Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Knygele įamžintas Šilų klebonas

Julė KILČIAUSKIENĖ

Antanas Mikonis – seminaristas

Knygelės autorė Audrė Astrauskaitė ir renginio vedėja Vilma Šulnienė

Ramongalių kaimo giedotojai (iš dešinės): daugkartinis Aukštaitijos armonikierių varžytuvių nugalėtojas Jonas Karinauskas, Biržų rajono Ramongalių kaimo kultūros skyriaus meno vadovė Irena Vasiliauskienė, Eugenija Karinauskienė, Zosė Mozaraitienė ir Ramutė Anžan giesmėmis ir vietinių autorių Albino Kazlausko, Palmiros Semėnienės ir Eugenijos Karinauskienės žodžiais bei pačių atlikėjų sukurtomis šiems tekstams melodijomis kraštiečius džiugina antrą dešimtmetį

Šilų aštuonmetės mokyklos paskutinių klasių mergaitės buvo pakviestos procesijų metu nešti lelijas (jau nebežinau, – Jėzui, ar Jo Motinai). Tai ir nusifotografavome visos šventoriuje

Knygelės „Dievo garbei, sielų išganymui“ viršelis

Renginio dalyviai

Šį rudenį išleista knygutė „Dievo garbei, sielų išganymui. Kunigo Antano Mikonio (1906–1969) gyvenimas ir veikla. Šilų bažnyčios istorija“. Joje rašoma apie kun. Antaną Mikonį (1906 05 25–1933 07 23–1969 05 04), Panevėžio vyskupijos Šilų parapijiečiams tarnavusį 1938–1963 metais. Ją parašė Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Šiluose bibliotekininke dirbusi Audrė Astrauskaitė. Būdama aktyvi kraštotyrininkė, ji iš seniausių Šilų gyventojų rinko prisiminimus. Daugiausiai gerų žodžių išgirdusi apie ilgametį parapijos kleboną kun. A. Mikonį, pradėjo apie jį ruošti knygą. Greitai gimė rankraštis, kurį sudarė dvi dalys. Pirmojoje pasakojama apie Šilų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, o antrojoje – apie ilgametį jos kleboną. Ilgai ieškojusi leidėjų ir jų neradusi, autorė, turėdama sunkią negalią, ėmė paskolą iš banko ir savo lėšomis bei rūpesčiu išleido šią kuklą bet vertingą knygutę.

Pirmiausia knygelė pasklido tarp buvusių parapijiečių – šilaivių. Čia ją įsigyti rugsėjo 7 dieną, per Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, pakvietė Šilų parapiją aptarnaujantis Vadoklių klebonas kun. Vidmantas Kareckas. Parapijiečiai susidomėjo knygele apie vienintelį labai ilgai jiems tarnavusį kleboną, kurį visi mylėjo ir gerbė. Tiesa, kunigo Mikonio karta kaip ir jis – jau išėjusi, tad jį prisiminė parapijiečių vaikai, todėl dažna šeima stengėsi įsigyti knygutę ir net gauti autorės autografą. Knygelė vėliau buvo platinama bendruomenės renginiuose.

Antrasis susitikimas laukė gimtojoje klebono parapijoje – Vabalninke. Ramią spalio 22-osios popietę į knygos apie kun. A. Mikonį pristatymą Vabalninko bibliotekoje rinkosi nuo darbų atitrūkę miestelio ir gimtojo Ramongalių kaimo žmonės. Renginį vedė Vabalninko bibliotekininkė Vilma Šulnienė, o pirmosios į sceną išėjo Ramongalių giedotojos. Po griaudžiai sujaudinusios giesmės žodis buvo suteiktas knygutės autorei Audrei Astrauskaitei. „Didžius dalykus Dievas atskleidžia paprastiems žmonėms, – teigė autorė. – Apie vieną geriausių Jo kunigų teko parašyti ir man – kaimo bibliotekininkei. Galbūt tai – ne atsitiktinumas, nes kunigas Antanas Mikonis vertino knygas, pats daug skaitė. Dar vikaraudamas Užpaliuose, Utenos rajone, lankė dviejų savaičių bibliotekininkų kursus ir grįžęs iš jų suorganizavo parapijos biblioteką, Šiluose irgi įkūrė biblioteką. Jaunystėje jis svajojo būti gydytoju, domėjosi medicina, turėjo daug medicininių knygų. Savo parapijiečiams daug galėjo patarti medicininiais klausimais. Pasitaikydavo atvejų, kad jį pakviesdavo suteikti Paskutinį patepimą, o jis išgydydavo ligonį. Dar geresnis kun. A. Mikonis buvo sielų gydytojas. Jis labai gerai pažinojo žmonių dvasinį pasaulį, galėdavo patarti visais klausimais“.

Kunigas 30 metų išdirbo vienoje parapijoje, labai rūpinosi jos žmonėmis, padėdavo visose bėdose. Dirbę nuošaliuose bažnytkaimiuose kunigai nėra plačiau žinomi, bet kun. A. Mikonis yra neeilinė asmenybė. Kaip ir kiekvienam žmogui jam brangiausia yra tėviškė. Čia jis užaugo, lankė Vabalninko bažnyčią, čia buvo jo primicijos, iš čia išėjo į gyvenimą.

„Daugiau reikia domėtis gerais kunigais, – teigė A. Astrauskaitė. – Žiniasklaidai rūpi tik kuo daugiau blogo parašyti apie kunigus, nesvarbu, ar tai būna tiesa, ar netiesa. Didesnį dėmesį reikia skirti geriems, šventiems kunigams, kurių Lietuvoje buvo ir yra daug. Tai yra prasminga. Visuomenei reikia daugiau kilnių idealų. Nedaug kunigų, sugebėjusių savo gyvenimu liudyti Kristų. Tai – ypatinga Dievo dovana. Kunigas Mikonis pasižymėjo artimo meilės darbais, kūrė savo parapijoje katalikiškas organizacijas, buvo geras žmonių sielų žinovas ir gydytojas. To meto kaime dar nebuvo nei kultūros, nei socialinių darbuotojų. Jis rūpinosi parapijos kultūriniu gyvenimu, skatino jaunimą mokytis. Visus žavėjo jo geras būdas, nuoširdumas, tolerancija. Jaunystėje kun. A. Mikonis svajojo būti misionieriumi. Čia prisimenama šv. Teresėlė, taip pat norėjusi būti misioniere, ji savo misiją tęsia po mirties. Kaip ir visų, pasišventusių Dievo tarnybai, kunigo Mikonio gyvenime buvo daug kančios ir aukos. Tiksliau, visas jo gyvenimas buvo tyli auka“. Kaip sakė autorė, kun. A. Mikonis – idealistas, savo darbe taikydavo naujoviškus metodus, turėjo neįgyvendintų svajonių apie gyvąją krikščionybę, kunigo darbą ir apaštalavimą. Svarbiausių jo gyvenimo epizodų ir darbų liudijimai sudėti į šią knygelę.

Po autorės pasisakyti turėjau garbę aš (Audrės priprašyta redaktorė). Pati esu šilaivė, mano vaikystė prabėgo bažnyčios įtakoje kelbonaujant kun. A. Mikoniui. Gyvenome šalia miestelio, tad kiekvieną sekmadienį su tėveliais mes, vaikai, dalyvaudavome šv. Mišiose, o jei negalėdavome nueiti į bažnyčią, 12 val. mes, susėdę apie stalą, kalbėdavome poterius. Menu, kaip mama ruošdavo mane per šventes procesijoms gėlyčių barstymui. Išpindavo kasas, o kai kada net su įkaitintais virbalais plaukų galus paraitydavo, kad tik gražiau atrodyčiau. Baltas suknutes apsivilkdavome tik špitolėje. Baltų batukų neturėjome, todėl kreida balindavome sportbačius. Ir būdavome visos baltos... Vėliau, besimokydama mokykloje, procesijose nešdavau Švč. Mergelės Marijos pagalvėlės kaspiną. Vyresnė mergaitė nešdavo pagalvėlę, o mes, mažesnės, visos su baltomis ilgomis suknutėmis, – jos žydrus kaspinus. Gražus ir ramus buvo metas. Didžiąją savaitę irgi eidavome su tėveliais į bažnyčią, tačiau ne visada joje ištverdavome, ir išleistos į šventorių jame žaisdavome. Klebonas buvo labai ramus. Sakytume, viskas vyko savaime, jam nevadovaujant. O juk buvo visai kitaip. Kaip ir daugeliui šilaivių klebonas ir mūsų šeimai yra turėjęs įtakos, ne tik dvasinės. Ir su manimi atsisveikino 1969 metų pavasarį, pamatęs Raguvos stotelėje laukiančią autobuso. Tada jau buvau nebe ta Šilų parapijos procesijos dalyvė – pirmąsias ateistinio auklėjimo pamokas gavau besimokydama Vadoklių vidurinėje mokykloje, vėliau studentaudama ir marksizmo bei ateizmo egzaminus laikydama... Taigi jau kitokia... O mūsų klebonas, toks pavargęs, per didžiąją sankryžą iš lėto, lazda pasiramstydamas atėjo iki manęs, ranką ištiesė, pasisveikino ir paklausė, kuo aš būsiu. Išdidžiai atsakiau, kad būsiu mokytoja. Klebonas patylėjo nuleidęs galvą (tikriausiai laimino atžagareivę), dar keletą žodžių pasakė ir atsisveikinęs palengva nuėjo. Greitai sužinojau, kad jo jau nebeturime, palaidotas. Graudūs mano prisiminimai apie vaikystę ir kleboną lyg skauduliu gniaužė gerklę, buvo sunku kalbėti, nes tai jau praeita, būta kažkas negrįžtamai tyro ir šviesaus.

Vienas po kito kilo iš savo vietų vabalninkiečiai, jau perskaitę knygutę, pasakojo apie ją, dalinosi mintimis. Angelė Jurevičienė, Algirdas Garbauskas, Nijolė Šatienė, kun. Henrikas Bernatovičius ir kiti dėkojo autorei už jų kraštiečio kunigo atminimo įamžinimą. Kiti citavo ištraukas, prisiminė gerus kun. A. Mikonio darbus: „Kunigas be galo mylėjo visus žmones. Jis buvo jautrios širdies, švelnaus būdo, suprato kiekvieną žmogų. Jie eidavo pas kun. A. Mikonį su įvairiomis bėdomis. Kai žmogus, ištikus kokiai nelaimei, pasakodavo ir labai verkdavo, kunigo akyse pasirodydavo ašaros. Tada jis apramindavo, duodavo patarimų įvairiais klausimais. Atėjus į kleboniją kokiu nors reikalu, visada pavaišindavo, pats išvirdavo kavos“. „Sužinojęs, kad kuris nors parapijos gyventojas susirgo, kunigas eidavo jo aplankyti, patardavo, kaip gydytis, duodavo vaistų. Ligonius lankydavo kas kelintą dieną, kol jie pasveikdavo. Jeigu negalėdavo nueiti, tada parašydavo laišką, paklausdavo, kaip jaučiasi, kaip gydosi, sakė, kad pats jaunas yra sirgęs, todėl labai supranta ligonius. Lankydamas juos atnešdavo medaus, sulčių, ypač neturtingiems atnešdavo ką turėdamas. Susirgus vaikui, tėvai eidavo pas kunigą vaistų, patarimų“. „Už jungtuves, krikštynas, laidotuves nebuvo nustatytų kainų. Bažnyčioje kabojo dėžutė, ant kurios užrašyta: „Klebonas tarnauja mums visiems“. Štai kolūkio pirmininkui klebonas padovanoja anglišką paltą, sakydamas, kad pirmininkas turi būti gerai apsirengęs. Kitą komunistą juokaudamas kviečia: „Tu raudonas, aš – juodas, pasišnekėkim“. O kiek yra kam skolinęs ar dovanojęs pinigų ligos, nelaimės atvejais, gal net pats nebežinojo. Kad ir negrąžindavo kurie, nesupyko, neieškojo, o iš kitų varguolių ir pats nebepriimdavo grąžinamų“.

Taip pasisakymas po pasisakymo, daina po dainos stropių ir kūrybingų Vabalninko vyresniųjų bibliotekininkių Vilmos Šulnienės ir Rimos Brazdžionienės organizuotas ir režisuotas knygos apie kunigą pristatymas neprailgo. O Pabiržės klebono kun. Antano Balaišio prisiminimai apie kun. A. Mikonį, įrašyti kompaktinėje plokštelėje, kurią autorė padovanojo bibliotekai, buvo galutinis akcentas: „...Man visada būdavo malonu pas jį nuvykti. Tada nebuvo mašinų, važiuodavau dviračiu. Ir jis mane aplankydavo. Aš klausinėdavau apie kunigo darbą. Jo patarimai buvo apgalvoti, racionalūs ir man labai pravertė. Gražiai jis šventes švęsdavo, atlaidus, procesijas gražiai pravesdavo. Man teko ne kartą dalyvauti atlaiduose, pamokslą sakyti. Sugyveno su valdžios žmonėmis. Pagrindinis jo bendravimo metodas buvo meilė žmonėms. Teko girdėti iš tarybinių darbuotojų apie Šilų kleboną, kad jis kultūringas, kad geras žmogus.. Jo kelias pas netikinčius buvo meilės kelias. Kartą, kai vyko balsavimai, vienas stribas, norėdamas pasirodyti prieš kitus, pradėjo šaudyti. Peršovė bažnyčios langą. Žmonės pasipiktino. Atvažiavo rajono partijos pirmasis sekretorius, atvedė pas kleboną šitą nusikaltėlį, išdrožė jam pamokslą, paskui sako: „Jeigu klebonas tau dovanoja, ir mes dovanosim“. Klebonas sako: „Aš dovanoju, bet norėčiau, kad jis sudėtų langus...“

Popietė baigėsi prie agapės stalo, kalbėjomės apie Vabalninką, Ramongalius, jų įžymius žmones ir, aišku, kartu su Ramongalių giesmininkais savo balso stygas „derinome“. O štai ir eilutės iš Ramongalių kaimui skirtos dainos, žodžiai Palmiros Semėnienės:

Jau ketvirtąjį šimtmetį žengia
Kaimo šito jau šaknys giliai,
Kas čia gimė, gyveno, išėjo,
Bet paliko jų pėdos giliai.

Paminėsim, visus prisiminsim,
Čia gyveno didinga karta –
Kunigai ir rašytojai žymūs,
Tai – Ramongalių kaimo šviesa.

Tos pačios autorės kun. A. Mikoniui skirti posmai:

Užgęsta žvaigždės danguje,
Nušvinta naujas rytas.
Įmintos pėdos smėlyje
Mums primena vaikystę.

Prisiminimuos gyvas bus,
Jo žodžiai širdyje negęsta,
Tebūna mūsų dovana
Giesmė žmonių iš gimto krašto...

Algirdo Garbausko nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“