2014 m. lapkričio 28 d.    
Nr. 45
(2116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kristijono Donelaičio metai

Donelaičio keliais po 300 metų

Vida Mickuvienė,

Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė

Grupė renginio dalyvių Stalupėnuose
(Nesterove) prie bibliotekos

Prie I. Kanto universiteto
Karaliaučiuje
Algio Vaškevičiaus nuotraukos

Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities Kultūros ministerijos kvietimu spalio 28–29 dienomis per 40 žmonių delegacija iš Lietuvos dalyvavo renginiuose, skirtuose 35-osioms Kristijono Donelaičio muziejaus įkūrimo Tolminkiemyje metinėms ir poeto 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Visos kelionės metu delegaciją iš įvairių organizacijų (Seimo, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų, K. Donelaičio jubiliejinės komisijos ir K. Donelaičio draugijos, Lietuvos rašytojų ir dailininkų sąjungų, akademinės bendruomenės, kultūros, švietimo ir meno atstovų iš Klaipėdos, Kybartų) lydėjo ir globojo ambasados Karaliaučiuje darbuotojai – laikinai einantis konsulo pareigas Vytautas Umbrasas ir kultūros atašė Romanas Senapėdis. Keliavome skaitydami „Metų“ ištraukas, klausydami gyvosios enciklopedijos – prof. Napaleono Kitkausko – pasakojimų apie šio krašto istoriją.

Visose srities vietose, susijusiose su K. Donelaičiu, jį paminėjome. Pirmasis sustojimas – Stalupėnai (Nesterovas), kur 27 metų jaunuolis 1740 metų vasarą pradėjo kantoriaus darbą. Trumpą miestelio istoriją bei K. Donelaičio gyvenimo faktus pristatė ir renginį vedė rajono kultūros skyriaus vedėja I. N. Opriško. Ant namo, kur gyveno ir dirbo poetas ir kur šiuo metu įsikūrusi miestelio biblioteka, sušvito užrašas „K. Donelaičio biblioteka“. Tiesa, užrašas rusų kalba, bet džiugina rezultatas – kiekvienas, apsilankęs miestelyje, bent jau pasidomės, kas tas Donelaitis, kad jo vardu pavadinta biblioteka. Sveikinimo kalbas sakė miestelio šeimininkai ir svečiai: meras O. V. Kutin, srities Kultūros ministerijos pirmoji pavaduotoja E. V. Košemčiuk, Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas V. Gedvilas ir kiti. Iškilmę sutaurino ir jautriai papildė Eitkūnų (Černyševskis) lietuvių kalbos mokytojos Nijolės Naimušinos moksleiviai, kurie kiekvienas savo nacionaliniais rūbais pasipuošę skaitė „Metų“ ištraukas lietuvių ir rusų kalbomis. Po to direktorė A. A. Čeremkina pasakojo ir rodė, kuo turtinga jų biblioteka, kokias ji vykdo edukacines programas. Pradžiugino poetui skirta paroda, kurioje buvo leidinių įvairiomis kalbomis bei puikiai pateikta K. Donelaičio gerbėjos G. Savenkovos sukurta vaizdo medžiaga ir savųjų eilių poetui skaitymas.

Aplankę Lazdynėlius, K. Donelaičio gimtinę, padėję gėlių prie paminklinio akmens ir pasiklausę prof. N. Kitkausko pasakojimo, vykome toliau, Karaliaučiun. Jau turėjome, apie ką pamąstyti, pasvarstyti... Iškilmingas jubiliejinis vakaras vyko Kaliningrado srities E. F. Svetlanovos filharmonijoje (buvusi katalikų bažnyčia). Nuskambėjus iškilmingai vargonų muzikai, lietuvių ir rusų kalbomis sakyti sveikinimai, išryškinta K. Donelaičio reikšmė ne tik savo epochai ir savo kraštui, bet pabrėžiama lietuvių kūrėjo įtaka pasaulinei kultūrai (sveikinimo kalbas vertė I. Kanto universiteto dėstytoja Violeta Lopetienė ir lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Karmilavičius). Srities Dūmos pirmininko pavaduojas S. J. Juspinas kalbėjo apie poeto kūrybos nemirtingumą, pripažintą UNESCO, apie tai, kad ta kūryba yra tarsi draugystės tiltas, šiuo metu sujungęs dvi didžias tautas (lietuvių ir rusų), nes mes visi išpažįstame dvasines vertybes, kurias genialiai perteikė poetas.

Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas V. Gedvilas pristatė rūstų ir sunkų K. Donelaičio gyvenimą, jo epochą, bet labai šviesią kūrybą, pilną tikėjimo ir meilės. Tai buvo ne kaimo kunigas, bet šviesus mąstytojas, kuris teigė, kad kiekvienas, norėdamas amžiams išlikti, turi būti doras ir darbštus.

Ir Karaliaučiaus, ir Lietuvos atstovai apdovanojo padėkos raštais asmenis, daug nuveikusius per šiuos, K. Donelaičio, metus, daug kam įteiktas ypatingas savo dizainu, dydžiu, puošnumu „Metų / Vremena“ leidinys dviem kalbomis. Iškilmes praturtino koncertinė programa, kurią atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ ir ansamblis „Giunter Percussion“ bei Kaliningrado kamerinis orkestras. Malonus netikėtumas buvo skaitovų konkurso laureato 35-ojo licėjaus moksleivio lietuvių kalba skaitoma „Pavasario linksmybių“ pradžia pritariant kameriniam orkestrui bei Literatūros teatro spektaklio „Lietuviškas klavyras“ ištrauka. Visas renginio audinys, tikrai iškilus, ypatingas, paliko gilų įspūdį ir dėkojiame Dievui už tai, kad davė mums Donelaitį, kurį vertina ir gerbia pasaulis.

Kitą dieną, aplankę universitetą, pasidžiaugę M. Mažvydui atiduota garbe (memorialinė lenta, atidengta 1998 metais), didžiai apgailestaudami, kad tokią pačią lentą K. Donelaičiui atidengti nebuvo gautas leidimas (lenta parengta ir bus kol kas saugoma Lietuvos konsulate), išvykome į Gumbinę (Gusevas). Vienoje šio miesto gatvių sankryžoje, skverelyje, stovi paminklas mūsų poetui, gretimų namų sienas puošia piešiniai, primenantys XVIII amžiaus Tolminkiemio vaizdus. Be sveikinimų ir proginių kalbų, koncertavo mums pažįstami kolektyvai: Gusevo 5 vidurinės mokyklos lietuvių folkloro ansamblis „Nadruvėlė“ (vadovė – Gražina Koliago), Karaliaučiaus vyrų ansamblis „Penkee vaikee“ ir moterų ansamblis „Gabija“ (vadovas – A. Karmilavičius). Beje, šie kolektyvai yra nuolatiniai Pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyviai. Padėję gėlių, džiaugdamiesi, ir dėl kai ko liūdėdami, susimąstydami ir apmąstydami kai kurias realijas, išvykome artyn Lietuvos... Į Tolminkiemį.

Šventė čia, vietoje, kur labiausiai, nutilus šurmuliui ir bruzdesiui, jaučiama poeto dvasia, turėjo savų akcentų, kuriuos paryškino šiandieninių poetų žodis ar dalyvavimas. Nuoširdžiai ir netikėtai pačiam sau (nesiruošė, nežinojo, kad bus pakviestas kalbėti, gal todėl žiūrovai taip šiltai priėmė) kalbėjo poetas Eugenijus Ališanka, jam pritarė Srities rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Bartfeldas. K. Donelaičio vardu jo tekstą skaitė nusipelnęs artistas A. Lukinas. Lietuvos Kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė padėkojo visiems, dirbantiems donelaitiados baruose, ir įteikė padėkos raštus bei vardines poeto monetas. Daug gerų žodžių pasakyta ir pelnytai įteikta padėkų bei dovanų muziejaus direktorei Liudmilai Silovai bei Kalinigrado istorijos ir meno muziejaus direktoriui S. A. Jakimovui, kuris, beje, tvirtino, kad nuo lapkričio 3 dienos bus pradėtas jau metus žadamas bažnyčios remontas. Apie Tolminkiemio muziejaus įkūrimą kalbėjo visų darbų autorius – architektas-restauratorius prof. N. Kitkauskas. Daug dar buvo kalbėta, daug padėkų buvo įteikta, o paskui... pradėjo gesti šviesos, suskambo muzikos garsai ir nuostabiai solistės prietemoje atliekama „Ave Maria“. Gėlės, parimusios kriptoje, žvakių liepsnelės ir atmintis – daug tai, ar mažai?

Kai peržvelgi dviejų dienų renginius (ne viskas čia tilpo, ne visko gal ir reikia), matai, kad tikrai nemažai buvo stengtasi ir padaryta, nemažai dėmesio skirta mūsų grožinės literatūros pradininkui. Daug padirbėjo ir valdžios atstovai, ir žmonės, kuriems priklauso šį darbą dirbti, ir tie, kurie dirba iš meilės poetui. Žinoma, didelį žmogų aukštindami, pakylėjame ir save, sušylame jo šviesoje. Tai kas gi liūdino, kaip užsiminiau pradžioje?! Per mažai dėmesio lietuvių kalbai! Lazdynėliuose – du nauji stendai skelbia apie didį lietuvių poetą... rusų ir anglų kalbomis, rodyklė prie kelio į gimtinės memorialą-ąžuolyną buvo analogiška. Skaudu, kai kalba Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininkas ir nė vieno žodžio nepasako lietuviškai. Tai ką gi čia dar gali kaltinti? Mes patys, pamiršdami K. Donelaičio žodžius apie svetimų kalbų, papročių ir gyvenimo būdo žalą mūsų sielai ir dvasiai, pamažu, žingsnelis po žingsnelio, nutautėjame.

Bet nenoriu taip minoriškai pabaigti tokių gražių ir prasmingų renginių pristatymą. Noriu tik priminti – ši žemė, K. Donelaičio žemė, jo kraštas, bažnyčia, jis pats laukia mūsų. Kas bebūtų, kokie trukdžiai ir kliūtys beiškiltų, nepamirškime! Tik mūsų atmintis, kantrybė ir užsispyrimas sugrąžins vėl ir vėl į ten, kur poeto ąžuolai dar šlama jo „Metų“ giesmę.

Algio Vaškevičiaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija