2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Akmeniškių choro giesmės ir tylus džiaugsmas Latvijoje valgant klingerį

Elena GUBOVIENĖ

Akmenės Šv. Onos bažnyčios choras,
vargonininkė Žydrūnė Kazlauskaitė
ir kunigai Pėteris Skredelis
bei kan. Egidijus Zulcas
prie Duobelės bažnyčios
Žydrūnės Kazlauskaitės nuotrauka

Lapkričio 22-oji yra Šv. Cecilijos, bažnytinės muzikos dangiškosios globėjos, šventė. Akmenės Šv. Onos bažnyčios Sumos choras, paragintas klebono kanauninko Egidijaus Zulco, nutarė šią šventę paminėti kitaip negu visada. Akmenės klebonas yra Telšių vyskupijos Šv. Cecilijos draugijos, vienijančios vargonininkus ir bažnytinių chorų vadovus, pirmininkas. Ši draugija turi senas tradicijas, tačiau sovietmečiu kaip ir daugelis kitų organizacijų buvo panaikinta ir atsikūrė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Taigi akmeniškiai šią dieną šventė su broliais katalikais latviais Duobelės Švč. Trejybės bažnyčioje.

Katalikų bendruomenė šiame Latvijos krašte, Žiemgaloje, nėra gausi, nes čia vyrauja liuteronybė. Katalikiškas kraštas yra Latgala. Ten telkiasi didžioji Latvijos katalikų dalis. Mūsų kaimynystėje, Duobelės rajone, Aucės, Duobelės, Benes ir Rubos parapijose, kurias aptarnauja klebonas dekanas Pėteris Skredelis, yra tik apie 2000 katalikų. Duobelės bažnyčia dar nauja, pašventinta 2003 metais. Seniau Duobelėje buvo tik maldos namai, o klebonas Pėteris į Duobelę aukoti šv. Mišių, atlikti kitų patarnavimų tikintiesiems važinėjo iš Aucės, kur tada gyveno. Taigi Akmenės choras tą darganotą šeštadienį važiavo į Duobelę giedoti šv. Mišiose, kurias aukojo abu kunigai – Pėteris Skredelis ir Egidijus Zulcas – latvių ir lietuvių kalbomis. Pamokslą latviškai sakė Akmenės klebonas. Jis, pasveikinęs visus su švente, kalbėjo apie giedojimo reikšmę liturgijoje ir bažnyčios choro vaidmenį joje. Šv. Augustinas yra pasakęs, kad giesme šlovinti Viešpatį yra dvigubai melstis. Pamoksle kunigas citavo šv. Augustiną: „Kai labai muzikaliam žmogui tavęs prašoma padainuoti taip, kad jam patiktų, tu nepraversi lūpų, bijodamas jam neįtikti, nes nesi išėjęs jokio muzikos pradžiamokslio. Kas tuomet drįstų pagiedoti Dievui, kuris viską išgirsta“.

Štai tada ir padeda bažnyčios choras. Nesigilindamas į bažnyčios chorų atsiradimo ištakas, pamokslininkas paminėjo tik tą faktą, kad chorai sovietmečiu buvo vienintelė prie bažnyčių veikianti neuždaryta religinė organizacija. Čia žmonės nebijojo atvirai kalbėtis apie Dievą, Jam giedoti, šlovindami Jį. Dabar bažnyčios chorų vaidmuo prasiplėtė. Choristai ne tik turėtų padėti bendruomenei giedoti, bet ir prisidėti prie evangelizacinio darbo, rūpintis į chorą ir į Bažnyčią patraukti daugiau jaunų žmonių. Baigdamas pamokslą klebonas pakvietė visus jungtis padėkos maldai už Duobelės dekaną kleboną Pėterį, kuris šiais metais atšventė du gražius jubiliejus – kunigystės keturiasdešimtmetį ir amžiaus septyniasdešimtmetį. ,,Jo kelias yra labai panašus į vieną nepertraukiamą giesmę Dievo garbei,“ – sakė kan. E. Zulcas.

Iškilmingos, bet kartu labai šiltos šv. Mišios, kur du kunigai tarsi broliai vienas kitą suprasdami iš žvilgsnio, iš pusės žodžio, stengdamiesi, kiek tik galima liturgijoje, melstis vienas kito kalba, vargonininkės Žydrūnės Kazlauskaitės vadovaujamo choro atliekamos giesmės kūrė tą dieną nuostabią šventę. Tylus džiaugsmas užtvindė tada visų besimeldžiančių širdis dėl dviejų tautų tikėjimo brolių ir seserų buvimo kartu, bendrų maldų ir bendros šventės. Tą jausmą dar labiau sustiprino po šv. Mišių švęsta agapė. Kunigas Pėteris, be galo šiltas ir meile visiems spinduliuojantis žmogus, negalėjo išleisti nepavaišinęs savo mielų svečių akmeniškių. Visokių gardumynų buvo ant vaišių stalo, bet visų akis labiausiai traukė, smalsumą žadino didžiulis latvių nacionalinis pyragas – klingeris. Skanumas jo – neapsakomas!.. Smagus klebono Pėterio latviškai lietuviškas pasakojimas apie savo tarnystę, jo subtilus humoro jausmas, suteikiantis unikalų akcentą jo istorijoms, nuotykiams evangelizacinėse kelionėse, visus tikrai sužavėjo ir padarė jo draugais. Tai – tikrai be galo altruistiškas žmogus, gyvenantis Dievo meile ir su didžiausiu džiaugsmu ją nešantis kitiems. Atrodo, jam šiame gyvenime daugiau nieko nereikia, tik važiuojančio automobilio, kad po šv. Mišių galėtų nukeliauti šimtus kilometrų, platindamas katalikišką literatūrą, pasakodamas sutiktiems žmonėms apie Dievo buvimą, ir dar reikia savo kuklaus kampo, kur galėtų priglausti galvą ir pasiilsėti po visų dienos darbų...

Taigi, tokia buvo Šv. Cecilijos šventė, šilta ir jauki, prasminga ir įkvepianti, Akmenės bažnyčios choristams. Nors viską gaubė žvarboka ,,latviška“ migla, rūko debesys temdė dangų ir pilkos lyg ir niūrios spalvos akvarelę išliejo ant pakelės miškelių, laukų ir sodybų, tačiau ji įgavo sidabrinį švytėjimą, kuris kūrė šventišką nuotaiką, o svečiuose patirtas didžiulis nuoširdumas išsiliejo į vieną ,,Ačiū‘‘ visiems, kurie tą dangiškąją malonę kuria.

Akmenė – Duobelė, Latvija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija