2014 m. spalio 17 d.    
Nr. 39
(2110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Garbioji kaimynė

Alfredas GUŠČIUS

Liudvika Juodienė

Ne juokas sulaukti 100 metų!.. O mano garbiajai kaimynei Liudvikai Juodienei iš gretimo dvylikaaukščio, esančio sostinės Lazdynų mikrorajono Erfurto gatvėje, šią vasarą jau sukako 103! Suprantama, ne tiktai amžiumi gerbtina mano kaimynė (nors 103 metai, pripažinkime, yra jau „šis tas“), bet ir savo turiningu gyvenimu, dramatišku likimu. Drama prasidėjo istorinio lūžio metais, kai 1940-iais Lietuva neteko nepriklausomybės. Liudvikos tėvai buvo stambūs ūkininkai, o anot sovietų valdžios, – buožės, todėl 1948 metais atsidūrė Sibire, Irkutsko srityje. Liudvika su dviem dukrelėmis stebuklingai išvengė tremties. Apvaizda giminių bei geros valios žmonių pavidalu padėjo ir jos vyrui, smetoninės Lietuvos karininkui, kapitonui Pranui Juodžiui išlikti, gaunant mirusiojo Kazimiero Baltrušaičio pasą, pavardę. Mėtyti pėdas, pasikeisti pavardę, pasiversti kiškiu (t.y. naktimis ir dienomis budėti, klausytis įtartinų garsų, visąlaik bijoti) teko ir Liudvikai. Nelengva žmogaus dalia, manau, ne lengvesnė nei kareivio Sokolovo iš M. Šolochovo apsakymo „Žmogaus dalia“, pagal kurį buvo pastatytas mums, jauniems, patikęs kino filmas.

1958 metais po Ulčinaitės (tai – mergautinė Liudvikos pavardė) fiktyvios santuokos su staliumi Kazimieru Baltrušaičiu ponia Liudvika galėjo toli nuo gimtųjų vietų pasidžiaugti su mylimu vyru ir dukrelių tėvu. Deja, neilgai ta trapi laimė tęsėsi – 1964 metais vyras mirė, palaidotas Panemunės kapinėse netoli Kauno. O dokumentuose vyro tikra pavardė teismo keliu buvo atstatyta tik 1991 metais... Tikrai, nelengva žmogaus dalia, susiklostanti istorinių-politinių verpetų sūkuryje.

Ir po visų istorinių negandų, kurių juodi sparnai smarkiai palietė tokius žmones kaip Liudvika, kaip jos vyras, stebiesi daug iškentusiųjų dvasine ir fizine stiprybe. Todėl stebėjomės ir mes, klubo „Lazdynų senjorai“ nariai, atėję pasveikinti senolės Liudvikos ir su šimto metų jubiliejumi, su 101-uoju, su 102-uoju ir 103-uoju gimtadieniu. Liudvika yra gimusi liepą, tai ir atėję į jos jaukų butą, jai sakome: „Jūs gimėte liepą ir todėl esate panaši į liepą – šimtametę, plačiašakę, žieduotą ir pilną bitučių... Miela Liudvika, Jūs irgi traukiate mus kaip bites, nes saldus yra Jūsų ilgo, garbingo ir nelengvo Gyvenimo nektaras, kuriuo maloniai dalinatės su norinčiais suprasti Jūsų gyvenimo paslaptį. Bendraudami su Tamsta jau nuo pat 100-mečio jubiliejaus, supratome svarbiausia – reikia mylėti artimus ir tolimus, Dievą ir Tėvynę, neprarasti optimizmo, vilties, tikėjimo savimi ir visų ateitimi... Ačiū Jums širdingai už šias pamokas, telaimina Jus Dievas!“

* * *

Dažnai rytais, eidamas pro Erfurto gatvės 32-ąjį namą, dairausi į ketvirtąjį aukštą, noriu pamatyti senolės Liudvikos, sėdinčios virtuvėje prie lango, šviesią galvą. Jeigu ir jinai pamato mane, tada prasideda kasrytinis pasisveikinimo ritualas – senolė atsistoja, parodo puoduką, iš kurio geria kavą, ilgai mojuoja, laimina. Tiktai nuo šių metų pradžios jinai retkarčiais parodo jau ir kitą buities „padargą“ – lazdą. Kartais, grįžęs iš rytinio pasivaikščiojimo, paskambinu jai laidiniu telefonu (neseniai vėl kalbėjausi), sužinau, kaip jaučiasi, kas naujo, kaip laikosi dukros Gailutė, Daiva, jautriai slaugančios mamą? Liudvika niekada nedejuoja, nesiskundžia, dar ir mane padrąsina. Nevengiame ir politikos, nes senolė klausosi radijo, sako: „Man viskas rūpi, aš daug ką žinau... Anūkas išvyko į Škotiją tuo metu, kai ten vyko referendumas dėl atsiskyrimo...“  Garbioji mano kaimynė domisi ir kultūros pasauliu, neretai telefonu padeklamuoja Maironio posmus. Ir tai nenuostabu, – jos dukra Daiva yra dailininkė, o jos vyras Rimantas Daugintis (1944–1990) buvo garsus skulptorius. Neseniai Daiva Rimanto atminimui išleido stambų jo darbų albumą... Ponia Liudvika labai gedėjo dar vieno kultūros žmogaus – savo giminaičio teatralo Algio Grašio: „Oi, koks puikus žmogus buvo, ne tiktai linksmas, bet ir tikras patriotas!“

Liudvika Juodienė yra Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narė. Labai džiaugiasi suvenyru, gautu per savo šimtmečio minėjimą iš birutiečių sąjungos, – sagė juvelyro sukurta tik jai personaliai. Tai – kunigaikštienės Birutės diadema su rūtos šakele.

Turintis tokią garbingą kaimynę, ir dažnai jos palaiminamas, jaučiuosi tarsi turintis antrąją bažnyčią Lazdynuose...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija