2014 m. spalio 17 d.    
Nr. 39
(2110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Blaivybės žygis per Lietuvą

Žygio dalyviai vyskupo Motiejaus
Valančiaus tėviškėje

Telšių Katedroje uždegame
žvakeles blaivybės intencija

Išjuokiame girtuoklių gyvenimą
inscenizuodami smulkiąją
tautosaką Kernavėje

Po šv. Mišių Kryžių kalne
prie naujai pastatyto kryžiaus
„Blaivi tauta – laisva tauta“

Gyvenimas gražus tiek, kiek mokėsi juo džiaugtis ir rasti pozityvių dalykų. Taip su nemažu nerimu širdyje rinkosi žygio už blaivybę dalyviai į Šv. Jėzaus Širdies bažnyčią Kazlų Rūdoje. Anot kunigo Igno Plioraičio mokymų, „tik su tikėjimu ir Dievu širdyje galime įveikti gyvenimo vingius“, tad žygį pradėjome šv. Mišiomis ir klebono kun. Renaldo Janušausko palaiminimu bei žygio vėliavos pašventinimu. Ankstyvą rytą žygeivių išlydėti atvyko vicemerė Ramutė Vinikienė ir vienuolė Joana Genovaitė Andriukonytė. Gavę abiejų palaiminimą, išvykome į Višakio Rūdą prie šaltinėlio gauti dangiškosios Motinos palaimos. Čia susipažinę ir aptarę mobilaus renginio programą, iškeliavome į Šakius.

Prasidėjus mobiliam renginiui, rinkome parašus iš vietos bendruomenės narių, dėl to, kad lietuviai išmoktų linksmintis be alkoholio ten, kur yra nepilnamečių. Šakiečiai mus priėmė labai svetingai, pasirašė po peticija ne tik Šakių bendruomenės gyventojai, bet ir savivaldybės administracija, nepašykštėjo parašo net pats Šakių meras Juozas Bertašius ir palinkėjo mums sėkmingo žygio. Per dvi valandas buvo surinkta apie 100 parašų, tuo labai didžiavosi mūsų žygeiviai. Pakeliui aplankėme Keturnaujienos koplyčią. Ten susipažinome su Aneliukės Matijošaitienės regėjimais, kuriuos nuoširdžiai mums papasakojo jos draugės. Aplankę Sudargo piliakalnius, atvykome į Raudonę. Mus pasitiko Algirdas Mačiulaitis ir Vidutė Šeštokienė su sūriu ir gira. Visi buvome pamaloninti jų svetingumo, draugiškumo ir nuoširdumo. Pirmasis vakaras, praleistas su raudoniškiais, buvo sušildytas žmonių širdžių liepsnelės, kuri neužgeso viso žygio metu, tai galėtų patvirtinti visi žygio dalyviai.

Šiltas saulytės spindulys pažadino kitai kelionės dienai, kuri buvo pilna įspūdžių ir prisilietimo prie senovės: gražuolė Panemunės pilis, Šiluva, Tytuvėnai, ošianti Baltijos jūra. Maudynės šaltose jūros bangose ir grimztanti į jūrą saulė visus atgaivino ir suteikė jėgų keliauti toliau. Trečiąją kelionės dieną nuvažiuota 380 kilometrų. Keliavome į Mosėdį. Čia pasitinko vadovė Virgina Jonkuvienė su būreliu valančiukų. Vyko mobilus renginys. Alino didelis karštis, bet mes ištvermingai sulaukėme renginio pabaigos. Linksmai klegėdami pasileidome per įžymias Mosėdžio vietas. Buvome nustebinti akmenų gausos po atviru dangumi bei daktaro Into darbštumo įkuriant akmenų muziejų. Kartu su Mosėdžio valančiukais praleidome vakarą prie ežero ir kitą dieną visi išvykome pasigėrėti Salantų regioniniu parku. Pakeliui į Kalnalį grožėjomės Imbarės piliakalniu. Aplankėme Šv. Lauryno bažnytėlę, kurioje buvo pakrikštytas vyskupas Motiejus Valančius. Įkopę į apžvalgos bokštą gėrėjomės nuostabiomis apylinkėmis, po to aplankėme Nasrėnuose vyskupo M. Valančiaus tėviškę. Mus pasitiko muziejaus direktorius Algirdas Čėsna. Jis pasakojo apie įvairius vyskupo M. Valančiaus gyvenimo etapus. Nuvažiavome 560 kilometrų. Lauke saulutė kepino iki 38° C. Šiek tiek atsigaivinę ir pailsėję patraukėme toliau. Įkopėme į Kartenos piliakalnį, nuo kurio atsivėrė nuostabios Minijos kilpos. Grįždami pasimeldėme prie mažojo Lurdo. Nuvargę pasiekėme Platelius, įsikūrėme stovyklavietėje prie ežero. Pirmiausia puolėme maudytis, atsigavę ir atsigaivinę susėdome pietauti. Reikėjo gerai pasistiprinti, nes dar laukė pats didžiausias ir nuostabiausias renginys – Žemaičių Kalvarijos kalnai.

Viskas prasidėjo šv. Mišiomis neregėto grožio bažnyčioje – Bazilikoje. Didžiulę Dievo palaimą pajutome jau šv. Mišių metu. Už širdies griebiančios giesmės visus maloniai nuteikė būsimam maldingam žygiui. Kalvarijas ėjome nešdami kryžių ir giedodami „Kalnus“ kartu su giesmininkais, mokytoju Broniumi Klunausku ir parapijos klebonu kan. Jonu Aču. Trys valandos prabėgo fantastiškai greitai. Visi prie koplytėlių sakėme prašymus bei intencijas Dievui. Naktis, degančios žvakės, giesmės, kunigo paaiškinimai prie kiekvienos stoties visus veikė kažkaip ypatingai. Grįžome vėlai naktį pakylėti, atsinaujinę siela ir kūnu. Akis greitai užlipdė miegas ir visi nugrimzdome į sapnų karalystę. Platelių saulės zuikutis ryte pabučiavo visiems į skruostus ir pakvietė pasipliuškenti ežere. Susitvarkėme ir keliavome į Platelių šaltojo karo muziejų. Ekskursija visiems labai patiko, nes vieni prisiminė jaunystės laikus, kiti sužinojo daug naujos informacijos apie šaltąjį karą.

Atsisveikinę su Mosėdžio valančiukais, vykome į Telšius. Apžiūrėjome gražuolę Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedrą ir jos požemius. Vis dar alino karštis iki 39 laipsnių, tai mus neliūdino, ir vykome į Biržuvėnų dvarą. Jo rūsyje šeimininkė Ingrida mus pavaišino sultimis ir papasakojo linksmų dvaro istorijų. Malūno muziejuje bibliotekininkė Aldona supažindino su etnokultūriniu paveldu. Atsigaivinę „Laumės pėdoje“, išsimaudę ežere, vykome į Luokę. Ten mus sutiko Luokės kultūros centro specialistė Lina Kasparavičienė su savo vyru Justinu, broliu Donatu ir Luokės pagrindinės mokyklos muzikos mokytoju. Visi kopėme pasigrožėti Luokės apylinkėmis nuo gražuolio Šatrijos kalno. Luokiškiai nusivedė į Žilvino Žvagulio koncertą bei diskoteką. Šventę vainikavo nuostabūs fejerverkai. Grįžome nakvynei į mokyklą. Čia mūsų laukė Linutės paruošta karšta žuvienė. Pasisotinę kartu su muzikos mokytoju dainavome lietuvių liaudies dainas, visi buvome laimingi ir nesinorėjo miego nors laikas jau buvo vėlus. Padėkoję šeimininkams už šiltą priėmimą, vykome į Naisius. Šalia kelio bolavo didžiuliai svogūnų laukai. Tokio vaizdelio dar nebuvome matę. Atvykus mus pasitiko labai mielas ir lengvai bendraujantis gidas Lukas. Pasigėrėję Naisių kaimu, jo medinėmis skulptūromis, vykome paglostyti gražuolių žirgų žemaitukų. Jie visiems suteikė daug gerų emocijų. Išsimaudę Naisių ežere, vykome į Kryžių kalną. Trumpam susikaupėme maldai ir vykdėme mobilų renginį, kuriame sutikome daug užsieniečių. Tai mus pakylėjo, nes pajutome, jog daug pasaulio tautų garbina tą patį Dievą. Įspūdinga nakvynė buvo Angelų Sargų svetainėje. Visi pamatėme nuostabiai gražiai sutvarkytą aplinką ir pajutome šiltą krikščionišką vienuolės Gražinos priėmimą. Maudėmės tvenkinyje ir kaimo pirtyje, sočiai privalgėme Martyno keptų šašlykų, iš tolo gėrėjomės auksaspalve saulės laida ant Kryžių kalno. Daug paslapčių supratome naktinio žygio Kryžių kalne metu. Tik gaila buvo, kad negalima degti žvakių, tačiau visi suvokėme priežastį ir nusiraminome. Ryte projekto vadovas Algirdas Jankauskas su žygio dalyvėmis Ugne ir Rimante išvyko į Kauno radijo stotį „Lietus“ dalyvauti laidoje. Piligrimai (galiu taip tikrai pavadinti žygio dalyvius) vyko į susitikimą su Kryžių kalno broliu Ramūnu. Visi dalyvavome šv. Mišiose, pajutome didžiulę palaimą iš dangaus. Tai sunku apsakyti žodžiais, reikia pačiam pajusti širdimi. Pasimeldę pastatėme mūsų žygio „Blaivi tauta – laisva tauta“ kryžių ir pilni Dievo malonės keliavome Kupiškio link. Nuvažiavome jau 860 kilometrų. Kupiškyje vykdėme mobilų renginį, atrodo, viskas sekėsi gerai. Tik staiga kilo didžiulis viesulas ir audra. Gerai, kad vairuotojas Antanas Varnagiris nesutriko, greitai pakvietė mus į autobusiuką. Mes buvome saugūs, tik per langus stebėjome siaubingą audrą, perkūniją, žaibus ir lietų. Jaunimo centro vadovė Gaila Matulytė mus priėmė nakvynei į centrą. Ten labai smagiai sportavome, žygio dalyviai Miglė ir Vaidas demonstravo savo akrobatinius gebėjimus. Aptarėme dienos įvykius, pavakarieniavome ir gulėmės poilsio. Ryte po šv. Mišių įspūdingoje (trečioje pagal didį Lietuvoje) Kupiškio bažnyčioje, padėkoję kupiškėnams už šiltą priėmimą, išvykome į Anykščius.

Pagaliau gražuolis Rubikių ežeras. Važiuojame link Aniūnų kaimo sodybos „Esina“. Tai – gražus Dievo sukurtas kampelis. Pagaliau seni medžiai mums suteikia pavėsį ir galime atvėsinti savo kūnus vėsiame ežere. Dviem valtimis žygio dalyviai išplaukė pasigėrėti gamtovaizdžiu. Budintys virtuvėje paruošė vakarienę, kepė lauže bulvytes. Jas valgėme su žemaitišku kastiniu. Skubėjome, nes dar laukė kaimiška pirtis su maudynėmis. Po šių procedūrų atgavome jėgas ir atgimėme iš naujo kitai dienai.

Apie Antano gimtadienį sušnibžda rytinių antelių būrys. Greitai pakilome iš guolio. Algirdas sukūrė eilėraštį, žygeiviai nupynė vainiką, paruošėme suvenyrą ir dainuodami „Ilgiausių metų“ žygiavome sveikinti mūsų mielą Antaną. Tai buvo jam netikėta, jo akyse matėme pilną nuostabos ir džiaugsmo žvilgsnį. Tai mus labai nudžiugino ir davė stiprybės iškęsti karštį mobiliojo renginio metu Anykščiuose. Toliau keliavome Visagino link. Aikštelėje pietavome, pavaišinome vairuotoją iš Serbijos. Jam lietuviškas plovas labai patiko. Visagine mus priėmė Sporto centro direktoriaus pavaduotoja Tamara Gaivoronskaja ir jaunimo grupelė. Po šiltos arbatos ir vaišių žaidėme su Visagino jaunimu, puikiai susidraugavome. Vėliau jaunimas parodė miesto pasididžiavimą – Visagino ežerą. Visi kritome į jį atsigaivinti ir pasisemti jėgų rytdienai. Labai gerai pailsėję ir minkštai išsimiegoję keliavome į Palūšę. Palūšėje mūsų laukė siurprizas – Antano gimtadienio proga atvyko jo artimieji aplankyti ir atvežė didžiulį arbūzą. Jis greitai buvo žygeivių sudorotas. Pasveikinome Dovilę su gimtadieniu ir leidomės į istorijos pamoką „Kryždirbystė laikmečio verpetuos“. Šios edukacinės pamokėles metu apžiūrėjome apylinkes, susipažinome su Šv. Kazimiero draugijos idėjomis saugant lietuvybę caro valdymo laikais, gėrėjomės kryžiais, paminklais bei jų atsiradimo istorijomis. Užkopėme į Ladakalnį. Daugelis tvirtina, jog tai – viena iš gražiausių vietų Lietuvoje. Nuo 175 metrų virš jūros lygio iškilusios kalvos atsiveria viena gražiausių panoramų Lietuvoje su vaizdu į septynis nuostabius ežerus bei juos aprėpusius miškus. Rytinėje kalno papėdėje tyliai raibuliuoja Linkmenas ir Asėkas, pietinėje – Alksnas ir Alksnaitis, o vakarinėje tyvuliuoja didžiulis Ūkojas ir Pakasas. Į parko Šiaurę prasideda geomorfologinis draustinis ir slepiasi Almajas. Vaizdai neapsakomi, aplinka nepaprasta! Pasijutome kaip rojaus kampelyje, pritarėme vietiniams gyventojams, pavadinusiems jį Mažąją Šveicarija, tokio grožio dar neteko regėti. Pamatėme, kokioje gražioje šalyje patys gyvename. Kam važiuoti svetur? Pirmiausia gerai pažinkime savo šalį, ją mylėkime ir saugokime, kad galėtų ja grožėtis kartų kartos. Visi buvome pavargę, tačiau labai laimingi. Išsimaudėme Lūšio ežere, pasistiprinome ir keliavome apžiūrėti Palūšės pelkės. Mus permerkė stiprus vasariškas lietus, tačiau nuotaika buvo gera. Grįždami dainavome lietuvių liaudies dainas ir džiaugėmės, kad pagaliau žemelė buvo pagirdyta.

Ryte iš miego pakėlė lietučio barbenimas į palapinės stogą, maudėmės per lietų, vanduo buvo šiltas, šalia pliuškenosi ančių šeimyna. Visiems užteko vietos Dievo palaimintame kampelyje. Papusryčiavome, susitvarkėme daiktus ir pajudėjome link Kernavės. Kai atvykome į Dubingius, jau buvo nukeliauta 1560 km. Dubingiuose aplankėme muziejų, susipažinome su šio krašto istorija. Kopėme į piliakalnį, pilies griuvėsių apsuptyje klausydamiesi gidės pasakojimo, trumpam išvydome Barboros ir Žygimanto Augusto pilnas meilės ir laukimo akimirkas. Išėjus iš pilies mus pasveikino pats ilgiausias Lietuvos ežeras – Asveja. Čia truputį pailsėjome ir riedėjome link Kernavės. Turėjome atvykti laiku, nes mūsų laukė mobilus renginys, kurį organizavome kartu su Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininku Romualdu Povilaičiu ir jo bendražygiais. Renginio metu gyventojams vaidinome įvairias scenas, kuriose išjuokiami girtuokliai. Visiems buvo labai linksma, nors dulksnojo šiltas vasaros lietus. Po renginio aplankėme piliakalnius, pasigrožėjome Neries pakrantėmis. Kernaviškiai mus draugiškai priėmė, pakvietė nakvoti į mokyklą. Tai sukėlė visiems geras emocijas ir davė jėgų toliau tęsti žygį.

Prašvito nauja kelionės diena, kuri mus pakvietė aplankyti ne vieno dainiaus apdainuotą Trakų pilį. Papietavome Aukštadvaryje. Nukeliavome į Birštoną. Ten mūsų planuotas mobilus renginys kartu su Romualdu, kuris porino įvairias sakmes ir padavimus Birštono gyventojams. Pasidžiaugėme kurorto Nemuno vaizdais ir keliavome Druskininkų link. Įsikūrėme prie Avirio ežero. Šiltas ežero vanduo atgaivino mūsų kūnus ir sielas. Vakare važiavome pasigėrėti Druskininkų miestu. Nuostabus vakaras kurorte, kurį dar pagražino muzikinis, spalvomis šokantis fontanas. Tarsi pasaka atsivėrė tamsaus žvaigždėto dangaus fone Druskonio ežeras. Visi apstulbę ir laimingi grįžome į stovyklavietę. Atėjo paskutinis žygio sekmadienis. Kėlėmės, maudėmės ir važiavome į šv. Mišias. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, labai daug žmonių ėjo Šv. Komunijos. Visus apėmė didelė Dievo palaima.

Grįžome prie Avirio, daug maudėmės, dūkome, žaidėme, ruošėmės vieno žygio vadovo – Lukučio – išleistuvėms į kariuomenę. Iš autobusiuko pasigirdo daina „Balnokim broliai žirgus“. Mergaitės atnešė ąžuolo vainiką. Visus pagavo liūdesio akimirka, bet nieko nepadarysi – taip reikia. Atsisveikinę su būsimuoju kareivėliu, ruošėmės žygio baigimo aktui. Visi gavome padėkos raštus bei prisiminimo dovanėles, aptarėme kelionės įspūdžius ir ruošėmės paskutinei šventinei vakarienei. Vakarą praleidome Druskininkuose, gėrėjomės gėlynais. Aplankėme cerkvę, ji graži ir įdomi savo architektūra. Aplankėme Metelius. Parko direktorius Artūras Pečkys supažindino su regioniniu parku, nuostabiu piliakalniu ir jo istorija, nuostabiomis Dusios bei Metelio ežerų pakrantėmis. Puolėme į jų bangas ir džiaugėmės paskutinėmis žygio akimirkomis. Lazdijuose organizavome paskutinį renginį ir patraukėme link namų.

Žygis truko keturiolika dienų, per kurias nukeliavome 2100 kilometrų. Mintyse atsigręžę atgal, pamatėme, jog kelionė buvo pilna įspūdžių, geros nuotaikos, įdomių žmonių. Būdavo ir nelengvų akimirkų, tačiau turėjome galimybę susipažinti su savimi – nustebome, kokių savy dalykėlių suradome. Sėdėdami namuose, to tikrai nepatirtume. Smagu, kad viso žygio metų triumfavo bičiulystė. Duok Dieve, kad ši ugnelė neišblėstų ir degtų kuo ilgiau visų širdyse. Smagu buvo stebėti džiaugsmu spindinčias dalyvių akis ir viltis, jog švietėjiška blaivybės žygyje pasėta sėkla duos puikų derlių.

Dalė Kriščiūnienė,
žygio vadovė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija