2014 m. spalio 17 d.    
Nr. 39
(2110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Gailestingumas ir tiesa šeimų sielovadoje

Pagrindinio Vyskupų Sinodo pranešėjo kardinolo Peterio Erdo įžvalgos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus ir kardinolas
Peteris Erdas tariasi neeilinėje
Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos
dalyviai maldos susikaupime

Krizinė Europos padėtis

Popiežiaus Pranciškaus sprendimu dabar Vatikane vykstanti neeilinė šeimos sielovadai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja – ne tik svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis, bet ir pirmoji dalis visus metus truksiančio „sinodinio proceso“, kuris bus užbaigtas 2015-ųjų spalį sušaukta kita, jau eiline taip pat šeimai skirtaVyskupų Sinodo asamblėja su po to laukiamu galutinio Šventojo Tėvo magisterinio dokumento – apaštalinio paraginimo – paskelbimu. Kitas svarbus šio proceso bruožas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios hierarchai savo svarstymuose pirmiausia savo dėmesį yra sutelkę į būtent Europoje išgyvenamą sunkią šeimos ir santuokos krizę su pavojingomis demografinėmis, socialinėmis ir moralinio nuosmukio pasekmėmis, vedančiomis į pačios europinės, savo ištakomis krikščioniškos civilizacijos susinaikinimą. Juk kaip tik Europoje yra daugiausiai skyrybų (iš dešimties šalių, kuriose pasaulio mastu didžiausia santuokų dalis suyra, aštuonios priklauso Europai), šiame kontinente labiausiai paplitusi vadinamoji kohabitacija (porų gyvenimas „susidėjus“, be santuokos) bei yra daugiausia šalių, kuriose įteisintos homoseksualų „santuokos“. Kaip tik todėl iš 190 šios Vyskupų Sinodo asamblėjos balsavimo teisę turinčių dalyvių (Šventojo Sosto institucijų vadovų, nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų ar jų pavaduotojų ir kt.) beveik pusė (78) yra europiečiai.

Pagrindiniu šio susitikimo pranešėju (generaliniu relatoriumi) popiežius Pranciškus supratingai paskyrė ne ką kitą, o būtent Europos Vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininką, Vengrijos primą, Budapešto arkivyskupą, kardinolą Peterį Erdą (Péter Erdõ), patyrusį ir labai autoritetingą Bažnyčios hierarchą, kuris gerai žino padėtį Europoje iš iškalbingo savo šalies pavyzdžio. Iš tikrųjų Vengrijoje dabar skyrybomis užsibaigia daugiau kaip du trečdaliai (67 proc!) sudarytų santuokų ir šia liūdna statistika ta šalis užima trečią vietą pasaulyje (po Belgijos – 72 proc. ir Portugalijos – 68 proc.), kurios irgi yra Europos valstybės ir, beje, turinčios aiškią katalikų daugumą tarp gyventojų). Prieš Vyskupų Sinodo asamblėją viename interviu Šveicarijos spaudai paklaustas, ką jis mano apie dabar plačiai svarstomą Komunijos suteikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems klausimą, kardinolas P. Erdas, matyt, remdamasis savo šalies patirtimi, atvirai sakė, kad daugeliui tokių žmonių tai – jokia problema. Bažnyčioje susituokę, vėliau išsiskyrę ir vėl sudarę naujas civilines santuokas asmenys, dažniausiai tikėjimo nepraktikuoja, pamaldose nesilanko ir sakramentų gavimas jiems paprasčiausiai nerūpi. Komunijos antrą kartą susituokusiems problema iškyla atskiriais atvejais jau vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ilgą laiką buvo nutolę nuo Bažnyčios gyvenimo, vėl pradeda atrasti tikėjimą ir suvokia, kad jų santuokinė padėtis nesuderinama su Dievo ir Bažnyčios mokymu apie sakramentinės santuokos neišardomumą. Taip atsiranda proga iš naujo apmąstyti tikrąją santuokos vertę ir savo pačių gyvenimo istoriją, kurioje galbūt yra pagrindo pripažinti pirmosios bažnytinės santuokos negaliojimą atitinkamame šios bylos tyrime, padavus apeliaciją vyskupijos tribunolui. Šis juridinis tyrimas vyksta ne formaliai, paviršutiniškai, bet kaip bendrosios pastoracijos dalis, kurios galutinis tikslas – sielų išganymas, atsižvelgiant į natūralią žmogaus teisę tuoktis.

Stabilios santuokos ilgesys

Minėtos Europos problematikos kontekste šioje įvadinėje Vyskupų Sinodo asamblėjos darbų apžvalgoje kaip tik norisi išsamiau apžvelgti pagrindinius fundamentalaus kardinolo P. Erdo pranešimo „Relatio onte disceptationem“ teiginius. Svarbu paminėti, kad pačiose tos asamblėjos išvakarėse, spalio 2–4 dienomis, Romoje kardinolo P. Erdo vadovaujama Europos vyskupų konferencijų taryba surengė savo plenarinę sesiją, kurioje nagrinėta tema „Šeima ir Europos ateitis“. Pradėdamas tą susitikimą Vengrijos primas pripažino, kad mūsų žemyne šeimos gyvenimas susiduria su akivaizdžiais prieštaringumais. Socialiniai tyrimai ir statistika patvirtina, jog gausėja jaunų žmonių, kurie iš viso atsisako sudaryti santuokas (tiek bažnytines, tiek civilines) ir didėja dalis porų, kurios apsisprendžia gyventi kartu be stabilaus įsipareigojimo ir tokioje laikinoje kohabitacijoje kartais augina vaikus. Nepaisant šio destruktyvaus reiškinio, kai netgi skelbiama apie tradicinės šeimos žlugimą, rengiamose apklausose dauguma europiečių patvirtina, kad ilgisi tvirtų ilgalaikių santykių, svajoja apie darnią šeimą, kaip aukščiausią gyvenimo vertybę. Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl šeimai ir santuokai išlaikant savo vertę, europiečių gyvenime iškilo toks neatitikimas tarp troškimų ir realios praktikos ir kaip į tokią situaciją turi reaguoti Bažnyčios ganytojai? Pratęsdamas tuos apmąstymus pagrindiniame pranešime Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams kardinolas P. Erdas sakė, jog šio dramatiško išbandymo laikotarpiu Bažnyčia turi nenuleisti rankų ir ištikimai skelbti Šeimos evangeliją, patvirtindama, jog darnus šeimyninis gyvenimas yra Dievo malonės dovana, tikrai geroji naujiena žmogaus asmenybės įsiprasminimui.

Ganytojiškoje sielovadoje į šeimą reikia žvelgti su viltimi ir gailestingumu, pristatant ją kaip moralinę vertybę, kaip gėrį ir grožį, nepaisant minėtų sunkumų bei esamos kultūrinės aplinkos, kurioje šeimos kūrimas nebetampa savaime suprantamu reikalu. Iš tikrųjų, pripažino kardinolas P. Erdas, mes gyvename pasaulyje, kuriame vyrauja dažnai paviršutiniškos emocijos, kai gyvenimas nebesuvokiamas kaip nuoseklus projektas, bet tik kaip atskirų laiko tarpsnių seka, ir žmogui, pasidavusiam tokiam trapiam individualizmui, stabilus įsipareigojimas kelia baimę. Tačiau būtent tokių laiko ženklų akivaizdoje Šeimos evangelija ir gali būti siūloma, kai išsigelbėjimo priemonė – tikroji medicina tiems, kurie greitos laimės siekio mentalitetą atvedė į uždarumą, vienišumą ir dvasinę izoliaciją. Krikščioniškojo tikėjimo suformuotas šeimos sampratos paveldas tebėra stiprus: nepaisant tradicinei šeimai priešingų ir šią instituciją sunaikinti kone atvirai siekiančių feminizmo, genderizmo ir homoseksualizmo ideologijų plėtros, tarp daugumos krikštytų žmonių išlikęs aiškus suvokimas, kad vyro ir moters santuoka grindžiamą šeimą būtina globoti, skatinti ir ginti. Tiesa, tarp šiuolaikinių kartų išsamesnis Bažnyčios mokymas apie šeimą ir santuoką dažnai nėra pakankamai žinomas (o gal užmirštas), tačiau daug jaunų žmonių natūraliai supranta, kad tik stabiliame ir ilgalaikiame vyro ir moters vedybiniame ryšyje glūdi tikroji žmogiška meilė, todėl sakrementinės santuokos neišardomumas negali būti ginčijamas. Taigi, popiežiaus Pranciškaus sušauktos Vyskupų Sinodo asamblėjos uždavinys – ne keisti ar liberalizuoti Bažnyčios mokymą apie šeimą ir santuoką, bet ieškoti praktinių būdų šeimyninio gyvenimo pastoracijai, jos neatskiriant nuo amžinųjų tikėjimo tiesų.

Tėvų atsakomybė ir teisės

Anot kardinolo P. Erdo, čia pirmiausia kalbama apie geresnį sužadėtinių porų katechetinį ugdymą, kad jos aiškiai suvoktų krikščioniškos santuokos, paremtos ištikimybe ir atvirumu gyvybės pradėjimui, sakramentinį kilnumą, tiek ir jos, kaip visuomenės esminės „ląstelės, socialinę prigimtį. Juk nepaisant dabar paplitusių šeimos gyvenimą ardančių faktorių, tokių kaip skyrybos, abortai, smurtas, materialinis ir dvasinis skurdas, seksualinis palaidumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, migracijos sąlygoti pavojai, šeima lieka svarbiausia žmoniškumo, bendruomeniškumo ir šventumo mokykla. Šeima yra galbūt paskutinė ir vienintelė likusi natūralų žmogišką padorumą ir pasiaukojimą palaikanti terpė šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje dominuoja finansai ir technologijos, o moralė bei etika nustumta į gyvenimo pakraštį, aiškino kardinolas P. Erdas. Ganytojas darė išvadą, kad tokiu būdu Bažnyčios skatinama naujoji šeimos kultūra gali tapti išeities tašku visos žmonių (ir ypač sunkų dramatizmą išgyvenančios Europos) civilizacijos atsinaujinimui. Dėl šios priežasties Bažnyčios pastangas šeimos ir santuokos gaivinimui ir stiprinimui turi remti šalių vyriausybės, aktyviai įsipareigodamos priešintis šeimą griaunančioms ideologijoms ir pritardamos bendrojo gėrio gynimui ir skatinimui. Krikščioniškos šeimos irgi kviečiamos savuoju liudijimu bei patarimais, o jeigu reikia ir aktyvesniais, bet taikiais veiksmais daryti įtaką valdžios politikai; didelė šeimų reikšmė bažnytinėje bendruomenėje evangelizacijos ir karitatyvinės pagalbos vystymui.

Kaip pozityvią tendenciją kardinolas P. Erdas nurodė šeimų organizuotų piligrimysčių gausėjimą, daugėjimą parapijų, kuriose sutuoktiniai susitinka, studijuoja Bibliją, katekizmą, Bažnyčios magisteriumo dokumentus, aptaria gyvenimo sunkumus, dalinasi džiaugsmais, stengiasi padėti vieni kitiems ligos ir nelaimės atvejais. Čia galima paminėti, kad spalio 3 dieną popiežius Pranciškus susitikęs su minėtos Romoje vykusios Europos vyskupų konferencijų tarybos plenarinės sesijos dalyviais irgi aiškino, jog ganytojai ir šeimos turi darbuotis išvien nuolankumo ir ir nuoširdumo dvasioje, kad parapijų bendruomenės taptų tikromis šeimų šeimomis. Jose turi būti dalinamasi skirtingu patyrimu ir vienijamasi ne tik bažnytiniam gyvenimui, bet ir socialiniam įsipareigojimui ginti šeimos reikalus nuo visų pavojų, suteikti savitarpišką pagalbą užklupus sunkumams ir krizėms. Bendradarbiaujant šeimoms ir ganytojams, gali būti sukurtas katalikiškas šeimų ugdymo tinklas jų brandai teisingumo, solidarumo, santarvės ir drąsios savo krikščioniškų įsitikinimų raiškos srityje. Šventasis Tėvas savo kreipimesi į Europos katalikų vyskupus ypač pabrėžė svarbą rūpintis tėvų atsakomybe savo vaikų auklėjimu bei šios fundamentalios teisės gynimu viešojoje erdvėje (Tai siejasi ir su pasipriešinimu bandymui primesti prieš gyvybę ir šeimą nukreiptą vadinamąjį seksualinį švietimą). „Tėvai iš tikrųjų lieka pirmieji ir svarbiausi savo vaikų auklėtojai ir todėl jie turi teisę reikalauti, kad jų atžalų švietimas vyktų pagal jų moralinius ir religinius įsitikinimus“, – aiškino popiežius Pranciškus, nurodydamas, jog turi būti rengiamos pastoracinės programos katalikiškam švietimui bei vystomas katalikiškų mokyklų tinklas. Jis ragino pastoraciją perkelti iš centro į periferijas, kad sudėtingame šeimų gyvenime būtų stengiamasi pasiekti visus be baimės, nepasitikėjimo, bet su apaštaliniu ryžtingumu. „Katalikų ganytojai, bendradarbiaudami su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis, turi tapti pranašišku balsu žemyno dvasiniam atsinaujinimui ir naujajam evangelizavimui. Tai ypač svarbu dabartinėje, kartais jau pokrikščioniška vadinamoje Europoje, kur „vis labiau stengiamasi marginalizuoti net patį kalbėjimą apie Dievą“, – pastebėjo Šventasis Tėvas.

Gyvybės evangelijos skelbimas

Grįžtant prie kardinolo P. Erdo pranešimo Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams aptarimo, paminėtina, kad jame nurodyta, kad visose sudėtingose vedybinio gyvenimo situacijose Bažnyčia lieka svetingais Dievo Tėvo namais, kuriuose šeimos gali pajusti bažnytinės bendruomenės globą ir gailestingumą, žinoma, neatsietą nuo tiesos ir teisingumo. „Todėl gailestingumas neatšaukia įsipareigojimų, kurie kyla iš santuokinio ryšio reiklumo, – aiškino kardinolas P. Erdo. Atsižvelgiant į dabartinių situacijų įvairovę (skyrybas, civilines santuokas, gyvenimo susidėjus), pageidautina, kad vietiniai gyventojai turėtų aiškias nuostatas ir gebėtų praktiškai pagelbėti kiekvienai sunkumuose atsidūrusiai porai, kad ji nesijaustų palikta likimo valiai, tačiau čia turi būti vengiama Bažnyčios magisteriumui prieštaraujančių improvizacijų. Kalbant apie išsiskyrusias ir civiliškai vėl susituokusias poras, būtų klaidinga visą dėmesį sutelkti tik į natūralų sakramentų negalėjimo priimti klausimą ir pastoraciniu, o ne biurokratiniu aspektu pradėti joms geriau suprasti pirmosios santuokos žlugimo priežastis bei galimybes pradėti tos santuokos anuliavimo (paskelbimo negaliojančia) bylą. Tiriant tokias bylas, reikalingas dėmesingumas bei nuoseklumas, kad būtų išvengta neteisingų ar skandalingų sprendimų, kad viskas daroma mechaniškai, ir sukuriams įspūdis, jog esą Bažnyčia suteikia skyrybas. Tiesa, dabar vis labiau įsivyraujant laikinumo bei neišvengiamų skyrybų mentalitetui netgi priimant Santuokos sakramentą, nėra nieko nuostabaus svarstyti, kad tokiu jaunavedžių nusistatymu ir pačios Bažnyčioje sudarytos santuokos iš pat pradžių nėra galiojančios dėl paviršutiniškos, formalios ar net melagingos priesaikos davimo. Dėl to yra visai įmanomas santuokos kanono proceso peržiūrėjimas, žinoma, išsaugant sakramentinės santokos neišardomumo principą. Tam rugsėjį popiežius Pranciškus yra sudaręs specialią komisiją.

Šeimų sielovadoje išlieka svarbus Gyvybės evangelijos skelbimas, pabrėžiant, kad atvirumas gyvybei nėra kažkas išoriško santuokinei meilei, nėra koks nors pasirinkimo reikalas, bet esminė galiojančios ir meile paremtos santuokos dalis. Anot kardinolo P. Erdo, tai svarbu pabrėžti būtent dabar, kai Vakarų pasaulyje nėra nieko neįprasto sutikti sutuoktinių poras, kurios sąmoningai pasirenka negimdyti vaikų. Paradoksaliu būdu dabar iškyla ir kitas perlenkimas, kai nevaisingos šeimos daro viską vaikams pradėti, naudodamos moraliai kontraversiškas surogatinės motinystės ar dirbtinio apvaisinimo priemones. Abiem ekstremaliais atvejais viskas suvedama į egoistinį „turėjimo ar neturėjimo“ apsisprendimą, savęs statymą į gyvenimo centrą, kai planai, lūkesčiai ir jų realizavimas vyksta neatsižvelgiant į kitus. Kad šių perlenkimų būtų išvengta, vis didesnę svarbą įgyja sielovadinė pagalba šeimų rūpesčiuose, lydėjimas kasdienėje kelionėje, nes dramatiški išgyvenimai dažnai įvyksta vienišumo, nevilties ir kančių akivaizdoje. Reikia padėti iš naujo atrasti solidarumo pojūtį, įveikiant visišką meilės privatizaciją, kuri kartais šeimos gyvenimui atima prasmingumą ir pasitikėjimą. Perdėtas šeimos ir santuokos kontroliavimas kartais turi neigiamą slopinantį poveikį, todėl visuomet reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp privačių ir socialinių bruožų jų tarpusavio junginyje. Bažnyčios užduotis šiuo atžvilgiu pirmiausia yra auklėjamoji, aiškinant tikrą meilės ir lytiškumo vertę, kad santuokoje būtų išvengta paviršutiniškumo ir banalizavimo, primenant galutinį žmogiškosios egzistencijos tikslą – amžinybę. Kardinolas P. Erdas, baigdamas pranešimą, pakvietė dar kartą įsigilinti į Dievo tarno, popiežiaus Pauliaus VI, kuris, užbaigiant Vyskupų Sinodo asamblėją, spalio 19 dieną bus iškilmingai paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju, mokymą. Pristatydamas savo istorinę 1968 metų encikliką „Humanae Vitae“, kurioje patvirtintas draudimas dirbtine kontracepcija užkirsti kelią naujai gyvybei pradėti, jis sakė, kad tame dokumente ne tik nurodoma tikroji santuokinio gyvenimo misija, bet ir integrali žmogaus bei jo pašaukimo vizija tiek žemiškoje prigimtyje, tiek ir tame, kas yra antgamtiška ir amžina.

Rūpintis namų Bažnyčia

Norisi priminti kai kurias įžvalgas, kurias šeimos sielovadai padarė kardinolo P. Erdo vadovaujama Europos vyskupų konferencijų taryba minėtoje plenarinėje sesijoje. Susitikimo debatuose patvirtinta, kad „šeima yra ne problema, bet sprendimas Europai, neįkainojamas resursų šaltinis visuomenei, tikras žmogiškas kapitalas“. Daugelio dabarties iššūkių, kuriuos šeimai ir santuokai kelia individualistinė kultūra, akivaizdoje tik pastoracinė globa, sutelkusi dėmesį į kiekvieną šeimos ūkio asmenį (vyrą, žmoną, vaiką, senelį), atsižvelgdama į kiekvieno jų ypatumus ir kuriamą vienybę tiesoje, kurią Kristaus asmens slėpinys apreiškia žmogui, gali suteikti naują gyvybingumą šiai meilės tikrovei, kuri yra visų žmogiškų santykių pagrindas. Europos vyskupai pripažįsta, kad nors valstybiniai įstatymai ir politinė veikla nėra vieninteliai faktoriai, galintys įveikti dabartinę šeimos krizę ir katastrofišką gimstamumo mažėjimą, tačiau jie tikrai yra reikšmingi šeimos institucijai stiprinti. Todėl Bažnyčia ragina žemyno šalių vyriausybes geriau suvokti, jog nėra kitos terpės, kuri produkuotų žmogišką kapitalą, kaip šeima, ir kviečia rodyti didesnį budrumą toms ideologijoms, kurios nerodo pagarbos tiesai apie šeimą ir gali jai atnešti didelę žalą.

Bažnyčia pirmiausia remiasi liudijimu tų krikščioniškų šeimų, kurios gyvena pavyzdingoje ištikimybėje ir net esamomis inividualistinės kultūros sąlygomis. Šios šeimos parodo tikrą santuokinio gyvenimo patrauklumą ir atvirumą gyvybei, o tai puikiai atitinka Dievo planą. Vyskupai pažymi, jog sielovadinis rūpinimasis krikščioniškomis šeimomis duoda vaisingą naudą visai visuomenei, nes tos šeimos yra sveikiausia kiekvienos tautos dalis. Prisimintas pavyzdys ir šventojo Jono Pauliaus II, kurį popiežius Pranciškus yra pavadinęs šeimos Popiežiumi, kuris nuo pat savo kunigiškos tarnystės pradžios šeimą pripažino savo sielovados prioritetu, pavadindamas ją namų Bažnyčia. Sekant šiuo pavyzdžiu svarbu įgyvendinti adekvačią šeimos pastoracinę globą, kuri būtų grindžiama realia žmogiška patirtimi, kurioje įžvelgiami Dievo buvimo ir veikimo ženklai. Advekati pastoracinė globa – ne formalus ant popieriaus parašytos programos vykdymas, bet realus sutuoktinių porų ir šeimų palydėjimas kunigo vadovaujamoje tikinčiųjų bendruomenėje, žinant, kad šeimos yra svarbiausi veiksniai Dievo plano supratimui. Tik tokiu būdu galima bus skelbti pasaulinį šeimos grožį net ir krizinėmis aplinkybėmis ir liudyti gailestingąją Dievo meilę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija