Lietuvos
kultūros
galerija

Penktadienio pokalbiai

„Jei žemėje nieko didaus neatliksi, tu ją po savęs kaip plėšikas paliksi...“

Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatas Vytautas Bagdonas

Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatas Vytautas Bagdonas (antras iš kairės), jam premiją įteikęs LŽS pirmininko pavaduotojas Audrys Antanaitis, LŽS Senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus (kairėje) ir Rasa Liškauskaitė (dešinėje) Autorės nuotraukos

Šį rugsėjį žurnalistui ir kraštotyrininkui, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus muziejininkui, aktyviam „XXI amžiaus“ talkininkui Vytautui Bagdonui už albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“ ir ilgametę vaižgantiškos tradicijos sklaidą įteikta Juozo Tumo-Vaižganto premija. Atsiimdamas apdovanojimą Vaižganto dvasios puoselėtojas, muziejaus Kunigiškiuose iniciatorius ir steigėjas, šio krašto patriotas, vis ieškantis jame „deimančiukų“, rugsėjo 20-ąją prisiminė, kad pirmąkart atvykęs į Malaišius pagalvojo, kad jokiu būdu čia negyvens, pradėjęs organizuoti Vaižgantines manė, kad niekada nebus šios premijos laureatu...

Pradėjote dirbti fotokorespondentu, dirbote muziejininku ir savivaldybės atstovu spaudai. Kuo skiriasi šis darbas?

Man visą laiką tenka rašyti ir fotografuoti. Pats rašau tekstus ir ruošiu jiems iliustracijas, tad neskiriu žurnalisto ir fotokorespondento darbo. Teko dirbti Anykščių, Jonavos, Ukmergės rajonų laikraščiuose, respublikinėje žiniasklaidoje, fotografuoju nuo mokyklos laikų. Dabar, modernių technologijų eroje, tai visai nesudėtinga. Žinoma, reikia įsijausti, ieškoti atitinkamo rakurso, apšvietimo, reikiamos kompozicijos, o ne bet kaip „pliaukšėti“ fotoaparatu. Teko šešerius metus dirbti Anykščių rajono savivaldybės specialistu ryšiams su visuomene (atstovu spaudai). Tai – valdininko darbas, reikėdavo daugiau sėdėti kabinete, dalyvauti savivaldybės vadovų ir specialistų pasitarimuose, rengti pranešimus spaudai, spaudos konferencijas, mažiau laiko likdavo žurnalistinei veiklai. Tačiau ir tada nepamiršau, kad esu žurnalistas. Neapsiribodavau tik pranešimais spaudai, nemažai rašydavau įvairiomis temomis, ne vien apie savivaldą, per išeigines dienas, atostogas, važinėdavau po kaimus, susitikdavau su gyventojais, domėdavausi jų bėdomis, likimais, dalyvaudavau šventėse. Darbas muziejuje yra specifinis. 24 metus dirbu Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje puse etato. Tenka tvarkyti muziejaus aplinką, atlikti smulkius remonto darbus, kaupti eksponatus, rinkti kraštotyrinę medžiagą, priimti ekskursijas, organizuoti edukacines programas, kultūrinius renginius. Tačiau ir šiame darbe yra daug įdomių temų, tad man, kaip žurnalistui, pavyksta paruošti nemažai rašinių iš muziejaus veiklos. Vadovaujuosi žymiojo kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto kadais pasakytais žodžiais: „Tikras kūrėjas, idėjos gimdytojas, kuria laisvėje ir nelaisvėje, klėty ir prieklėty, nes... turi kurti, nes negali nekurti: kas sieloje susidaro, turi pasireikšti...“ Argi gali žurnalistas nerašyti?

Kuo išsiskiria žurnalisto profesija?

Kitokios neturiu, nuo vaikystės svajojau apie šią. Man žurnalisto profesija labai patraukli, įdomi, suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis, dalyvauti įvairiuose renginiuose, fiksuoti įvykius, būti svarbiausiųjų sūkuryje. Prireikus gali padėti žmonėms išspręsti jų problemas, dalintis su jais džiaugsmais ir rūpesčiais. Šito negalėčiau daryti, jei būčiau, tarkime, ekonomistas ir dirbčiau man patikėtą konkretų darbą nuo ryto iki vakaro. Bet, manau, kad ir kitur besidarbuojant galima likti ištikimu žurnalistikai, rasti laiko ir galimybių ką nors parašyti spaudai.

Kaip „nusėdote“ Kunigiškiuose, kaip čia gimė muziejus, Vaižgantiečių klubas?

Atsidūriau šiame krašte atsitiktinai. Gyvenau netoli Anykščių miesto, Naujųjų Elmininkų kaime. Dirbau Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ (dabar „Anykšta“). Mane „suagitavo“ padirbėti tuometinio kolūkio „Lenino keliu“ (Svėdasų seniūnija) pirmininko pavaduotoju politiniam-masiniam darbui. Ne kartą buvau lankęsis, nemažai rašęs apie tą pirmaujantį ūkį, tad susigundžiau. Tarp kitų darbų buvo ir tvarkyti Vaižganto gimtinę – Malaišių kaimą. O Kunigiškių kaime stovėjo tuščias, apleistas istorinis pastatas – dar caro laikais statyta Kunigiškių pradžios mokykla, kurią lankė būsimosios įžymybės: lietuvių literatūros klasikas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, mokslininkas Povilas Sklėrius, išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė) ir kiti. Kilo mintis pastate įrengti muziejų. Bet kadangi reikėjo pastatą restauruoti, praėjo nemažai laiko iki tų darbų pradžios. O aplinkui ėjo melioracija, buvo naikinami vienkiemiai, daug vertingų senienų atsidurdavo žemėje. Pradėjau tas vertybes kaupti, rinkau senas fotografijas ir pats daug fotografavau, užsiėmiau kraštotyra. 1987 metų vasarą atstatytame, restauruotame buvusios pradžios mokyklos pastate Kunigiškių kaime pradėjo veikti muziejus. Iš pradžių tai buvo kolūkio muziejus su atkurta senovine mokyklos klase, žymiems kraštiečiams skirtomis ekspozicijomis. Kai kolūkio nebeliko, muziejus perėjo Anykščių rajono savivaldybės ir Svėdasų seniūnijos žinion. Pastaruoju metu jis labai išsiplėtė, pradėtos naudoti papildomos patalpos, atnaujintos ekspozicijos. Nuolat keičiamos parodos, vyksta kultūriniai renginiai, edukacinės programos.

Gyvenu vos už kilometro nuo muziejaus – Vaitkūnų kaime. Atvykęs gyventi į kolūkį, sukūriau šeimą ir likau. Taigi, didžioji mano gyvenimo dalis susieta su Vaižganto gimtuoju kraštu. 2006-aisiais subūriau veiklius kraštiečius, Vaižganto kūrybos gerbėjus, ir įkūrėme asociaciją Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ (jo veikloje dalyvauja netgi užsienio lietuvių). Įsteigus klubą, atsirado galimybė rengti projektus, gauti finansavimą įvairiems renginiams, projektams, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus tvarkymui. Pradėjome leisti neperiodinį kultūros ir istorijos temomis rašantį laikraštį „Pragiedrulių žemė“. Turime keletą populiarių tradicinių renginių. Jau septynetius metus iš eilės liepą muziejuje organizuojame Svėdasų krašto talentų sambūrį „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“. Muziejuje vyksta tautodailininkų darbų parodos, jo kiemelyje pasirodo muzikantai, dainininkai. Rugsėjį Vaižganto gimtajame Malaišių kaime organizuojame Vaižgantines, kurių metu teikiamos Juozo Tumo-Vaižganto premijos bei Svėdasų seniūnijos įsteigtos mažosios Vaižganto premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“.

Gyvenimas nedideliame kaime, kuris yra arti žymios asmenybės gimtinės, ne kiekvienam tampa tiek įpareigojančiu. Kaip manote, kas Jus nukreipė kraštotyros darbo link?

Save nukreipiau pats. Dar dirbdamas Anykščių laikraščio redakcijoje pradėjau domėtis kaimų, kolūkių istorija, užrašinėdavau garbaus amžiaus žmonių prisiminimus. Surinkau ir parašiau kelių kolūkių istorijas. Progai pasitaikius Vilniuje užsukdavau į archyvus, Respublikinę biblioteką, rinkdavau įvairius duomenis apie Anykščių krašto vietoves, kolūkius. Kai ką istorinėmis temomis rašydavau spaudoje. O pradėjęs dirbti kolūkyje „Lenino keliu“, visą dėmesį skyriau šio ūkio istorijai ir žmonėms. Paruošiau nemažai kraštotyrinių albumų, aplankų, kurie pateko ir į respublikines parodas. Esu gavęs įvairių diplomų, Garbės raštų už kraštotyrinę veiklą. Tiesa, tuomet buvo reikalaujama, kad kiekviename kolektyve veiktų kraštotyrininkų būreliai ar draugijos. Tokia buvo ir mūsų kolūkyje. Bet ji veikė daugiau formaliai, tik „popieriuje“, šiame „fronte“ darbavausi vienas. O kai steigiau muziejų, atsirado nemažai pagalbininkų, daug žmonių dovanojo muziejui eksponatų.

Kokia ta Vaižganto dvasia? Kada ją pajutote, ką ji ragina daryti, kam skatina?

Vaižganto dvasią pajutau tuomet, kai pradėjau dirbti kolūkyje, nes Vaižganto gimtasis Malaišių kaimas jam priklausė, ten stovėjo skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas, tvora buvo aptverta buvusi Tumų sodybvietė. Malaišiai – labai sena vietovė, žinoma dar nuo sėlių laikų, minima karaliaus Mindaugo dokumentuose, labai įdomus etnografinis kaimas. Vaikštinėdamas Malaišiuose, bendraudamas su vietiniais gyventojais, jutau, kad tai – Vaižganto žemė, jo vaikystės takai ir takeliai, iki šiol yra išlikusių daug vietovių, susijusių su Vaižganto vaikyste, jaunyste, aprašytų jo kūriniuose. Vis labiau domėjausi Vaižganto kūryba, sėmiausi iš jos įkvėpimo savo kūrybiniams darbams. Su dar didesniu entuziazmu steigėme muziejų pradžios mokykloje, kur Vaižganto mokytasi. Didžiuodavomės, kad gyvename ir dirbame Vaižganto gimtajame krašte. Žinoma, sovietmečiu sulaukdavome ir priekaištų, kad gerbiame ir saugome kunigo atminimą, bandyta sutrukdyti muziejuje įsteigti Vaižgantui skirtą ekspoziciją vien dėl to, kad jis buvo kunigas. Bet tokias kliūtis įveikdavome apsukrumu, melu ir kitokiais būdais. Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, „Lenino keliu“ kolūkis buvo pervardintas į Malaišių kolūkį. Norėjome jį pavadinti Vaižganto vardu, bet neleido.

Kada ir kaip pasijutote subrendęs knygai parašyti?

Dar tais kolūkių metais, 1987-aisiais, leidykla „Mokslas“ išleido mano knygelę „Lenino keliu“ kolūkis“. Rašyti apie „savo“ kolūkį buvo lengva, nes gerai pažinojau žmones, turėjau surinkęs ūkio istoriją. Po šio sėkmingo „skrydžio“ atsirado antroji knygelė apie Kupiškio rajono Žaidelių kolūkį. O 1994 metais „Mintis“ išleido mano knygelę „Svėdasų kraštas. Svarbiausios žinios“. Šios knygelės buvo numatytos leidyklų planuose, man išmokėtas kuklus honoraras. Turėjau ir kitokių sumanymų, bet leidyklos nesusidomėjo. Prie knygų leidybos sugrįžau nesenai. Fotografijų albumas „Nusilenkime Vaižganto Žemei...“ 2009 metais gimė atsitiktinai. Kadangi pats daug fotografuoju, turiu sukaupęs solidų archyvą, nemažai nuotraukų vaižgantiška tema, pakaktų net keliems albumams. Tačiau knygų leidimui neturiu asmeninių lėšų, o rėmėjų surasti nelengva. Net neplanavau rengti spaudai didesnės apimties albumą, leisdavau tik lankstinukus, informacines brošiūras. Bet kartą mūsų muziejuje Kunigiškiuose apsilankė keletas Vaižganto kūrybos gerbėjų, kurie viskuo domėjosi, fotografavo. O po kurio laiko gaunu laišką iš JAV, kuriame radau iš Svėdasų krašto kilusio, Ohajo valstijoje gyvenusio, dabar jau šviesios atminties dr. Zenono Prūso laišką su iškarpa iš „Draugo“ laikraščio. Pasirodo, tame laikraštyje anie muziejaus lankytojai parašė, kad labai reikėtų išleisti fotografijų albumą apie Vaižgantą. Esą, muziejininkas žurnalistas V. Bagdonas turi daug nuotraukų, tik pinigų trūksta. Taigi, kraštietis Z. Prūsas, perskaitęs tą rašinį išeivių spaudoje, susirado mano adresą ir pasisiūlė finansuoti būsimojo albumo leidimą. Turėdamas patikimą finansavimo šaltinį, galėjau rengti albumą spaudai. Maironio lietuvių literatūros muziejus, rašytojo giminaičiai dovanojo pluoštą Vaižganto archyvinių nuotraukų, iš dabarties pakako savų. Taip „Utenos Indra“ išleido menišką fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto Žemei...“

Sukaupęs kiek santaupų ir radęs rėmėjų, 2013 metais išleidau nuotraukų ir miniatiūrų albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“. Tokiu būdu norėjau išsaugoti pradėjusį nykti Vaižganto gimtąjį Malaišių kaimą. Senos, XVIII–XIX amžiuje statytos trobos griūna, smenga į žemę, nuolatinių gyventojų čia nebėra, kaimas ištuštėjęs, tik retkarčiais ekskursijų aplankomas. Daug vaizdų jau liko tik nuotraukose. Albume naudojau jau istorija tampančias fotografijas, o šalia jų išspausdinau pluoštą „miniatiūrų iš natūros“, atsiradusių vaikštinėjant po Malaišius, bendraujant su kaimo žmonėmis, kurie šiandien jau Amžinybėje arba išvažinėję po miestus... Šiemet, minint 145-ąsias Vaižganto gimimo metines, išleidau knygą „Tumų Juozuko vaikystės pasaka“. Joje trumpais vaizdeliais, iliustruotais fotografijomis, pabandžiau nuklysti į Malaišiuose prabėgusią Vaižganto vaikystę. Tarp šių leidinių būta ir smulkesnių: „Aš šia gyvenau...“, „Gražus tai kraštas...“, „Svėdasų kraštas seniau ir dabar“. Visos mano knygos yra vaižgantiškos tematikos.

Praėję ir šie metai Jums itin produktyvūs – kasmet po knygą. O kokie ateities planai?

Apie ateities planus nenoriu kalbėti. Juk ne veltui sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi...“ Sumanymų daug, jeigu tik leis jėgos, sveikata ir rasiu rėmėjų, pasirūpinsiu, kad mano plunksna dar nerūdytų. Man labai patinka dramaturgo Petro Vaičiūno ištartas posakis: „Gyvenimo laikrodis tiksi ir tiksi... Jei žemėje nieko didaus neatliksi, tu ją po savęs kaip plėšikas paliksi...“

Padarote labai daug. Turite talkininkų?

Vienam būtų sunku ką nors nuveikti. Pirmoji mano pagalbininkė visuose darbuose ir sumanymuose yra mylima žmona Aldona, dirbanti Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriuje renginių organizatore. Pasitardami, pasišnekučiuodami organizuojame tradicinius renginius muziejuje ir Malaišiuose. Mums, kiek pajėgia, talkina dukra Simona, dabar studijuojanti Vytauto Didžiojo universitete lietuvių filologiją ir leidybą. Ji – puiki fotografė, be galo mėgsta fotografuoti debesis, prieš keletą metų parengė ir išleido savo meninių nuotraukų albumą „Padangių egzotika fotografijose“, buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip jauniausia fotografė, išleidusi fotoalbumą. Visuomet reikalus dalykiškai aptariu ir sulaukiu paramos iš Svėdasų seniūnijos seniūno Valentino Neniškio. Neįsivaizduoju renginių Svėdasų krašte be garsių mūsų kraštiečių – teatro, kino ir televizijos aktoriaus Ferdinando Jakšio, mokslininko, literato, doc. dr. Juozo Lapienio, leidyklos „Utenos Indra“ vadovų Žanetos ir Antano Kibickų ir kitų. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje esančioje atminimo lentoje įrašyta daug daugiau rėmėjų, o daug rankų didelę naštą pakelia...

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2014 „XXI amžius“