Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Meilė Kristui, Bažnyčiai ir žmogui

Beatifikuoto Dievo tarno Pauliaus VI mokymo ir veiklos bruožai

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis popiežius Paulius VI (1897–1963 –1978)

Popiežiaus Pranciškaus vertinimai

Popiežius Pranciškus retokai sako ilgesnes kalbas ar homilijas, geba savo mokymo teiginius išdėstyti glaustai ir visiems suprantamu stiliumi. Tačiau kartais jis pateikia išsamesnius vertinimus, norėdamas pabrėžti, kad tai yra išskirtinai svarbus aptarimo dalykas, reikšmingas ir jo paties veiklai bei pažiūroms. Kaip tik tokią ilgesnę kalbą Šventasis Tėvas pasakė apžvelgdamas savo pirmtako popiežiaus Pauliaus VI pontifikatą, kurį spalio 19 dieną, baigdamas dvi savaites vykusią neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, paskelbė Bažnyčios palaimintuoju. Minėtoji kalba buvo pasakyta dar 2013 metų birželį, audiencijoje priimant tūkstančius iš dabar jau palaimintojo Pauliaus VI gimtojo Brešos miesto į Romą atvykusių piligrimų, kurie šia kelione norėjo paminėti 50-ąsias savo kraštiečio išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą metines. Tame pasisakyme popiežius Pranciškus iškėlė kaip tik tas praėjusį sekmadienį beatifikuoto savo pirmtako mokymo, veiklos ir asmeninio charakterio detales, kurios dvasiniu stiprumu didelį įspūdį paliko jam pačiam. Tuomet pavadinęs Paulių VI didžiuoju popiežiumi Šventasis Tėvas akcentavo tris fundamentalius dalykus, kuriuos jis liudijo ir kurių mokė visus mus, – meilę Kristui, Bažnyčiai ir žmogui. Šios gyvenimiškos ir tikėjimo nuostatos buvo persmelktos visiško atsidavimo ir aukos dvasios.

Meilei būdinga duoti

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (Ef 1, 6), ir Jam pavaldūs yra visi, turintieji nors mažiausią gyvybės pradą.

Esminė dieviškos meilės savybė yra ne imti, o duoti (žr. Apd 20, 35), nes be veikiančio davimo pricipo, nebūtų nieko... Šv. Tomas Akvinietis rašė: „Meilė – tai džiaugimasis gėriu; gėris yra vienintelė meilės priežastis. Mylėti – tai trokšti padaryti kitam žmogui gera“. Neturinti lygių įsikūnijusio gerumo išraiška yra Jėzus Kristus, kurio darbus objektyviai įvertino liudininkai: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7, 37).

Pasveikino Telšių vyskupą

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Šv. Mišių koncelebracijai Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedroje vadovauja vyskupas Jonas Boruta SJ (centre)

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA. Spalio 12 dieną, sekmadienį, pagrindinėje Telšių vyskupijos šventovėje – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bazilikoje – vyko iškilmingas joje esančio stebuklingojo Dievo Motinos su Kūdikiu, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, paveikslo karūnavimo popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis aštuntųjų metinių minėjimas. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, įgaliotas popiežiaus Benedikto XVI, stebuklingąjį paveikslą iškilmingai karūnavo 2006 m. spalio 8 d. Tą dieną 70 metų jubiliejų čia šventė Telšių vyskupijos ordinaras vyskupas Jonas Boruta SJ. 12 valandą pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo apaštališkasis nuncijus Pabaltijui arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana) ir jo patarėjas mons. Džovanis Gasparis (Giovanni Gaspari), Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jo pagalbininkas vyskupas Arūnas Poniškaitis, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, jubiliatas Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, jo pagalbininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos vadovai, Telšių vyskupijos kurijos atstovai. Šv. Mišių liturgijoje patarnavo Telšių kunigų seminarijos klierikai, giedojo Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos grigališkojo choralo grupė, vadovaujama Vidmanto Budreckio. Į Baziliką tą dieną rinkosi Telšių vyskupijos šeimų centrų dekanatuose ir parapijose vadovai bei savanoriai ir tikintieji iš visos Lietuvos.

Paminėtas 1956 metų Vengrijos sukilimas

Grupė Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos moksleivių Vengrijos sukilimo 58-ųjų metinių minėjime. Dešiniau antras iš kairės – ambasadorius Zoltan Pecze

Spalio 21 dieną Kauno Senosiose kapinėse, dabar daugelio vadinamame Ramybės parke, įvyko jau tradicinis Vengrijos sukilimo 58-ųjų metinių ir 1956 metų Vėlinių tautinių demonstracijų Kaune bei Vilniuje minėjimas. Jame dalyvavo Vengrijos ambasados Lietuvoje delegacija, vadovaujama ambasadoriaus Zoltan Pecze, Kaune įsikūrusio Vengrijos konsulato konsulė Ilona Jočionisnė, savivaldybės mero patarėjas Zenonas Abramavičius, vicemeras Stanislovas Buškevičius, buvusi Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus, Moterų lygos, „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos, žinomas visuomenės ir politinis veikėjas istorijos mokslų daktaras ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Rimantas Matulis – 1957 metų Kaune vykusių mitingų dalyvis – ir kiti. 1956 metų Vėlinių įvykių dalyvio Zigmo Tamašausko pastangomis į minėjimą atvyko būrys moksleivių iš Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos (su direktoriaus pareigas einančia Vida Sinkuviene) bei gimnazistų iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos.

Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis ir jo biblioteka

Prof. Domas Kaunas Virginijos Valuckienės nuotrauka

Mūsų grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis buvo labai įvairiapusė asmenybė: klebonaudamas Tolminkiemyje pastatė mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, nemažomis parapijos sukauptomis lėšomis parėmė naujos bažnyčios statybą. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, konstravo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Laisvalaikiu mėgęs skiepyti vaismedžius. Apie žymųjį tautietį, kurio kūryba labai svarbi ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio literatūrai, po tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra daugiatautėje Prūsijos visuomenėje“ kalbėjomės su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir jos viceprezidentu, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesoriumi Domu Kaunu.

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Karitiečių jubiliejus

Leipalingio parapijos „Caritas“ įkūrėjas Kapčiamiesčio klebonas kun. Jonas Alesius su grupe karitiečių

LEIPALINGIS. Spalio 5 dieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje paminėtas šios parapijos „Caritas“ 25-metis. Klebono kun. Pauliaus Marčiulionio ir „Caritas“ vadovės Anelės Grigienės kvietimu šv. Mišias aukojo Kapčiamiesčio klebonas kun. Jonas Alesius, kuris šią labdaringą draugiją Leipalingyje ir įkūrė. Nuo pat pirmųjų dienų draugijai vadovavo medicinos felčerė A. Grigienė. Homilijoje kun. J. Alesius priminė tos dienos Evangelijos prasmę, kad kiekvienam yra Dievo skirta pareiga ir atsakomybė, kad žmogaus gyvenime yra svarbiausia meilė Dievui, artimui, o ypač nelaimingiems, neįgaliems ir klystantiems. Meilė yra tiltas, vedantis pas Dievą. Visi mes esame vieno Dievo vaikai. Kiekvienas priklausome gyvybės medžiui: šakos – tautos, lapai – žmonės, o žiedai – žmonių darbo vaisiai. Svarbu, kad lapai nenukristų nesubrendus vaisiams. Kunigas kvietė susimąstyti, ar gyvenimo sūkuriuose stovime ant meilės pagrindo. Parapijos „Caritas“ įkūrėjas kun. J. Alesius vertino Leipalingio karitiečių darbus, jų pasiaukojimą, linkėjo „Caritas“ savanorėms ištvermės ir Dievo palaimos.

Kodėl mažamečiams skirtuose vadovėliuose peršama mintis, kad lytis yra laisvai pasirenkamas dalykas?

23 skirtingų frakcijų Seimo nariai kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį dėl IV klasei skirtame lietuvių kalbos vadovėlyje „Pupa“ publikuoto teksto, kuris į Seimo narius besikreipusių tėvų ir mokytojų vertinamas kaip dar vienas atvejis, kai prisidengiant „lyčių lygybe“ mažamečiams peršama mintis, kad lytis yra laisvai pasirenkamas dalykas. Iš švedų kalbos išverstos Ulfo Starko (Ulf Stark) knygos „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ ištraukoje aprašyta keista istorija, kaip į naują mokyklą atėjusi mergaitė, vardu Simona, apsimeta esanti berniukas Simonas ir džiaugiasi nauja savo tapatybe. „Apgavau visus. Jie patikėjo! Atrodė, niekas nė akimirką nesuabejojo, kad esu toks, kaip jie manė. Greitai ir mikliai išsisukau, kad nereikėtų būti mergaite Simona, nuolat kamuojama nemalonumų, ir vietoj jos tapau blogu peštuku Simonu“, – rašoma vadovėlyje. Lyties „pakeitimo“ tema vystoma ir po tekstu pateiktose užduotyse: moksleivių klausiama: „Kodėl Simona apsidžiaugė, kad ją palaikė berniuku?“, nurodoma rasti tekste ir perskaityti, „kaip atrodė Simona, pirmą kartą atėjusi į naują klasę“, taip akcentuojant šį berniukiškos mergaitės išvaizdos aprašymą: „Atsargiai persibraukiau per trumpai kirptas sruogas, bandydama prisiminti, kaip atrodžiau prieškambario veidrodyje. Plaukai gana trumpi, be jokių sagių ar kaspinėlių, nėra nieko, kas galėtų mane išduoti. (...) Pasisekė, kad rytą neapsivilkau naujos suknelės! Drabužiai kaip bet kurio kito vaikino. Tik, aišku, ne kelnaitės, kurių, laimė, nebuvo matyti.“

Išprovokuota baudžiamoji byla. Ar įmanomas teisingumas Nepriklausomoje Lietuvoje?

Paskutiniai kelių mėnesių įvykiai man, dar neseniai dirbusiam laikraščio „XXI amžiaus“ redaktoriumi, buvo skaudūs, nes sprendėsi lemtingi laikraščio ir jį leidžiančios leidyklos išlikimo klausimai. Nuo pavasario vyko nesibaigiantys teismai, o varginančiuose jų posėdžiuose ir su jais sprendžiamuose įvykiuose teko praleisti dešimtis valandų, gintis argumentais ir – kai kada –  liudininkų parodymais. Galima būtų pateikti juos skaitytojams, tačiau tie argumentai ir liudijimai teisėtvarkoje nedirbančiam žmogui gali tapti „tamsiu mišku“, betgi išprususiam teisininkui jie gali padėti atrasti teisingumą arba leisti paslėpti į avinėlio kailį įlindusį vilką nuo nusikalstamų jo darbų. Išskyrus nedidelę informaciją apie įvyksiančius teismo posėdžius, „XXI amžiuje“ ilgai nieko nerašėme apie tą dirbtinę, tiesiog išprovokuotą baudžiamąją bylą, kurią Kauno žurnalistų sąjungos (KŽS) pirmininkas Vidas Mačiulis privačiu kaltinimu iškėlė man už mano rašytame „Viešame laiške Vidui Mačiuliui“ tariamą jo garbės ir orumo žeminimą bei šmeižtą ir įžeidimą. Kadangi mano „Viešas laiškas“ neatsirado be priežasties, „XXI amžiaus“ skaitytojams būtina daug ką paaiškinti. 2013 m. kovo 16 d. internetiniame portale kaunozurnalistai.lt, kurio valdytojas ir redaktorius yra LŽS Kauno skyriaus pirmininkas V. Mačiulis, pasirodė straipsnis „Ar „Naujasis amžius“ teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas“, o gruodžio 28-ąją tame pačiame portale pasirodė straipsnis „Laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto?“ Pirmajame straipsnyje, kurį, kaip ir antrąjį, vėliau vadinau paskviliu, nes jie šmeižė ir įžeidė tiek mane asmeniškai, tiek laikraštį „XXI amžius“, buvo kalbama apie tarp mūsų leidyklos (viešosios įstaigos „Naujasis amžius“) ir buvusios jos darbuotojos Genovaitės Baliukonytės, atleistos už darbo pareigų nevykdymą, civilinę bylą, tiksliau jos pradžią. Dauguma pirmojo straipsnio teiginių buvo šmeižikiški ir įžeidžiantys (nepaisant to, kad jo tariamas autorius, kaip vėliau aiškino, parašė „šventą teisybę“, nors toji teisybė nebuvo patvirtinta net po 5 mėnesių priimtame teismo sprendime). Dar labiau šmeižikiška informacija pasirodė antrajame paskvilyje. Apie tuos paskvilius sužinojęs ir jais pasipiktinęs ir parašiau „Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ (žr. „XXI amžius“, 2014 01 10), kaip to portalo redaktoriui ir valdytojui bei kaip galimam autoriui, nes abu straipsniai buvo niekieno nepasirašyti ir turėjo priklausyti būtent portalo redaktoriui Mačiuliui. Nesugebėdamas žurnalistiškai atsakyti į viešą laišką, V. Mačiulis per savo portalą jau kitame savo rašinyje (beje, irgi be autoriaus pavardės) grūmojančiai pareiškė paduosiąs mane į teismą pagal Baudžiamojo kodekso str. 154 ir 155 (šmeižtas ir įžeidimas) ir pasodins į kalėjimą, kaip tai prieš keliolika metų padarė su kitu jo nekenčiamu redaktoriumi. Iš tiesų, jau po trijų savaičių, sausio 30-ąją, kaltinamasis skundas Mačiulio buvo surašytas, paduotas į teismą, o tą pačią dieną savo portale kaltintojas pasigyrė, kad aš tikrai būsiu nubaustas „realia laisvės atėmimo bausme“ kaip nusikaltėlis (matyt, norėdamas parodyti ar įsivaizduodamas, kad teisėjai yra lengvai jo valdomi ir manipuliuojami). Tačiau ilgai, kaip „nusikaltėlis“, jokio kvietimo į teismą negavau ir tik po kurio laiko sulaukiau man persiųsto naujo Mačiulio skundo apygardos teismui, iš kurio pasidarė aišku, kad Kauno apylinkės teismas, įsigilinęs į mano „Viešą laišką“, jokios mano kaltės nematydamas, pirmojo skundo net nepradėjo nagrinėti, tad nauju savo skundu kreipdamasis į apygardos teismą V. Mačiulis išreikalavo bylą pagal „Viešo laiško“ autoriui keliamus kaltinimus atnaujinti. Tai ir buvo padaryta, ir tai „šmeižto ir įžeidimo“ bylai jau gaištama beveik metus.

Seimo etika pagal „paniatkes“

Povilas Urbšys

Ir vėl Seimas bandomas įtraukti į kriminalinę veiklą tam, kad bet kokia kaina būtų išsaugota Viktoro Uspaskicho teisinė neliečiamybė. Siekiama persekioti tuos Seimo narius, kurie atsisako dalyvauti šiame procese. Priminsiu: prieš metus Seimui pritrūko balsų sudaryti komisiją dėl V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės panaikinimo už teismo įžeidimą. Tada politinės daugumos atstovai, vadovaujami Mečislovo Zasčiurinsko, inicijavo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimą, stabdžiusį svarstymo stadiją dėl V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės atėmimo. Visa tai vyko nepaisant to, kad ankstesnės Seimo kadencijos metu panašų klausimą dėl komisijos sudarymo dėl Roko Žilinsko, Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos teisinės neliečiamybės panaikinimo Etikos ir procedūrų komisija jau buvo išnagrinėjusi ir vienareikšmiškai pripažinusi: balsavimas dėl tyrimo komisijos sudėties nėra balsavimas dėl komisijos sudarymo. Būtent todėl dalis komisijos narių, matydami, kad Etikos ir procedūrų komisijos vardu norima priimti neteisinius ir, sakyčiau, kriminalizuotus sprendimus, sustabdė savo įgaliojimus šitoje komisijoje. Tokiu būdu pavyko pakeisti sprendimą ir Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės klausimui spręsti buvo sudaryta komisija. Atrodytų, tuo viskas turėjo ir baigtis. Seimo pirmininkė tada pažadėjo peržiūrėti Etikos ir procedūrų komisijos sudarymo tvarką, kad ateityje būtų išvengta tokių politizuotų sprendimų, neturinčių nieko bendra su Seimo Statutu. Deja, šito klausimo sprendimą Seimo pirmininkė vilkina jau devynis mėnesius. Kai rudens sesijos pradžioje Loretos Graužinienės paklausiau, ar ji ruošiasi konsultuotis su Seimo frakcijomis dėl Etikos ir procedūrų komisijos atstovavimo principų pakeitimo, man buvo atsakyta: „Žinote, kadangi iki Seimo kadencijos pabaigos liko tik dveji metai, keisti tą tvarką jau per vėlu“.