| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| Kuklus ir nuolankus Bažnyčios tarnas AA mons. doc. dr. jubil. Vytautas SIDARAS (1925 05 011948 10 312014 09 23)
Rugsėjo 23 dieną staiga mirė Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius ir Kauno seserų benediktinių vienuolyno kapelionas monsinjoras Vytautas Sidaras. V. Sidaras gimė 1925 m. gegužės 1 d. Kaišiadoryse, geležinkelio darbininko šeimoje. 1932 metais pradėjo lankyti Kaišiadorių pradinę mokyklą ir joje baigė šešis skyrius, 1939 metais įstojo į Kaišiadorių gimnaziją. 1943 metais V. Sidaras įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1948 m. rugsėjo 18 d. V. Sidarui buvo suteikti subdiakono, o kitą dieną diakono šventimai. Kunigu V. Sidarą, jam dar nebaigus viso seminarijos kurso, 1948 m. spalio 31 d. įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tų metų šventimai buvo tam tikra prasme išskirtiniai, nes, gresiant tremčiai, seminarijos vadovybė nutarė kunigais šventinti dar nebaigusius seminarijos diakonus. Visą seminarijos kursą jie turėjo baigti jau vėliau. Taigi ir Vytautas paskutiniuosius seminarijos egzaminus laikė jau būdamas kunigas. Pirmoji kun. V. Sidaro tarnystės vieta buvo Stakliškės. Ten 1949 metų pavasarį jis buvo paskirtas vikaro pareigoms ir dirbo tik iki rudens, nes tada vietinės Prienų rajono valdžios iniciatyva buvo išregistruotas iš Stakliškių ir kelis mėnesius negavo leidimo registruotis, kol galiausiai 1950 metų sausį buvo paskirtas Širvintų parapijos vikaru, tačiau ir ten darbavosi tik kelis mėnesius. Į nedidelę Žilinų parapiją kun. V. Sidaras 1950 metų pavasarį buvo paskirtas klebonu. Ten darbavosi dvejus metus, o 1952 metų pavasarį buvo perkeltas klebono pareigoms į Merkinę. 19591962 metais buvo klebonas Birštone, o 1962 metų rudenį buvo paskirtas Jiezno klebonu, o netrukus ir Stakliškių dekanu. Jiezne kunigas Vytautas darbavosi vienuolika su puse metų. Daug nuveikė, artindamas žmones prie Dievo, tvarkydamas ir remontuodamas bažnyčią. Ne veltui, jam jau palikus Jiezną, parapijiečiai vis prašydavo vyskupijos valdytoją grąžinti jų mylimą kleboną. 1974 metų sausį kun. V. Sidaras buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Tuo metu Kaišiadorių vyskupijos kurija buvo įsikūrusi Vievyje. 1979 m. vasario 17 d., mirus Vievio klebonui, kun. V. Sidaras greta jau turimų kurijos kanclerio pareigų buvo paskirtas ir Vievio parapijos klebonu. Tiek kanclerio, tiek klebono pareigas ėjo ištikimai ir rūpestingai, tačiau galbūt jam vis dėlto buvo artimesnė praktinė sielovada. Kai 1980 metais Kaišiadorių vyskupijos kurija kėlėsi į Kaišiadoris, jis pasiprašė atleidžiamas iš kurijos kanclerio pareigų ir prašė palikti jį Vievio klebonu, tiesa, po to ten darbavosi tik trejus metus. 1983 metais prasidėjo naujas kunigo Vytauto gyvenimo etapas. Jis buvo pakviestas dėstytojo pareigoms į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Joje dėstė dogminę teologiją ir grigališkąjį giedojimą, įsitraukė į Kauno Arkikatedros Bazilikos sielovadą. 1989 metų rudenį buvo paskirtas kunigų seminarijos prefektu, o 1991 m. birželio 7 d. vicerektoriumi. Greta šių pareigų 1992 metų pavasarį buvo paskirtas Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir Kauno seserų benediktinių vienuolyno dvasios tėvu. 1992 m. rugpjūčio 20 dieną kun. V. Sidaras buvo atleistas iš Kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigų, persikėlė gyventi prie Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios, toliau liko šios bažnyčios rektoriumi ir seserų benediktinių kapelionu. Jis ir toliau dirbo Kunigų seminarijos dėstytoju. 1993 m. kovo 25 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II kun. V. Sidarui suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) laipsnį. Nuo 1995 m. vasario 1 d. kun. V. Sidaras dirbo Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto teologijos dėstytoju. 1994 m. lapkričio 23 d. jam buvo suteiktos docento pareigos. 1995 m. gruodžio 14 d. mons. V. Sidaras tapo teologijos daktaru. 1998 m. rugpjūčio 1 d. mons. V. Sidaras pateikė prašymą įkardinuoti jį Kauno arkivyskupijoje, motyvuodamas tuo, kad jau ilgą laiką nebedirba Kaišiadorių vyskupijoje ir visas gyvenimas yra susietas su Kauno arkivyskupija. Tiek Kaišiadorių, tiek Kauno ordinarai palankiai atsiliepė į šį prašymą, ir mons. V. Sidaras tapo Kauno arkivyskupijos kunigu. 2009 m. vasario 23 d. jis buvo oficialiai paskirtas Kauno seserų benediktinių vienuolyno kapelionu. Mons. V. Sidaras konfratrų ir jį pažinojusiųjų atmintyje visuomet išliks kaip kuklus ir nuolankus Bažnyčios tarnas, visuomet pasirengęs patarnauti ganomiesiems, atviro ir nuoširdaus būdo, kartais netgi nedrąsus. Gabus muzikai ir dailei, mokantis jautriai prabilti į žmogaus širdį, jis visuomet uoliai tarnavo prie altoriaus, klausykloje, ir tik vienas Viešpats žino, kiek žmonių per jį atrado ramybės ir paguodos kelią. Mons. V. Sidaro žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Kauno Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčioje, kurioje 22 metus tarnavo rektoriumi, sykiu ir Kauno seserų benediktinių kapelionu. Laidotuvių šv. Mišios aukotos rugsėjo 25 dieną 12 valandą. Vidudienį gausus būrys dvasininkų, mirusiojo giminės, seserys benediktinės, Kauno kunigų seminarijos, VDU Katalikų teologijos fakulteto bei Šv. Mikalojaus (Benediktinių) rektorato bendruomenės atsisveikino su tėvu Vytautu Sidaru, dėkojo Dievui už jo ištikimą 66 metų kunigystės kelią, meldė naujų pašaukimų Lietuvai. Laidotuvių šv. Mišioms Šv. Mikalojaus bažnyčioje vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, apie 60 kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų (tarp jų ir Kaišiadorių vyskupijos, kurioje monsinjoras gimė, užaugo ir praleido dalį tarnystės metų, kai buvo įšventintas kunigu). Homiliją laidotuvėse pasakė Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius SJ (ją spausdiname atskirai). Prie kapo duobės Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje atsisveikinimo žodį pasakė seminarijos kurso draugas tą pačią dieną kunigu įšventintas apaštalinis protonotars jubil. Bronius Antanaitis. Garbusis dvasininkas dėkojo Dievui už Jo ištikimą tarną mons. Vytautą, prisiminė, kaip gražiai viso seminarijos kurso draugai kunigai (40) ir toliau vienas kitą palaikė po kunigystės šventimų, rengdavo susitikimus, melsdavosi vieni už kitus. Atsisveikindamas su bičiuliu, prel. B. Antanaitis minėjo monsinjorą Vytautą kaip žmogų, siekusį šventumo, kuris, jo paties žodžiais, pasiekiamas darbu ir malda. Mons. Vytautas buvo apdovanotas talentais, turėjo gražų balsą, bet tuo nesipuikavo ir visa skyrė Dievo garbei. Savo kapeliono gedinčių seserų benediktinių vardu atsisveikinimo žodį pasakė Kauno seserų benediktinių priorė ses. Juozapa Valerija Strakšytė OSB. Ji iki pat paskutinio atodūsio vienuolyno kapelionu ir bažnyčios rektoriumi tarnavusį mons. V. Sidarą minėjo kaip nuoširdų, kuklų ir nuolankų Bažnyčios tarną toks jis išliks seserų benediktinių ir daugelio jį pažinojusių žmonių atmintyje. Mums, seserims, jis bus autentiško atsidavimo, kuklumo ir susivaldymo pavyzdys, sakė benediktinių priorė, paminėdama, jog monsinjoras buvo daugelio mylimas nuodėmklausys, tikras Dievo gailestingumo apaštalas. Jis kiekvienam rasdavo stiprinantį žodį, buvo pelnęs ir mažųjų bažnyčios lankytojų, kurie čia rengdavosi Pirmajai Komunijai, meilę. Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos informaciją
Ilgametė ištikimybė Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS Atrodo, tik vakar sveikinome ir dėkojome Dievui už mons. Vytauto 65 kunigystės metus. Šiandien vėl dėkojame Dievui už monsinjoro gyvenimą, už jo tarnystę Bažnyčioje 66 metus ir palydime į gerojo Tėvo namus. Jis visą gyvenimą apie šiuos namus mąstė, dėl jų pasirinko kunigystę, kad galėtų daugeliui parodyti saugų kelią pas dangaus Tėvą. Mišių Evangelija priminė Kristaus palaiminimus. Šie palaiminimai yra kelias, kuriuo turi eiti visi ištikimi Jėzaus sekėjai. Šiuo keliu mons. Vytautas keliavo visą savo sąmoningą gyvenimą. Tėvų darbininkų namuose jaunas berniukas pažino Jėzų ir išmoko su juo bendrauti. Jei ne šios tikėjimo pamokos, vargu ar jaunuolis būtų peržengęs Kauno kunigų seminarijos slenkstį. Jį peržengė neramiais 1943 metais, kai jau darėsi vis aiškiau, į kur krypsta Pasaulinis karas, Lietuvai ir Bažnyčiai nežadėjęs nieko gero. Anuomet Kunigų seminarijoje medžiaginės sąlygos buvo gana sunkios, nes visi jautė karo meto ir pokario sunkumus. Tačiau tos nelengvos sąlygos jaunus klierikus grūdino. Šia prasme bet kokie sutinkami sunkumai yra Dievo dovana, jeigu tik juos panaudojame sau patiems ugdyti. Sovietinė valdžia, aiškiai besivadovaujanti antibažnytine politika, iškart nutarė Kunigų seminarijos klierikų skaičių sumažinti perpus, todėl klieriko Vytauto kursui kunigystės šventimai buvo suteikti dar nebaigus viso Seminarijos kurso. Jį reikėjo pabaigti jau būnant kunigu. Seminarijos rektorius skaudama širdimi pasiūlė klierikams rimtai pagalvoti ir, jei kurie turi nors kiek abejonių, Seminariją palikti, nes reikėjo tilpti į valdžios nustatytus rėmus. Tokiu būdu iš 300 klierikų Seminarijoje liko tik 150. Nuo 1948 metų kunigas Vytautas pradėjo savo kunigiškąją tarnystę ir ją ištikimai vykdė visus 66 metus. Vikaras, klebonas, kurijos kancleris, teologijos profesorius, giedojimo mokytojas, seserų kapelionas toks platus jo tarnystės spektras. Ir visur, kur jis tarnavo, paliko pačius gražiausius kunigiškos tarnystės vaisius. Pirmą kartą apie kunigą Vytautą išgirdau, vikaraudamas II Alytaus parapijoje; jis tuo metu dirbo Jiezno parapijos klebonu ir aplinkui sklido šviesus gandas apie gerą, darbštų ir pamaldų kleboną. Tarnauti žmonėms mons. Vytautui buvo didžiausias džiaugsmas. Gero, švelnaus, ramaus būdo kunigas kaip magnetas traukė žmones. Tačiau mons. Vytautas žmones traukė ne prie savęs, bet prie Dievo. Ne visiems šitaip pasiseka. Vienu metu monsinjorui Vytautui teko dirbti Kaišiadorių kurijos kancleriu, bet šios gana aukštos pareigos jo nežavėjo, juo labiau sovietiniais metais, kai valdžia visais įmanomais būdais kišosi į kurijos darbą. Pirmai progai pasitaikius šių pareigų atsisakė ir liko tarnauti žmonėms. Kai Tarpdiecezinei Kauno kunigų seminarijai reikėjo dogminės teologijos dėstytojo ir giedojimo specialisto, dėmesys krypo į Vievyje besidarbuojantį kunigą Vytautą. Tokiu būdu nuo 1983 metų kunigo Vytauto gyvenimas buvo susietas su Kunigų seminarija ir vėliau, Lietuvai atgavus laisvę, su Teologijos fakultetu. Kai grįžau iš lagerio ir buvau paskirtas Kunigų seminarijos dvasios tėvu, radau kunigą Vytautą einantį Seminarijos prefekto pareigas. Geras, bet reiklus prefektas klierikų buvo gerbiamas. Visiems jis buvo tėviškas ir švietė savo gražiu pavyzdžiu. Atkūrus prie VDU Teologijos fakultetą, kunigas Vytautas ilgus metus dėstė dogminę teologiją. Jis susigyveno su Seminarija, klierikais ir Kauno arkivyskupija. Vienu metu jis paprašė savo vyskupą, kad leistų jam visą laiką darbuotis Kauno arkivyskupijoje. Dvidešimt dvejus metus monsinjoras kaip rektorius tarnavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir buvo seserų benediktinių kapelionas. Jos galėtų daugiausiai pasakyti gerų žodžių apie šį ištikimą Dievo vyrą, kuris pridėjęs ranką prie arklo nesidairė atgal, bet ramiai ir tvirtai ėjo į priekį ir vedė visus, kurie buvo pavesti jo dvasinei globai. Pastaruoju metu, būdamas jau garbaus amžiaus, monsinjoras jau nepajėgė aprėpti vis augančių Šv. Mikalojaus bendruomenės poreikių. Kristaus Evangelijoje girdėjome palaiminimą: Palaiminti romieji jie paveldės žemę. Mes tikime, kad monsinjoras Vytautas paveldėjo dangų. Kunigams ne visuomet pasiseka išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasinių ir medžiaginių dalykų. Monsinjoras Vytautas nebuvo vienuolis, bet medžiaginius reikalus tvarkydamas sugebėjo elgtis vienuoliškai. Nesusikrovė turtų, nes jų nekrovė. O tai, ką turėjo, sugebėjo labai gražiai išdalinti, ir už tai esame laimingi, kad jam niekas nepritaikys rašytojos Žemaitės kalambūro, kad kunigo naudą velniai gaudo. Monsinjoras Vytautas ir žemiškas gėrybes sugebėjo taip tvarkyti, kad jos neštų naudą Bažnyčiai ir visiems žmonėms. Galima būtų daug kalbėti apie jo uolų tarnavimą, teikiant Sutaikinimo sakramentą ir visus kitus dvasinius patarnavimus. Į visus žmones jis žvelgė Jėzaus akimis ir jautė už juos atsakomybę prieš Dievą. Todėl su dideliu skausmu atsisveikiname su monsinjoru Vytautu, nes jis atstovauja kunigams, perėjusiems didelius išmėginimus, bet sugebėjusiems išlaikyti kunigystės šventimų pasiryžimus, gyvą tikėjimą, evangelinį dvasingumą ir pilną ištikimybę Evangelijai. Jis gyveno tuo, ką tikėjo ir ką skelbė. Teapdovanoja už tai Viešpats jį amžinąja šviesa ir ramybe savo artumoje.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |