2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Tikrasis veidrodis

Mes visi, vyrai ir moterys, norime vieni kitiems patikti, būti gražūs, o ypač moterys ir merginos. Todėl vieni daugiau, kiti mažiau laiko praleidžiame prie veidrodžio. Neabejotinos lyderės čia yra moterys ir mergaitės. Tačiau, ar esame bent vieną kartą susimąstę, ką mes matome, žvelgdami į tą stiklo gabalą? Daugumai atsakymas atrodys labai paprastas. Aišku, kad savo veidą. Deja, deja... Ši stiklo šukė mums rodo tiktai išorinę mūsų tikrojo veido pusę, kuri yra ne kas kita, kaip kaukė. Didesniosios mūsų daugumos tikrasis veidas šiandien yra paslėptas po kasdieninio gyvenimo kauke, kuri daugeliu atvejų nieko bendro neturi su mūsų tikruoju veidu. Dažnai mes vieni kitiems prisistatome ne tais, kas esame. Mūsų netolima istorinė praeitis mus išmokė labai gerai maskuotis ir visada save pateikti vos ne kaip etaloną. Ši paveldėta yda labai puikiai klesti ir dabartiniame gyvenime. Nelabai stengiamės ir nenorime veidrodyje išvysti savo tikrąjį veidą. O stikliniame veidrodyje jo ir neišvysime, nes jis mums terodo tiktai fizinį veidą. Tikrąjį žmogų charakterizuoja, jo tikrąjį veidą parodo sielos atvaizdas, kurio stiklo atspindyje niekada nepamatysime.

Norėdami išvysti savo tikrąjį veidą, į rankas turime paimti visai kitokį veidrodį, tikrąjį, kuris mums buvo duotas prieš 2000 metų. Tai – Dievo Žodis, Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, atneštoji Kristaus Geroji Naujiena.

Oficialiai tvirtinama, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 80 procentų tikinčiųjų, dauguma jų katalikai. Tačiau su visa atsakomybe galiu tvirtinti, kad tos daugumos dauguma dar nebuvo paėmusi į savo rankas Šventojo Rašto ir nėra Jo skaičiusi. Kodėl? Todėl, kad Jį pradėjus skaityti, kaipmat prieš akis pradeda ryškėti kiekvieno mūsų tikrasis Aš, kurio išsigąstame. Jis prieš mus stoja diametraliai priešingas, visiškai kitoks, negu įpratę jį matyti kasdien kambario veidrodyje. Jo veidas purvinas, atstumiantis, nemalonus ir mums patiems. Štai kodėl mes vengiame šito veidrodžio. Jis mums parodo mūsų tikrąjį veidą, o šiandien mums nelabai patinka tikroji tiesa.

Mielieji, pradedame kasmetį labai gražų gyvenimo laikotarpį – Adventą. Tai – ne tiktai laukimo metas, bet ir laikas, skirtas dažniau pažvelgti į tikrąjį veidrodį, sielos veidrodį. Jeigu nuoširdžiai laukiame gimsiančio nekalto Kūdikėlio, tai privalu kiekvienam Jį sutikti tyra siela ir švariu veidu. Jeigu savo fiziniu veidu rūpinamės kasdien, jį puoselėjame, tai bent jau prieš didžiąsias metų šventes pasirūpinkime ir išpuoselėkime savo sielos veidą, kad jį išvydęs prakartėlės Kūdikėlis galėtų ne nuliūsti, bet apsidžiaugti. Labai gražu ir naudinga, kad tas rūpestis mūsų širdyse išliktų visą laiką, ir savo sielą puoselėtume taip pat dažnai kaip ir kūną.

Tad, mielieji, nebijokime į rankas paimti tikrąjį veidrodį ir stenkimės jame pamatyti visas bjaurastis, kurios teršia mūsų tikrąjį veidą. Mums mūsų Išganytojas paliko ir priemones toms bjaurastims pašalinti. Pasinaudokime tomis priemonėmis šiuo Kristaus gimimo laukimo laikotarpiu, kad ankstyvą Kalėdų rytmetį visi sutartinai visoje Lietuvoje, solidariai su visu katalikišku pasauliu iš tyros širdies galėtume užtraukti nuostabią giesmę: „Sveikas, Jėzau, gimusis“.

Dr. Julius Gvergždys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija