2014 m. spalio 10 d.    
Nr. 38
(2109)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Tikėjimo šviesa ir poezijos tyrumas

Benjaminas ŽULYS

Poezijos rinkinio „Tau atviras
Dangus“ redaktorius Robertas
Keturakis ir autorius prel.
prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Poezijos rinkino
„Tau atviras Dangus“ viršelis

Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, praėjusio penktadienio pavakarę buvo neeilinė šventė. Į pilnutėlę poezijos, meno gerbėjų salę atėjo pagrindinis tos šventės dalyvis – prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Jis – Vytauto Didžiojo universiteto habilituotas daktaras, profesorius, Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas, VDU Katalikų Teologijos fakulteto prodekanas. Renginio vedėja, muziejaus direktorė, poetė Aldona Ruseckaitė pabrėžė, kad šįvakar garbusis svečias yra ne tik dvasininkas, bet ir poetas, rašytojas, publicistas. Drauge su juo atėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, keli kunigai.

O proga tokiam susitikimui buvo itin rimta – prel. V. S. Vaičiūno poezijos rinkino „Tau atviras Dangus“ sutiktuvės. Jos redaktorius poetas, publicistas Robertas Keturakis su jam būdingomis filosofinėmis įžvalgomis ir samprotavimais aptarė prelato poetinių minčių raišką bei išskirtinumą, remdamasis eilių posmais. Tai – jau antroji prelato poezijos knyga. Pirmoji buvo „Kad Amžinybė būtų netuščia“, išleista pernai. Dar jis išleido knygas „Prisimenant prelatą Antaną Rubšį“ (2005), „Pamokslų rengimas ir retorika“ (2007).

Įžanginėje pristatytosios knygos publikacijoje redaktorius R. Keturakis rašo, kad šioji knyga yra pirmosios tęsinys. „Kūrybos erdvė įsišvietė iš gyvenimo erdvės, kad prisipildydama šiandieninės būties šviesos ir šešėlių, vėl išsiskleistų gyvenime. Eilėraščiuose – poeto mums patikėtas pasaulis, aukštesniosios realybės begalybė ir suklusęs, kas žmogui skirta, mūsų laikinumas gali sutapti su galimybe įžvelgti įprastume netikėtumus, paslapties atšvaitus, dvasios ilgesį, daug ką gilesnio, viltingesnio merkantilizmo niokojamame gyvenime“. Redaktorius priduria, kad šiuose nuostabiuose kūriniuose svarbu ne vien lemtingų tiesų persipynimas, bet ir žinojimas, jog kalba amžininkas, esantis greta ir turintis teisę kviesti mus tyrai ir kilniai įsijungti visa esatimi į šią antifoną. Vartant šio rinkinio puslapius, aptinkamas esminis atradimas – poezijos pasaulio tyrumas. R. Keturakis pastebi, kad prel. V. S. Vaičiūno poezijoje retai kalbama apie nužydėjusių pienių pūkus, bitučių dūzgesį, gegutės balsą, ežerą, upę, mišką. Poetas taria: „Žmogui rytas – naujas atgimimas, nauji planai, džiaugsmai. Vaivorykštės rasos lašelis, drungni mėlyni šešėliai, atvėstantis lizdas, vyturiui pakilus sutikti saulę, kol kas eilėraščiui nebūtini. Galimas dalykas. Kad poetui šiandien svarbios kitos siekiamybės, tarytum statant šventovę, – pirmiausia pakloti pamatus, iškelti sienas ir bokštus, išgaubti skliautus, paskui imtis detalių, šviesotamsos ir spalvų žaidimo vitražuose, grožio paveiksluose, kolonų, erkerių, baliustradų ir kitų šventovės kilniai erdvei reikalingų dalykų“. Pagal knygos pavadinimą parašytame eilėraštyje poetas teigia, kad „žmonijai paslaptis / Atsiskleidė ant Kryžiaus – / Tai meilė begalinė / Žmogui, / Tauriausiai prakalbėjusi / Pasauliui / Apie Dievybės paslaptį“. Jei pirmojoje poeto knygoje „Kad Amžinybė būtų netuščia“ parteikiami ankstyvos jaunystės įspūdžiai, samprotavimai, tai antrojoje, papildančiojoje pirmąją, atspindimi pastarųjų kelerių metų potyriai, išgyvenimai, nuostatos, požiūriai į gyvenimo reiškinius. Antai, eilėraštyje „Neleiski išalkt“ autorius jautriai pastebi: „Kasdieną meldžiuosi, / Kaip Jėzus išmokė, / Ir duonos kasdienės / Prašau ne tik sau. / Kad jos nestokotų, – / Neleiski išalkt / Nė vienam“.

Nemažai poetinių žodžių autorius skiria Lietuvai, jos šlovingai praeičiai, nepriklausomybės siekiams, skatina su viltimi žvelgti į ateinančią dieną. Jis rašo: „Ir vėl iš naujo / Suskambėjo / Laisvės varpas. / Atsikvėpė Tauta / Ir drąsiai priminė / Pasauliui – Mes patys / Spręsime Tautos Likimą / Kaip nepriklausoma /Valstybė / Pasauly lygi su kitais“. Ir „Be pesimizmo / Žvelgiame į ateitį / Išlikdamai / Tauta Garbinga“ („Kad neištirptume“).

Iškirtinai daug vietos naujojoje knygoje skiriama Dievui, Jo Šviesai ir Meilei. „O didis Dieve, / Tik Tavy randu / Gyvenimo tkrovę… / Todėl kiekvienas / Žingsnis priekin / Tebūna tvirtas / Kaip kiekviena prasminga / Tavo meilės / Dovana“ („Prasminga meilės dovana“). Paminėtini eilėraščiai: „Ateik į amžinas Kalėdas“, „Dievo vizija“, „Dievo šypsnys širdyje“, „Žvilgsnis kosmoso gelmėn“, „Betliejaus prasmė“, „Amžinybės tyla Tavyje “ ir kiti.

Neužmiršo poetas ir savo mažųjų bičiulių – vaikučių. Antai, dukterėčiai Ievutei jis rašo: „Auk sveikutė / Būk gerutė – Angelėlis su Tavim“, o Matukui – „Mylėk Dievulį, / Mamytę ir Tėvelį, / Mažą Ievutę / Savo sesutę“.

Knyga iliustruota įspūdingais Dantės „Dieviškosios komedijos“ piešiniais.

Rinkinį poetas santūriai užbaigia: „Aš toks mažytis, / Bet kartu Didingas / Dievo planuose“.

Susitikime prel. V. S. Vaičiūno eiles skaitė R. Keturakis, aktorius Egidijus Stancikas, mintimis dalijosi knygos leidėjas Valdas Kubilius, kiti popietės dalyviai.

Beje, ne vienas dalyvavusiųjų klausė poetą, kada ketina išleisti trečią poezijos rinkinį. Prel. V. S. Vaičiūnas atsakė, kad keliolika eilėraščių jau yra parašęs. Tad galima tikėtis ir trečios knygos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija