|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
90 metų sulaukęs kun. Petras Tavoraitis kasdien aukoja šv. Mišias Livija ŠIUGŽDIENĖ
Rugsėjo 21-ąją į Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčią 11 valandos šv. Mišioms rinkosi daugiau nei įprasta žmonių. Tą dieną, dėkodamas Dievui už sulauktą 90 metų gyvenimo jubiliejų, šv. Mišias aukojo parapijos altaristas kunigas Petras Tavoraitis, kuris prieš beveik 66 metus buvo įšventintas kunigu. Kai kurie parapijiečiai ir atvykę svečiai rankose laikė gėlių puokštes, skirtas garbingą jubiliejų švenčiančiam kunigui. Kaip visada kunigas pamokslą sakė be jokio lapelio, pasiremdamas skaityta Evangelija. Po sukaktuvių šv. Mišių kun. Petrą Tavoraitį sveikino parapijiečiai, visuomenės atstovai. 90-metį kunigą dauguma minėjo kaip mokantį ligonius paguosti ir prieš operaciją, ir po operacijos, mokantį jautriai išklausyti žmonių išpažintis, patarti, kaip būti doriems. Jubiliatui parapijiečiai užrišo sukaktuvių tautinę juostą, choras sugiedojo specialiai jubiliatui giesmę Kristaus ant kranto stovėjo, jis buvo apdovanotas Auksiniu Santarvės medaliu ,,Pro augenda Concordia (Už Santarvės puoselėjimą) tą dovaną įteikė Lietuvos Santarvės fondo steigėjas Julius Kazėnas. Šis fondas Auksinį medalį per metus skiria trims pasirinktiems asmenims, skiriami du Santarvės ordinai, kartais net užsienio visuomenės veikėjams. Nors kun. P. Tavoraitis nelabai mėgsta nešioti įvairius ženklus, tačiau medalį žada kartais įsisegti į kunigiškus drabužius. Vis dar energingą ir veiklų kunigą sveikino ir XXI amžiaus redakcijos atstovai. Po sveikinimų jubiliatas atsidėkodamas pakvietė į parapijos namus vaišėms parapijiečiai, choristai ir svečiai gražiai pabendravo. Smagu matyti devyniasdešimties sulaukusį ir kunigo pareigas tokiame amžiuje uoliai vykdantį nepavargstantį dvasininką. Jis kasdien aukoja vakaro šv. Mišias, eina į toliau nuo gyvenamojo būsto esančią bažnyčią, o grįžęs smagiai lipa laiptais į savo butą ketvirtame aukšte. Labiausiai džiaugiasi, kad išlaikyti sveikatą padeda ne tik kasdienis lipimas į ketvirtą aukštą, bet ir tvarkingame jaukiame bute stovintis treniruoklinis dviratis, kuriuo galima mankštinti sąnarius. Ne veltui kun. P. Tavoraitis yra buvęs sveikuolių klubo narys. Net sulaukęs garbingo amžiaus mėgsta kasdien paimti į rankas knygą, skaito keliomis kalbomis: prancūziškai, angliškai, lenkiškai, rusiškai, itališkai ir, aišku, lietuviškai, nors akis gadinti knygų skaitymu vengia. 65 metus kunigu dirbantis P. Tavoraitis mano, kad 90 metų sulaukti su palyginti gera sveikata jam padėjo tėvai mama, perkopusi 80 metų, ir tėvelis miręs sulaukęs 92-ejų. Sūnaus norui siekti mokslo tėvai neprieštaravę, tad jaunasis Petras ėmė lankyti Rokiškio gimnaziją, tačiau jos nebaigęs išvažiavo į prie Nemuno esančius Vytėnus (dabartiniame Jurbarko rajone, be jokio reikalo toji garsi gyvenvietė dabar pavadinta Pilimi). XX amžiaus pradžioje vienuoliai saleziečiai įkūrė Vytėnų kaimą, o dar vėliau, 1934 metais, su būreliu saleziečių iš Italijos grįžęs kunigas Antanas Skeltys Vytėnuose, šioje Skirsnemunės parapijos teritorijoje esančiame Zamkaus dvare, įsteigė pirmąjį mūsų šalyje kunigo Jono Bosko pasekėjų centrą Vytėnų saleziečių vienuolyną bei Lietuvos jaunimo švietimo mokyklą. Čia, šalia Nemuno, jaunimui saleziečių įkurtoje gimnazijoje Petras ir mokėsi tikėjimo, drausmės, pamaldumo. Saleziečių bendruomenė iki 1940 metų okupacijos buvo gana stipri iš Italijos atvykę lietuviai po saleziečių oratorijų jaunimo ugdymui skirtų stovyklų tapdavo aistringais jaunimo mokytojais. Savo aktyvumu tarp Lietuvos saleziečių pasižymėjęs kun. A. Skeltys uoliai darbavosi besiplečiančioje saleziečių bendruomenėje. Saleziečių kongregacijos ugnį kurstyti pradėjo aistringas jaunimo mylėtojas ir globėjas, XIX amžiuje Italijoje, netoli Turino, gyvenęs kun. J. Bosko, kurio dvasiniu palikimu vėliau tapo tūkstančiai saleziečių kunigų ir pasauliečių. Tada kunigai nusprendė patys išeiti pas vaikus į gatves, prekyvietes, gamyklas ne veltui saleziečių misijos kurdavosi Pietų Afrikoje, Indijoje, Kinijoje, net ir Lietuvoje. Vytėnuose esančiame vienuolyne gimnaziją, rengusią kandidatus į kunigų seminariją, pradėjo lankyti Petras. Gimnaziją baigti sutrukdė sovietų okupacija: 1940-aisiais saleziečius išsklaidžius, o gimnaziją uždarius, P. Tavoraitis grįžo atgal į tėviškę. Į vokiečių okupacijos metais atsikūrusią gimnaziją P. Tavoraitis jau nebegrįžo mokytis baigė Rokiškio gimnazijoje. Kun. P. Tavoraitis apgailestauja, kad dabar saleziečių ugnį pakurstyti tegali irgi tik iš Italijos atvykę šios kongregacijos nariai lietuvių saleziečių po ilgų persekiojimų metų keli telikę, o naujų pašaukimų greitai liberalėjančoje visuomenėje nesulaukiama. Kun. P. Tavoraitis nepamiršęs ir italų kalbos, jam iki šiol imponuoja saleziečių gimnazijoje buvusi tvarka. Tik jam nesmagu, kad jeigu anksčiau Lietuvoje vaikai ateidavo į zakristijas mokytis katekizmo, lankė bažnyčias, tai dabar zakristijos ir klebonijos tuščios, bažnyčiose vaikų retai tesutiksi. Baigęs Rokiškio gimnaziją, jau pirmaisiais sovietų valdžios metais pasiryžęs eiti dvasinio pašaukimo keliu, P. Tavoraitis nusprendė stoti į Kauno kunigų seminariją. Tuo laiku čia susirinkdavę jaunuoliai tikėjosi išvengti sovietinės karo tarnybos, kurios tų laikų jaunimas kratėsi ir mieliau eidavo į partizanus kovoti už nepriklausomybę arba... stoti į kunigų seminariją. Iš tiesų pirmais metais sovietų valdžia netrukdė mokytis: kurse studijavo net 40 klierikų. Po metų klierikų skaičius žymiai sumažėjęs arba patekę į valdžios nemalonę išeidavo, arba būdavo ištremiami su tėvais. 1948 m. spalio 31 d. P. Tavoraitis drauge su 40 kurso bendramokslių Kauno Arkikatedroje Bazilikoje gavo kunigo šventimus. Pirmoji jauno kunigo parapija buvo Raseiniai, paskiau Kėdainiai, o netrukus gavo klebono pareigas Kauno rajone esančioje Pažėrų parapijoje ši Vilkaviškio vyskupijos parapija jam liko įsimintiniausia. Kun. P. Tavoraičiui dirbti mažose parapijose patikdavo todėl, kad jose mažiau kabindavosi rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir Kulto reikalų įgaliotinis. Vaikus katekizuodavo bažnyčioje, kad valdžia negalėtų prikibti. Vėliau, 1983 metais, kun. P. Tavoraitis buvo paskirtas Pabaisko parapijos (Ukmergės r.) klebonu. Čia dirbant, kūrėsi Sąjūdis, teko nemažai dalyvauti įvairiuose renginiuose. Laisvėjant režimui, pavyko aplankyti svarbesnes krikščionims Europos vietas. Paskiau buvo Josvainių parapija (Kėdainių r.), didžiausia, kurioje jis dirbo (19931996 metais), klebonavo prie Kauno esančioje Paštuvoje. Sulaukęs 75-erių ir išėjęs iš klebono pareigų, pasirinko Ukmergę, Švč. Trejybės parapiją, kur dabar jau penkioliktus metus talkina klebonais čia dirbusiems kunigams apie septynerius metus dirbo su klebonu kun. Petru Purliu, dabar po patirtos ligos atstatančiu savo jėgas (tada jis remontavo bažnyčią iš lauko pusės tai buvo nemažas darbas), vėliau, iki 2013-ųjų, su kun. Dainiumi Lukonaičiu, o dabar su klebonu kun. Šarūnu Petrausku. Rodydamas nepavargstantį aktyvumą, kun. P. Tavoraitis kiek gali darbuojasi įvairiose visuomeninėse organizacijose, jį pamatysi įvairiuose renginiuose, dalyvauja Pagyvenusių žmonių asociacijos veikloje, su jos nariais vyksta į ekskursijas. Dabar jau tenka atsisakyti ilgesnių kelionių į užsienį. Dar neatsisakė įdomių visuomeninių pareigų Ukmergėje jis dar tebevadovauja Trečiojo amžiaus universitetui. Jam kunigui, aktyviam visuomenės nariui rūpi jaunoji karta, jis pastebi, kad jaunimas vis labiau atsiriboja nuo Bažnyčios. Tam skatina tėvų atšalimas nuo maldos, nuo krikščioniškų pareigų laikymosi. Kunigui skaudu matyti, kad įsigali blogas įprotis, kai tėvai tik formaliai priveda savo vaikus prie Pirmosios Komunijos, prie bažnyčios, o patys sekmadieniais dirba savo nepabaigiamus darbus. Tam, kad pakeistų tokias katalikų ydas, be poilsio darbuojasi 90 metų sulaukęs kun. Petras Tavoraitis.
Ukmergė
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |