2014 m. lapkričio 14 d.    
Nr. 43
(2114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kerėpliškos politinės batalijos

Valdas Kilpys

Jei manytum, kad ramu valstybėje yra tada, kai niekas nieko nešaudo, negaudo ir nesodina į kalėjimą, tai galima teigti, jog praėjusi savaitė buvo rami. Tačiau jei žiūrėti iš esmės, t.y. analizuoti permainas tuose ešelonuose, kurie yra atsakingi už tuos, kurie šaudo, gaudo ir sodina, tai apie ramybę būtų kalbėti itin sunku. Sulaukėme pranešimo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir atsižvelgdama į ministro pirmininko teikimą, skiria Saulių Skvernelį vidaus reikalų ministru. Šis paskyrimas turėjo priešistorę, kuri, manau, yra labai iškalbinga. Buvęs vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pasitraukė iš posto „dėl sveikatos problemų“ ir toks jo sprendimas nekelia jokių dvejonių. Tiesiog kai tampi specialiuoju liudytoju, netruks ateiti metas, kai tapsi įtariamuoju. Tad kelias aiškus – pasitraukti. Tik neaišku, kodėl teisine valstybe save vadinančioje Lietuvoje galioja keistas dėsnis: kad išvengtum atsakomybės, pakanka pasitraukti? Ar atsakomybė neturėtų likti tiek esant poste, tiek pasitraukus iš jo? Dabar gi su 100 proc. garantija galima spėti, kad portfelio atsisakęs ministras ramiai sau dėlios politinį pasjansą ateičiai: jokios atsakomybės, jokių įrodymų, jokio galvos sopulio. Prezidentės spaudos tarnybos pranešime teigiama, kad naujasis ministras „S. Skvernelis yra vertinamas kaip pareigūnas, sukaupęs didelę patirtį vidaus reikalų sistemoje ir pelnęs žmonių pasitikėjimą“. Sunku ir neverta dėl to ginčytis. Buvęs generalinis komisaras iš tiesų yra pirmasis pareigūnas, kuris nevyniodamas į vatą politikams pasakė, kad policija yra pamiršta, neaprūpinta ir iš jos nevalia tik reikalauti rezultatų. Kita vertus, statutinio pareigūno skyrimas vidaus reikalų ministru yra keistokas sprendimas. Tradicinėse demokratijose priimta, kad „jėgos ministerijoms“ dažniausiai vadovauja politikai. Klausimų kelia ir šio skyrimo skubotumas: Prezidentė su naujuoju ministru net nepasikalbėjo, nes jis tuo metu buvo komandiruotėje. Sunku pasakyti, kodėl taip buvo skubama, bet, kaip sakoma, niekas negali paneigti, kad šitas neprastas scenarijus nebuvo suplanuotas iš anksto. Kaip bebūtų, su visa pagarba buvusiam ministrui tenka pastebėti, kad jis tarp policininkų buvo, švelniai tariant, nemylimas (atspėkite iš trijų kartų, kurioje kitoje „jėgos ministerijoje“ vadovas yra tapęs pajuokos objektu).

Dar viena įdomi naujiena sietina su ketvirtadienį nedidele balsų persvara patvirtintu siūlymu įteisinti balsavimą internetu. Už tai balsavo 50 Seimo narių, prieš buvo 13, susilaikė 31 parlamentaras. Nors projektus toliau nagrinės Seimo komitetai ir jų baigtis neaiški, tačiau pats bandymas yra iškalbus. Pataisas pasiūlę socialdemokratai Juozas Bernatonis ir Rimantas Sinkevičius teigia, kad nemaža Lietuvos gyventojų dalis pritaria elektroninio balsavimo įteisinimui, tačiau Seimas keliskart to siekiančius projektus yra grąžinęs iniciatoriams tobulinti. Iniciatorių teigimu, balsuoti galėtų visi rinkėjai, identifikavę save elektroninėje erdvėje. Balsai būtų pradedami skaičiuoti tik pasibaigus balsavimams rinkimų apylinkėse. Atsižvelgiant į faktą, kad Estijoje balsavimas internetu galimas beveik dešimtmetį, kyla didelė pagunda be išlygų palaikyti internetinio balsavimo iniciatorius. Tačiau yra ir nemažai visokių „bet“. Vien prisiminus balsų pirkimo atvejus įvairiose Lietuvos vietose (pamenate istoriją su masiniu kalinių balsų pirkimu?), baisu ir pagalvoti, kad, įteisinus balsavimą internetu, šis procesas taps nekontroliuojamas. Ir kodėl reikia paprastinti pagrindinį pilietiškumo išreiškimo ritualą? Jei pagrindinis tikslas yra rinkėjų aktyvumo didinimas, tai yra ir kitas kelias: padaryti balsavimą privalomą taip, kaip tai daroma Belgijoje, Graikijoje ar Liuksemburge. Be didelių išvedžiojimų visiems aišku, kad internetinio balsavimo labiausiai nepageidauja TS-LKD, kurių „smogiamoji jėga“ yra 60 ar daugiau metų sulaukę senjorai, kurie sunkiai susitvarkytų su elektroniniu balsavimu. Tačiau socdemai aiškiai suvokia, kad naujasis balsavimo būdas mobilizuos liberalų mylėtojus, kurie šiaip į rinkimus žiūri gana kreivai. Ateitis parodys, kuria linkme vystysis Lietuvos rinkimų sistema, tačiau baigiant šią temą galimas ir paprasčiausias šio siūlymo paaiškinimas: rinkimų internete užtikrinimas Lietuvai kainuotų apie 4 mln. litų. Todėl visiškai tikėtina, kad įtakingi socialdemokratai paprasčiausiai turi savą kontorėlę, kuri puikiai sugebėtų šiuos pinigus įsisavinti. Pasipiktinote tokiu spėjimu? Sakote, kad nerimta? Atsakysiu paprastai: aš žinau bent kelis atvejus, kai gyvybiškai svarbios šalies problemos ir sprendimai buvo priimami atsižvelgiant ne į strateginius argumentus, o į paprasčiausią „kiek man liks otkato?“ faktorių.

Praėjusią savaitę viešoji erdvė mirgėjo nuo pranešimų apie krepšininko Žydrūno Ilgausko pilietybę. Karjerą NBA baigęs krepšininkas 2013-ųjų spalį oficialiai tapo Amerikos piliečiu, nors prisipažįsta puikiai žinojęs apie įstatymą, draudžiantį lietuviams turėti dvigubą pilietybę. Skaitytojams priminsime, kad pagal dabartinį Pilietybės įstatymą dviguba pilietybė leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip pat tiems, kurie pilietybę įgijo automatiškai – gimdami arba per santuoką. Tačiau dvigubą pilietybę turintieji nuo gimimo, sulaukę pilnametystės, per trejus metus privalo apsispręsti, kurią pilietybę pasirinkti. Taigi, Ž. Ilgauskas privalėtų rinktis, tačiau jo pasirinkimas yra aiškus: jis ir jo sūnūs bus JAV piliečiai. Viename interviu krepšininkas teigė, kad neįmanoma atimti to, ko nedavei. Taip kalbėdamas jis mintyje turėjo lietuvybės pajautimą. Iš tiesų, sunku nepritarti Ž. Ilgauskui: jei nori būti lietuvis, juo liksi net tarp aborigenų, tačiau krepšininko atvejis signalizuoja, kad anksčiau ar vėliau būsime priversti spręsti dvigubos pilietybės „Gordijaus mazgą“. Iš esmės klausimas yra nepalyginamai platesnis. Jei atvirai, nemanau, kad taiklus kamuolio mėtymas į pintinę yra pakankamas argumentas daryti išlygas Lietuvos įstatymuose, tačiau esminė kolizija lieka: ar kursime „globalią Lietuvą“, ar liksime žaviais tolyn žengiančio pasaulio keistuoliais? Abi galimybės imponuojančios. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė siūlo rengtis referendumui. Gal iš tiesų verta? Rinkėjų aktyvumo, manau, šįkart tikrai nestokotume.

Dar viena keista naujiena: ketvirtadienį kai kuriose mokyklose nevyko pirmosios dvi pamokos, o darželiai dvi valandas nepriėmė vaikų. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos tai vadina įspėjamuoju streiku. Nors pedagogai yra sukūrę bent kelias profsąjungas, tačiau Andriaus Navicko vadovaujama yra pati aktyviausia. Kartais žvelgiant į jų aktyvumą susidaro įspūdis, kas jis kažkoks kreivas. Tarkime, šį kartą profsąjungos atstovus piktina tai, kad švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis šiuo metu, kai Seimo komitete yra svarstomas biudžetas, atostogauja. Pasak jų, tai rodo ministro požiūrį į savo darbą, pareigas ir atsakomybę. Pasakykite, kuo šioje situacijoje dėti tėvai ir jų vaikai? Ar nėra tinkamesnių priemonių įspėti ministrą nei streikas? Profsąjungos yra stiprus ir geras dalykas darbuotojams pasipriešinti, kai darbdavių savivalė peržengia ribas, tačiau kada lazda perlenkiama į kitą pusę, tai tampa anomalija. Šiuo požiūriu tenka sutikti su iš pareigų pasitraukusiu KTU gimnazijos Kaune direktoriumi Bronislovu Burgiu, kuris aiškiai pasakė, kad gerai dirbantis mokytojas Lietuvoje neturėtų skųstis savo uždarbiu. Tik reikia norėti dirbti su meile darbui ir mokiniams.

Jei jau prakalbome apie darbą, tai tenka prisiminti dar vieną pasažą iš politinių partijų gyvenimo. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pagaliau suformavo kandidatų sąrašą savivaldybių tarybų rinkimams Vilniuje. Nenuostabu, rinkimai sostinėje kelia daugiausiai aistrų, nes būtent ten sukasi didieji pinigai, įtakos ir galimybės. Pikti liežuviai plaka, kad daug linksmumo politikos komentatoriams suteikęs kandidatų kėlimo procesas toks kerėpliškas buvo pirmiausia dėl artėjančių partijos pirmininko rinkimų. „Kubiliaus ratelis“ puikiai suvokia, kad, iškėlus stiprų kandidatą į Vilniaus merus, atsirastų nemenkas pavojus prarasti valdžią partijoje. Tokiu žmogumi galėjo tapti ir sėkmingai nuo būsimo Vilniaus mero pjedestalo nustumtas Mantas Adomėnas. Sąrašo lyderiu (pačiu demokratiškiausiu būdu, aišku) tapo mažai kam žinomas konservatorius Valdas Benkunskas, o antroji vieta teko Mykolui Majauskui.

Yra tikrai džiuginanti naujiena iš Laikinosios sostinės: Kauno savivaldybė pranešė, kad kitą sezoną miestegalbūt pradės veikti dviračių nuomos sistema. Svarstoma galimybė įrengti iki 10 stotelių su 100 dviračių miesto centrinėje dalyje. Pagaliau Lietuvoje rasis dar vienas miestas, kur dviračiai taps prieinami ir miestelėnams, ir miesto svečiams. Nors Kaune dviračių takų statyba juda vėžlio žingsniu, tačiau tendencijos puikios. Ponai ir ponios, mes iš tiesų einame europų link. Savo žodžių patvirtinimui vardinu kitus nesenus faktus, įrodančius šį procesą: merus rinksime tiesiogiai, atvyko suskystintųjų dujų terminalas ir pagaliau, atrodo, prasidės elektros kabelio tiesimas į Švediją.

Argi neverta tuo pasidžiaugti?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija