristų išpuolius. Per visą pastarąjį albanų tautos valstybingumo šimtmetį (ši šalis po 500 metų trukusios Turkijos osmanų imperijos nelaisvės išsivadavo 1912 metais) nepaisant Antrajame pasauliniame kare patirtos Italijos fašistinės ir Vokietijos nacistinės okupacijos bei vėlesnio komunistinio režimo represijų, įvairių religijų išpažinėjai vieni kitus ištikimai palaikė, pabrėždami, kad tautinis tapatumas yra svarbiau už tikybų skirtumus.

Albanai pagrįstai didžiuojasi, kad, nepaisant visų okupacijų, jiems pavyko nuo Holokausto išgelbėti ne tik visus savo šalies žydus, bet ir tūkstančius kitų, radusių prieglobstį kaimyninių ir tolimesnių kraštų, kur jiems grėsė mirties lagerių likimas žmonių.

Dabar tarpreliginio bendradarbiavimo kontekste plataus tarptautinio dėmesio susilaukė, ypač žinant Balkanų sunkumus, Albanijos pagrindinių religinių bendruomenių – musulmonų (sunitų ir bektašių) ir krikščionių (stačiatikių ir katalikų) – vadovų 2005 metų kovo 18 dieną paskelbta istorinė „Deklaracija dėl bendro moralinio įsipareigojimo“. Tame dokumente, kuris buvo pasirašytas sostinėje Tiranoje, dalyvaujant Albanijos valstybės vadovams ir užsienio diplomatams, pripažįstama, kad beveik 50 metų trukus visiškam tikėjimo ir religinių institucijų uždraudimui valdant komunistams, dvasines tradicijas ir vertybes pavyko išsaugoti tik didžiulių aukų dėka. Dabar, kai tas baisusis persekiojimų etapas jau praeityje ir religinis gyvenimas atsigavo ir vėl klesti Albanijoje, tradicinių tikybų lyderiai reiškia pasiryžimą kartu darbuotis, kad nebūtų nepasitikėjimo ir priešiškumo tarp žmonių, kad būtų kuriama stipri pilietinė visuomenė, kad būtų ginama gyvybė ir žmogiškasis orumas. Krikščionių ir musulmonų religiniai vadovai minėtoje Deklaracijoje pripažino, kad, nepaisant tikybų skirtumų, daugelis jų tradicijų vertybių yra bendros, ir tai yra pagrindas abipusiškam vertinimui, bendradarbiavimui ir taikiam sambūviui atgautos laisvės sąlygomis. Be kitų svarbių dalykų, 2005 metų pareiškime, kurį Katalikų Bažnyčios vardu pasirašė tuometinis Albanijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Tiranos arkivyskupas Rokas Mirdita (Rrok Mirdita), dvasiniai lyderiai kreipiasi į žiniasklaidą, kad ji tautoje neskatintų priešiškumo ir nepasitikėjimo, bet pozityviai prisidėtų prie sveikos demokratijos visuomenėje kūrimo ir tame kontekste teisingai ir pagarbiai nušviestų visus religinio gyvenimo įvykius. O iškilusių naujų socialinių iššūkių akivaizdoje krikščionių ir musulmonų vadovai pasižada pirmiausia ginti tuos, kurie patiria kančias, ir skatinti, kad būtų laikomasi ne tik žmogaus sukurtų, bet ir amžinųjų Dievo įstatymų.

Ekstremistinio religijos iškraipymo pavojus

Šį sektiną Albanijos tarpreliginės darnos bruožą dabartinėmis religijos laisvės sąlygomis popiežius Pranciškus kaip tik pirmiausia pabrėžė kalbėdamas Albanijos prezidento Bujaro Nišanio (Bujar Nishani) rezidencijoje Tiranoje vykusiame jo susitikime su šalies pilietinės valdžios atstovais, dalyvaujant užsienio diplomatams ir dvasiniams pagrindinių religijų lyderiams. Jis sakė, kad taikus skirtingų tikybų išpažinėjų sambūvis ir bendradarbiavimas, Albanijoje įsivyravusi katalikų, stačiatikių ir musulmonų abipusės pagarbos ir pasitikėjimo atmosfera yra brangi dovana šaliai. Tai – geras pavyzdys visam šių laikų pasauliui, kai neretai pilietinėje nesantaikoje ar tarptautiniuose konfliktuose (Ukrainoje, Nigerijoje, Irake ar Sirijoje) įvairios ekstremistinės ir teroristinės grupės iškraipo autentišką religijų dvasią ir esamus tikybų skirtumus stengiasi pritaikyti savo naudai. „Tai sukuria pavojingas situacijas, kurios veda į dar didesnį susipriešinimą ir smurtą, kuris yra priešingas kiekvienos religijos nuostatai, skatinančiai atvirą ir pagarbų dialogą bei kolektyvinį mąstymą, ką reiškia tikėti Dievu ir laikytis Jo įstatymo“, – sakė Šventasis Tėvas. Todėl jis rado būtent Albanijoje tinkamą progą kreiptis į visą tarptautinę visuomenę, ragindamas, kad daugiau nebūtų stengiamasi prisidengti Dievo „šarvais“ planuojant ir vykdant prievartą bei kitų engimą. „Niekas daugiau tenenaudoja religijos kaip preteksto išpuoliams prieš žmogaus orumą ir prieš kiekvieno vyro ir moters pagrindines teises, pirmiausia prieš teisę gyventi ir kiekvieno teisę į religijos laisvę!“ – ryžtingai kvietė popiežius Pranciškus.

Jis pripažino, kad Albanijos pavyzdys aiškiai rodo, kad taikus sambūvis tarp įvairių religijų išpažinėjų (ir net esant musulmonų daugumai bei krikščionių mažumai) yra ne tik trokštamas, bet galimas ir realus. „Tai teikia neįkainojamą naudą harmoningai žmonių pažangai, dialogui ir bendrojo gėrio siekiui, todėl šios dovanos mums visiems reikia prašyti Dievo savo maldose“,– aiškino Šventasis Tėvas, linkėdamas, kad Albanija šiuo aspektu liktų įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms šalims. Toks tarpreliginis bendradarbiavimas ir visų geros valios žmonių bendrystė reikalinga sprendžiant ir šiuolaikinius socialinius iššūkius, su kuriais susiduria Albanija, Europa ir visas pasaulis. Dabar, vykstant ekonominei ir kultūrinei globalizacijai, reikia dėti pastangas, kad tai skatintų visos visuomenės ir visų tautų vystymąsi bei augimą, kad nebūtų naudingas tik atskiroms gyventojų grupėms. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus nurodė rūpinimąsi vargšais, gamtos aplinka su derama pagarba visai kūrinijai. Jis sakė, jog kartu su rinkų globalizacija turi vykti ir solidarumo globalizacija, stiprinami pasitikėjimo saitai tarp individų ir valdžios struktūrų, ypač stengiantis kelti šeimos gyvenimo gerovę. „Šiandien Albanija gali dorotis su šiais iššūkiais laisvės ir stabilumo atmosferoje, ir šie du svarbiausi valstybinio gyvenimo bruožai turi būti saugomi kaip vilties ir tikėjimo ateitimi garantas, linkėjo baigdamas kalbą Šventasis Tėvas.

Neužmiršti žaizdų, bet vengti keršto

Žinoma, albanai supranta ir moka vertinti laisvę ir stabilumą, nes dar neužmiršo dramatiškos audringų permainų ir skaudžios kančių praeities XX amžiuje. „Dar visiškai neseniai jūsų šalies durys buvo užrakintos ir visas gyvenimas sukaustytas draudimų bei nurodymų grandinėmis sistemos, kuri neigė Dievą ir varžė religijos laisvę“, – sakė popiežius Pranciškus iš karto po susitikimo prezidentūroje Tiranos centrinėje aikštėje aukotų sekmadienio šv. Mišių homilijoje. Ta aikštė pavadinta galbūt labiausiai pasaulyje žinomos albanės Motinos Teresės iš Kalkutos (1910–1997) vardu. Ši katalikė vienuolė, kuri artimo meilės darbais išgarsėjo ypač Indijoje, kuriai už tuos nuopelnus 1979 metais buvo paskirta Nobelio taikos premija ir kurią 2003 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė Bažnyčios palaimintąja, Albanijoje galėjo apsilankyti tik žlugus komunistiniam režimui. Dabar homilijoje kreipdamasis į šimtus tūkstančių aikštę ir gretimas gatves užpildžiusių ir jo žodžius priderančiai priėmusių maldininkų, kurių dauguma buvo jauni žmonės, Šventasis Tėvas priminė, jog „tie, kurie bijojo tiesos, darė viską, kad išstumtų Dievą iš žmonių širdžių, pašalintų Kristų ir Bažnyčią iš šalies istorijos“. Albanija buvo viena pirmųjų Europos šalių, kurią pasiekė Evangelijos šviesa ir kurią (tuomet vadintą Ilyrija), kaip teigiama, buvo aplankęs pats apaštalas šv. Paulius. Primindamas baisaus komunistinio persekiojimo dešimtmečius, kai kančias dėl tikėjimo vienodai patyrė katalikai, stačiatikiai ir musulmonai, popiežius Pranciškus įvardijo Albaniją kaip kankinių žemę.

Jis sakė, kad ten daug krikščionių vyskupų, kunigų, vyrų ir moterų, vienuolių bei pasauliečių ir kitų religijų dvasininkų ir išpažinėjų savo gyvybėmis užmokėjo už ištikimybę tikėjimui, pateikdami nepaprastos drąsos liudijimus. Šventasis Tėvas pagarbiai pripažino, kad dvasioje jis lanko tas kankinystės vietas, dėdamas maldos ir dėkingumo gėlių puokštę su neblėstančiu to heroizmo atminimu. Stebint įspūdingą rugsėjo 21 dienos Popiežiaus aukojamų pamaldų Tiranoje vaizdą, galima buvo matyti piligrimų miniose laikomus iškeltus žymių kankinių atvaizdus. Šiuo metu Albanijos Bažnyčioje vedama 40 komunistų nužudytų katalikų (įskaitant vyskupus ir kunigus) beatifikacijos byla. „Bažnyčia, kuri išlikti gyva Albanijos žemėje, aš dėkoju už ištikimybės Evangelijai pavyzdį, – kalbėjo homilijoje popiežius Pranciškus. – Neužmirškime savo ilgos istorijos, išbandymų, žaizdų, bet ir nebūkime kerštingi. Ženkime pirmyn, darbuokimės su viltimi kurdami didingesnę ateitį“. Šiandien Albanijos durys atsivėrė, prasidėjo gyvybingas naujosios evangelizacijos laikotarpis, kuriame uždaviniai skirti visiems Dievo tautos nariams. „Kiekvienas pakrikštytas asmuo turi įgyvendinti savo vaidmenį Bažnyčioje ir visuomenėje“,– aiškino Šventasis Tėvas, kviesdamas tikinčiuosius ypač stiprinti solidarumo saitus, kad būtų kuriamos teisingesnės ir broliškesnės gyvenimo sąlygos.

Po šv. Mišių aukos prieš su pamaldų dalyviais kalbėdamas šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Pranciškus ypatingai kreipėsi į jaunus žmones, kurių buvo neįprastai daug. Priminęs statistinius duomenis, pagal kuriuos Albanija laikoma jauniausia šalimi Europoje, jis sakė, jog tas faktas kelia optimizmą, nes kur jaunimas, ten ir viltis. Kviesdamas jaunuosius albanų katalikus statyti gyvenimą ant tvirto tikėjimo pamato, šlovinti Viešpatį, mylėti kitus žmones kaip brolius ir seseris, imti pavyzdį iš protėvių ir kankinių, Šventasis Tėvas mokė sakyti „Ne“ pinigų stabmeldystei, netikrai laisvei ir individualizmui, alkoholio, narkotikų priklausomybei ir smurtui ir sakyti „Taip“ susitikimo ir solidarumo kultūrai, grožiui, kuris neatskiriamas nuo gėrio ir tiesos; sakyti „Taip“ gyvenimui, kuris kupinas entuziazmo ir ištikimybės net ir mažuose dalykuose. „Šitaip jūs kuriate geresnę Albaniją ir geresnį pasaulį, sekdami protėvių pėdsakais“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Baigdamas jis pavedė Švč. Mergelės Marijos, kuri Albanijoje ypač garbinama Gerosios Patarėjos titulu, globai visą šalies Bažnyčią ir jos žmones, ypač šeimas, vaikus ir senelius, kurie yra gyvoje tautos atmintyje.

Daugiau apie Popiežiaus vizitą Albanijoje rašysime kitame numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija