2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Suaugusių švietimo savaitės aidai

Aldona KUDZIENĖ

Suaugusių švietimo popietėje:
(iš dešinės) kun. dr. Algirdas
Petras Kanapka, miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus
pavaduotoja Aira Visockaitė,
apskrities literatų klubo „Tėkmė“
pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė,
Alytaus TAU rektorė
Janina Ingelevičienė ir kiti

Į Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) Alytaus krašto skyriaus kvietimą įsijungti į šalies 15-osios suaugusiųjų švietimo savaitės judėjimą „Gyvybės medis“ atsiliepė net keturios Dzūkijos sostinės organizacijos: VšĮ „Dienos namai“, Alytaus kraštotyros muziejus, Apskrities literatų klubas „Tėkmė“ ir Alytaus Trečiojo amžiaus universitetas (TAU). Neseniai atnaujinto už ES lėšas Kraštotyros muziejaus salėje jos surengė mokymosi ir meninės raiškos popietę „Gyvybės medis“ – nuo žodžio prie veiksmo, nuo „mes“ prie „aš“.

Muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, kaip ir dera erdvės, kurioje susirinkta, šeimininkei, tarė įžanginį žodį: „Tokios paskirties pastatą reikia pripildyti gyvybės, o gyvybė negalima be kūrybos. Čia mūsų bendravimo sąlyčio taškas. Mes, kelių organizacijų vadovai, bendrai sujungę pastangas, tvirčiau susidraugausime“. Direktorė dar patikino, kad panašius darbus reikia dirbti ne iš reikalo, o iš orumo ir garbės. Renginio vedėja Emilija Lukšytė-Krušinienė kalbėjo, kad žmogus gyvena kūryboje, prasminga veikla žmogui labai reikalinga. TAU rektorė Janė Ingelevičienė pasidžiaugė septintus metus veikiančio universiteto klausytojų aktyvumu – patalpos jau nesutalpina visų norinčiųjų lankytis paskaitose, domimasi ir kitais pilietinio ugdymo renginiais. Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Aira Visockaitė atvirai dėstė, kad yra ko jaunimui pasimokyti iš pagyvenusiųjų, o apskritai žmogus turi mokytis visą gyvenimą, tobulėti reikia nuolat.

Darbas su parapijiečiais talkose – bendravimo ir meilės stiprinimas

Alytiškių svečias, moralinės teologijos daktaras, literatas, poetas, Skardupių Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijos klebonas kun. Algirdas Petras Kanapka kalbėjo tema „Dorinio ugdymo vaidmuo harmonizuojant visuomenę“. Skardupių parapija (Marijampolės r.) įkurta 1940 metais. Tai – vienintelė Lietuvos bažnyčia, pastatyta ir pašventinta pirmaisiais sovietų okupacijos metais. Atokiai laukuose stovinti bažnyčia dvidešimtmetį buvo aptarnaujama tik sekmadieniais atvažiuojančio kunigo, tad apie aplinkos ir šventovės pastatų remontą bei gražinimą nebuvo ir kalbų. Šiandien sekmadieniais varpai skardupiečius kviečia į atnaujintą Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, šventovę. Uoliai atlikdamas tarnystę Dievui, klebonas kun. A. P. Kanapka, 2008 metais atsikėlęs gyventi į Skardupius, glaudžiai bendradarbiaudamas su parapijiečiais, neatpažįstamai pakeitė maldos namus. Kelerius metus jam teko būti ir statybininku, mat, bažnyčia bei jos teritorija atrodė apgailėtinai, buvo tarsi paženklinta pranykimo ženklu. „Pasidalinsiu savo mintimis bei vaizdais (skaidrėmis), tuo, kuo gyvenu, ir padrąsinsiu visus gyventi gėrio pripildyta širdimi. Pirmiausia savo parapijoje, be abejonės, žmonėms teikiu geresnio gyvenimo viltį, t. y. darau, kas kunigui pridera“, – kalbėjo klebonas. Pastatų remonto darbams šiek tiek lėšų aukojo parapijiečiai, prisidėjo geradariai, dalis pinigėlių surinkta iš knygų platinimo. Nemažai nupirkta dvasininko knygų „Dievo įsakymai – šviesa širdies akims“. Šiuo kūriniu kunigas siekia atkreipti tikinčiųjų (ir ne tik) dėmesį į Dievo įsakymus, jų laikymosi svarbą, remdamasis Šventojo Rašto citatomis, aptaria aktualias dorovines problemas. „Darbą su parapijiečiais talkose vertinu kaip bendravimo stiprinimo ir meilės auginimo priemonę“, – atliktus darbus reziumavo kun. dr. A. P. Kanapka.

Ar galime laisvę emigruoti vadinti laisve?

Aktualiomis dabarčiai temomis kalbėjo Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ pirmininkas, docentas, socialinių mokslų daktaras Kazimieras Sventickas. Mokslininko pašaukimas ir prievolė, pasak garbaus svečio, –  ne tik stebėti faktus ar reiškinius. Svarbiausia yra atskleisti jų priežastis ir pasiūlyti priemones padėčiai gerinti. Mokslininkas prisilietė prie trijų su darna mūsų visuomenėje susijusių temų, gal tiksliau prie susipriešinimą žmonėse keliančių problemų: didėjanti socialinė atskirtis turtiniu pagrindu, laisvė ir Valstybė.

Nuosavybė

„Klydau ir aš anksčiau sakydamas, kad štai tik grąžinkime privačią nuosavybę, privatų interesą, ir Lietuva suklestės. Tačiau privatizacijos ir nuosavybės teisių atkūrimo procesai parodė, kad nuosavybė turi ir kitą, labai pavojingą „medalio pusę“ – privatinį egoizmą, kai turto siekiama nepaisant jokių teisės ir moralės normų, dažnai ir kriminaliniais metodais. Ir tai mūsų visuomenėje buvo toleruojama, atseit „pirmas milijonas“ dažniausiai nebūna švarus. Mes negalėjome pažinti nuosavybės įtakos žmogui, nes sovietmečiu privačios nuosavybės nedaug tebuvo.

Nepriklausomybė

Vieniems nuosavybė atvėrė galimybes turtėti, kitiems tapo sąlyga santykinai nuskursti dėl iš esmės pasikeitusios išorinės aplinkos. Ilgai buvę sovietmečio aplinkos narve daugelis žmonių sunkiai galėjo adaptuotis gyventi laisvėje, nes Lietuvoje pasirinkta liberalaus kapitalizmo sistema, pripažįstanti tik bekompromisį kiekvieno individo asmeninį gebėjimą kovoti už savo būvį ir gerovę“, – teigė prelegentas.

Laisvė

Kas svarbiau – žmogaus teisės ar pareigos? Ar galime laisvę emigruoti vadinti laisve? Mokslininko pastebėjimu, tai tinka tik kokiems 10 proc. išvykusių žmonių, o kitiems – tai ne laisvė, o priverstinis būtinumas išvykti. Kai nėra kvalifikaciją atitinkančio darbo arba leidžiančio išlaikyti šeimą atlyginimo, emigracija lieka vienintelis išsigelbėjimas. „Kaip tai beskambėtų prieštaringai, mano galva, laisvė neatsiejama nuo suprastos pareigos ir atsakomybės. Kaip sakė Lietuvos sąžine vadintas poetas Justinas Marcinkevičius: „Yra pareiga visuomenei, pareiga žmogui... čia aš stoviu, čia mano pozicija: gyvenimas, – pareiga“. Žmogaus pareigas ir atsakomybę visuomenei plačiąją prasme laikau aukštesnės instancijos verte nei žmogaus teisės. Būkime budrūs – laisvė nėra teisė elgtis kvailai ir nebaudžiamai“, – dėstė dr. K. Sventickas.

Kad nesijaudintume, reikia diskutuoti

Trečia „Vizijos“ pirmininko paliesta tema kelia klausimus, „ar tokią valstybę turime, kokios norėjome, ar už tokią Lietuvos valstybę kovojome, ar vėl neprarandame valstybės suverenumo, ar gali būti laisva prasiskolinusi valstybė?“ „Tokie klausimai ir vidiniai protestai žmonėms kyla, kai Europos Sąjunga (ES) perima iš Lietuvos vis daugiau valstybės funkcijų. Integracijos procesas jau toli pažengęs. Stodami į ES, pripažinome Bendrijos įstatymų viršenybę prieš mūsų šalies įstatymus. Seimui belieka tik vietinę reikšmę turinčių teisės aktų priėmimas ir ES teisės normų adaptavimas. Privatizavus visus bankus, mūsų valstybė praktiškai neteko galimybės daryti rimtesnę įtaką šalies finansams, ir šalies nacionalinės valiutos – lito – funkcionavimas neteko nacionalinio pinigo prasmės. Galimybės suteikimas užsienio piliečiams supirkinėti Lietuvos žemes sukėlė rimtų abejonių dėl šalies teritorijos vientisumo. Daug būta ginčų dėl euro įvedimo. Dėl to ne tik mūsų šalies visuomenėje kaupiasi vis daugiau priešpriešos, kontroversiškų nuomonių ir nerimo, ar ateity išliksime“, – pastebi lektorius. Jo nuomone, reikalinga vieša diskusija, kad mes nesijaudintume, kad aukojamas litas. „Blogis bijo pažinimo tiesos. Gėrio pavyzdžių žmonėse yra, dalinkimės juo ir patirtimi su jaunimu“, – linkėjo doc. dr. K. Sventickas.

Turime mokytis veiksmingo atsiliepimo

Renginio organizatorė, „Dienos namų“ direktorė Kristina Bondareva padėkojo klausytojams bei pasidžiaugė pirmu bendru kelių organizacijų darbu. „Gyvenimas veda mus per įvairius išbandymus, ir Dievas nori, kad mes tobulėtume. O tobulėjimo kelias – mūsų santykiai, jie ir apsprendžia darną visuomenėje. Kodėl yra susipriešinimo, nedarnos? Kaip taikliai pastebėjo dr. K. Sventickas, mes, iškovoję laisvę, nežinojome, ką toliau su ja daryti, kaip teisingai elgtis. Kas turėjo tvirtą doros pagrindą, įgytą šeimoje, suprato, o to neturintys, lipo per visų galvas, treti sėdėjo tyliai ir stebėdami kitus laukė... Kaip pagerinti mūsų santykius, kad jie taptų darnesni? Mes turime mokytis atsiliepti, atjausti kitą, padėkoti už atsiliepimą“, – samprotavo renginio organizatorė Kristina, kalbėdama apie šios popietės atsiradimą, dar trijų organizacijų geranorišką atsiliepimą į pasiūlymą, į kvietimą.

Popietėje buvo ir meninių bei muzikinių akcentų. Literatų klubo „Tėkmė“ nariai žavėjo savo kūryba. Klausytojų širdis virpino ne tik „Tėkmės“ pirmininkės Emilijos Lukšytės-Krušinienės, poetų Albino Rauličkio, Onos Baltrukevičienės, daugiškės Gražinos Bolienės, tremtinės iš Valkininkų Marijos Blažulionienės mintys apie gyvenimo prasmę. Pakilią nuotaiką naujoje muziejaus salėje kūrė ir A. Rauličkio ir Antano Monkeliūno bei Danguolės Federavičienės ir A. Monkeliūno lyriniai duetai, pritariant akordeonui, susilaukę aplodismentų.

Už nuotaikingą mokymosi ir meninės raiškos popietę Alytaus kraštotyros muziejuje organizatoriai ir dalyviai nuoširdžiai dėkojo Alytaus dekanui, Šv. Angelų Sargų religinės bendruomenės klebonui, garbės kanauninkui Arūnui Užupiui, veiksmingai atsiliepusiam į kvietimą bei suteikusiam finansinę paramą.

Alytus
Zitos Stankevičienės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija