Pirmasis puslapis
Atmintis
Iš laiškų
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Keičiasi krašto gynybos strategija

Dr. Povilas Jakučionis

Truputis istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) daugiau nei 15 metų vis rašė rezoliucijas ir straipsnius, mūsų atstovai Seime teikė įstatymų projektus ir pasiūlymus ragindami stiprinti Krašto apsaugą, didinti jos finansavimą, plėsti gynybos infrastruktūrą, didinti reguliarios kariuomenės karių skaičių, neatsisakyti šauktinių kariuomenės, o jeigu būtina, tai pirma sukurti viso jaunimo pradinio karinio apmokymo sistemą, plėsti rezervo ir savanorių kariuomenės pajėgumus, tobulinti Teritorinės gynybos sistemą, visaip remti Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS), sudaryti jai sąlygas mokyti savo narius karo dalykų, duoti šauliams ginklus ir teisę palaikyti tvarką visuomenėje. Juk esame demokratinės Europos pakraščio valstybė, iš dviejų pusių spaudžiama nedraugiškų kaimynų.

Sugrįžusiųjų kerštas

Ignas Meškauskas,

advokatas, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“

Respublikos Seimas, priimdamas Šaulių sąjungos įstatymą preambulėje nustatė: „Pažymėdamas Lietuvos istorinį Šaulių sąjungos ir jos narių vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę nepriklausomybės kovose 1919–1920 metais, organizuojant ir vykdant Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais, ginklu priešinantis Sovietų Sąjungos okupacijai 1944–1953 metais ir ginant atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 metais; konstatuodama, kad Lietuvoje Šaulių sąjunga tęsia 1919 m. birželio 27 d. įkurtos organizacijos veiklą; vertindamas Lietuvos Šaulių sąjungos indėlį į šalies nacionalinio saugumo užtikrinimą pabrėždamas būtinybę tobulinti Lietuvos Šaulių sąjungos veiklos teisinius pagrindus atsižvelgiant į kintančius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, šalies narystę NATO ir Europos Sąjungoje; matydamas tarnybą Lietuvos Šaulių sąjungoje kaip vieną iš būdų Lietuvos Respublikos piliečiams pasirengti vykdyti savo konstitucinę teisę ir pareigą ginti Tėvynę, įtvirtintą Lietuvos Konstitucijos 139 str. straipsnio pirmoje dalyje; siekdamas stiprinti Lietuvos Šaulių sąjungą, kaip jungiamąją visuomenės ir Lietuvos kariuomenės bei kitų ginkluotų pajėgų grandį, policijos ir kitų valstybės institucijų talkininkę, pilietinio ir tautinio ugdymo subjektą, priima šį įstatymą“.

Valdžia toliau imituoja rūpinimąsi kariuomene

Šiuo metu klausimas, mano nuomone, turėtų pirmiausia skambėti taip: „Ar viską padarėme, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų apginta?“ Jau po šio klausimo galima būtų išskirti dvi kryptis: ką padarė Lietuvos piliečiai ir ką padarė Lietuvos „valdžia“?

Lietuvos piliečiai padarė nepakankamai, prisidėdami prie Lietuvos gynybinių pajėgumų vystymo. Net 1990–2000 metais, kai tik buvo kuriamos ginkluotosios pajėgos, galėjome stebėti masinį išsisukinėjimą nuo privalomosios karinės tarnybos ir ne tokį jau didelį veržimąsi į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (vėliau – Krašto apsaugos savanoriškąsias pajėgas).

„Valdžia“ nuo maždaug 1992–1993 metų, kuomet valstybės valdymo „vadeles“ perėmė buvę komunistai, kariuomenę laikė „įtempę už apynasrio“. Tiesa, iš karto reikia pasakyti, kad ir konservatoriams kaskart grįžus į sprendimų priėmėjų gretas, situacija netapdavo ypatingai geresnė. Šį kartą kalbėsiu tik apie pastarąjį laikotarpį.