2014 m. lapkričio 14 d.    
Nr. 43
(2114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Iš perplėštos širdies pražysta rožėm kraujas…

Kairėje prie akmens – Angelė Priekulienė,
dešinėje – skulptorius Gintaras Žilys

Kairėje nuo akmens – Angelė
Priekulienė, A. Kuckailienė,
dešinėje – Gintaras Žilys,
G.Kuneikienė ir Druskininkų
tremtinių choro dalyvės

Spalio 26 dieną Leipalingyje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje klebonas kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už 1944–1953 metais kankintus, kalintus, nužudytus šio miestelio ir jo apylinkių kovotojus už laisvę. Joms pasibaigus, žmonės sustojo prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto buvusio mokytojų Kaukų namo, kur pokario metais įsikūrė NKVD būstinė.

Suskambo Druskininkų tremtinių choro giedamas Lietuvos himnas. Renginio vedėja ir paminklinio akmens statymo darbų koordinatorė TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkė G. Kuneikienė išvardijo tuos, kurių dėka iškilo šis atminties ženklas. Akmenį atidengė Angelė Ūselytė-Priekulienė ir Gintaras Žilys. Kartu su kitais dėdama gėles prie paminklo, A. Kuckailienė pasakė, jog jos skiriamos mirusiai mamai, kuri, atplėšta nuo šešių vaikų, taip buvo per tardymus kankinama, jog supūliavo stuburas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo specialiųjų tyrimų skyriaus vadėjas R. Narvydas pasidžiaugė paminklu su kryžiuje įplyšusia širdimi. Jis įpasmina niekada nepamirštą kančią. Ši įstaiga pagal galimybes skyrė pinigų istorinės reikšmės ženklo pastatymui. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Druskininkų filialo pirmininkas G. Kazlauskas išreiškė pasididžiavimą tokiais atkakliais, ryžtingais žmonėmis, kaip A. Priekulienė. Skulptorius G. Žilys pabrėžė pagrindinę idėją – suskilusios nerūdijančio plieno širdes simboliu įprasminti ir kovotojų, ir artimųjų skausmą. Tokios širdys išlieka amžiams. Kankiniai ir žuvusieji buvo ištvermingi, neįbauginami. Tokie ir mes privalome pasilikti, jeigu dėl drąsių žodžių kas nors sužeistų ir mūsų širdis.

Klebonas kun. P. Marčiulionis šventino paminklą, prabildamas šiais žodžiais: „Mirtis neužbaigia mūsų gyvenimo, tik jį pakeičia. Mirusieji, žuvusieji tik trumpam laikui atsiskiria nuo gyvųjų. Jeigu žemėje eisime tikėjimo ir meilės keliu, visi susitiksime dangiškojo Tėvo namuose“. Poetė Dalia Bozytė kalbėjo apie savo tėvą – partizanų ryšininką Antaną, kurį triskart tardė šitame pastate. Paskutinieji metai lemtingiausi. Laukė ilgas etapas Leipalingis–Marijampolė–Lukiškės–Vorkuta. „Tebūna šviesi atmintis visų, kurie garbingai įveikė šį kelią“. Išgirdome jaudinančius jos eilėraščio „Lagerio palaidinė“ posmus. Šis drabužis – ne „valstiečio rudinė ir ne motinos išausta“, „šaltu prakaitu išskalbta“, „nuo kraujuojančių žaizdų atplėšta“. Kadangi tėvas, sužalotas invalidas, kęsdamas kančias, nieko neišdavė, nepardavė, tai dukrai ant „įdubusios krūtinės“ šiurpioji palaidinė pasirodė šlamanti „lyg vėliavos šilkas“. Šis drabužis – „tarsi sąžinė – be dėmės“. Tokiomis metaforomis išaukštinamas šeimos nario lagerininko moralinis pranašumas, dvasios grožis. A. Grigienė perskaitė šešiolikmečio sūnaus Roberto skirtą pokario rezistentams eilėraštį „Išlaisvinimas“, kuriame atskleisti sukrečiantys vaizdai: rinkoje „išmėtyti lyg pagaliai gulėjo kūnai nukankinti“. Tačiau poetas net ir „peršautoj krūtinėje“ regi: „Laisvė... Širdžių bekraštis gaisras“... Druskininkų tremtinių choras, padainavęs „Banguoja auksiniai rugiai“, paragino dainuoti visus vienijantį kūrinį „Gražiausios spalvos“. Pabaigoje G. Kuneikienė pakvietė į kavinę ir vaišinantis pratęsti kalbas, išsakyti mintis.

Lazdijų rajono visuomenės veikėja N. O. Lepeškienė, prie paminklo pasidžiaugusi, jog leipalingiečiai sulaukė deramo pokariu kentėjusių ir žuvusių pagerbimo, priminė tą metą, kai miestelis priklausė Lazdijų rajonui. Važiuodami į mitingus, visada paimdavo kryžkelėse laukiančius savo bičiulius. Papasakojo, kad Veisiejuose pasodintas 25 ąžuoliukų guotas, skirtas Sąjūdžio įkūrimo metinėms paminėti, o to meto lyderiui Jonui Verseckui ir partizanams, kritusiems Živulčiškėje, iškilo paminkliniai akmenys. Istorikas ir literatas B. Kašelionis patikslino, jog toks atmintinas lauko riedulys kartu su bičiulio V. Janulevičiaus pagalba jau pastatytas A. Juškevičiui-Linui ir A. Kėkštui-Kęstučiui, tik dar nenumatyta iškilmių data.

Šių eilučių autorė norėjo bent kiek priminti, koks rūstus buvo pokaris Leipalingyje. Klebonas kun. Juozas Stanaitis nepraėjo pro aikštėje išniekintus partizanus. Jis ir A. Šimaičio-Sakalo, ir dvasininko lavonus sutvarkė taip, kad padoriai atrodytų, ir dar „paauklėjo“ stribus. Vos bolavo rytas, kai čekistai stovėjo prie klebono durų, kad greičiau areštuotų. Deja, prieš laiką mirusio kun. J. Stanaičio vėlė jau keliavo Amžinybėn...

1946 metų liepos 2 dieną į Leipalingį buvo atvežtas mirtinai sužeistas Pietų Lietuvos srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Kas žino, gal po mūsų kojomis jo, kovotojo su bermontininkais ir lenkais kariškio, penkerius metus studijavusio Briuselio karo akademijoje, kaukolė, prieš 68 metus užgesusi širdis... Po dvejų metų vasario sniege degė aštuoniolikmečio V. Barbatavičiaus-Bombonešio tautinių spalvų šalikas, draikomas vėjo. Jeigu apsuptas Mažonių kaimo pamiškėje, pas Ūselį, nebūtų kulkosvaidžio ugnimi gelbėjęs A. Jurkonio-Žilvičio ir ištikimo ryšininko, be abejo, būtų pasitraukęs gyvas jis, vienas iš trijų šeimoje miško brolių.

Ramaus būdo jaunuolis Antanas Tamulionis, net ne partizanas, tapo ne tik miestelio, bet ir visos Lietuvos kančios simbiliu. Radę jo namuose nuo karo užsilikusį brauningą, enkavėdistai kalė vinis į galvą. Matyt, tokia egzekucija pasirodė esanti per baisi ir budelių viršinikams. Kad netgi juoda žemelė neišduotų šiurpios vinių paslapties, užkastas be galvos, kuri, pasak plačiai paplitusių kalbų, buvo paimta ir išvežta į Vilnių.

Sunkus kelias nueitas ir iki paminklo pastatymo. Visuomeninės organizacijos „Atmintis“ tarybos narė, konservarorė A. Priekulienė tam reikalui pradėjo rinkti parašus Druskininkuose. Leipalingiečiai puolė padėti. Jeigu nuo nepriklausomybės pradžios jie būtų buvę tokie aktyvūs, manau, ne tik akmuo prie NKVD pastato, bet dar puikesnis paminklas liudytų apie seniūnijos savitumą, išskirtinumą. Deja, tiek leipalingiečių, tiek druskininkiečių parašai pasirodė esą tik tolimesnio kankinančio, ilgo darbo startas. Niekas tiek per trejus metus neturėjo ryžto prašyti, maldauti ir žemesnio, ir aukščiausiojo rango pareigūnų, kiek A. Priekulienė. Pasitelkusi pagalbon ir kitus kolegas, Seimo narė V. V. Margevičienė surado bendrą kalbą su „Kauno Baltijos“ generaliniu direktoriumi – ir ledai pajudėjo. Reikėjo tik akmens – ir to viena šeima pagailėjo. Tada A. Priekulienė nuo savo lauko Savanorių kaime atvežė nepaprastai išvaizdų lauko riedulį. Iš kur ši moteris sėmėsi tiek ryžto ir jėgų?! Pirmiausia, ir pati, ir jos šeima ne kartą buvo tardomos NKVD būstinėje. Tėvui čia taip nupešė ūsus, kad, grįžus namo, neliko ką ir skusti. A. Priekulienė, užgrūdinta tremty, niekada nepraranda vilties. Juk jos tėvas Juozas Ūselis, savanoris, grumdamasis su rusais, lenkais ir bermontininkais, nuo Alytaus pasiekė Sedą, kovėsi mūšiuose ties Giedraičiais, Širvintomis, Radviliškiu. Buvo sužeistas, dukart kaip narsus karys Lietuvos Vyriausybės apdovanotas. Su Ūselių šeima ryšius palaikė ir lankėsi pas juos Savanorių kaime kunigai disidentai: R. Grigas, S. Tamkevičius. J. Zdebskis, J. Zubrus, P. Račiūnas, R. Puzonas, P. Adomaitis, vienuolė J. Buzaitė ir kiti. Vidurinioji sesuo rašė nelegaliai spaudai straipsnius, spausdino draudžiamą literatūrą, abi su Angele platino „Kroniką“ (po mirties Julija Ūselytė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu). Į namus plūdo jaunimas, kad išgirstų ypač viltį žadinantį, drąsų S. Tamkevičiaus žodį, pamatytų vienuolių parengtus spektaklius. A. Priekulienė – mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvė. Ji važiuodavo į Vilnių protestuoti prieš okupantų valdžią ne tik viena, bet pasiimdavo dar vežimėlyje sėdinčią Ievutę ir kitus mažamečius vaikaičius, nors žjnojo, kad milicija minią „vaišins bananais“.

Kai pagaliau po trejų metų A. Priekulienė išnešė savo kryžių ant Golgotos kalno, tada, ačiū Dievui, jau skubėjo į pagalbą ir visuomeninės, ir politinės organizacijos, valstybinės įstaigos. Taip G. Kuneikienė, G. Kazlauskas, Genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Leipalingio seniūnija įkūnijo ilgai brandintą idėją. Skulptorius G. Žilys, prieš penkerius metus Varėnos rajone, Viršrodukyje, Milžino būrio kovotojams atminti miškų glūdumoje pastatęs metalinį „Šaudyta Lietuva“ paminklą, vieną geriausių kūrinių ne tik Lietuvoje, dabar lauko rieduly, kuriam pamatą išliejo A. Vailionis, įamžino fizinę ir dvasinę kančią. Perplėštos širdies kraujas, rodos, pražydo raudonomis rožėmis, simbolizuojančiomis Dievo meilę, mistinį prisikėlimą tų šimtų kankinių, kuriuos minės, už juos melsis, apie jų siekius, kovas už laisvę ir vaikų vaikams porins...

Eugenija Sidaravičiūtė,
visuomeninės organizacijos „Atmintis“ tarybos narė

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija