2014 m. gruodžio 19 d.    
Nr. 48
(2119)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika 

Parodoje pagarbintas Kūrėjas

Roma Zajančkauskienė

Grupė parodos autorių

Pagarbinti Kūrėją XIII religinio meno parodoje „Gloria Deo“ sukvietė 44 dailininkai iš Lietuvos ir viena dailininkė iš Italijos. Pristatoma pastaraisiais metais dailininkų sukurti 68 darbai. Du trečdalius sudaro vaizduojamoji dailė, vieną – taikomoji. 10 dailininkų parodoje – jau muziejaus bičiuliai (V. Kašinskas, L. Ivaškevičius, A. Žiupsnytė, D. Sabaliauskienė, M. Osuchovska, S. Lampickas, A. Teresius, T. Stambrauskas, D. Valentaitė, B. Narbutas ). Didesnė menininkų dalis parodoje pristato savo religinę kūrybą pirmąjį kartą.

Ekspozicija išdėstyta trijose salėse. Pirmajame aukšte VIII salėje eksponuojamas sakralusis menas: ikonos, keramika, liaudies meno skulptūra. Antrajame aukšte parodų salėse pristatoma tapyba, grafika, tekstilė, skulptūra.

Ikonų ekspozicijoje dominuoja Viešpaties Veido ir Dievo Motinos su Kūdikiu ikonos. Tai – patys svarbiausi Dievo garbinimo paveikslai, kuriami nuo krikščioniškojo meno pradžios iki šių dienų, liudija apie neįkainojamos lietuvių dailininkų tradicijos tęstinumą. Paveiksluose itin ryškiai atskleidžiama Dievo Motinos kilnumas ir malonių gausa, kuri joje esanti dėl jos dieviškosios motinystės. Prisimintina, jog pagarba Marijai nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo labai susijęs su Kristaus garbinimu. IV amžiaus Bažnyčios tėvai Grigalius Nazianzietis ir Efremas iš Sirijos kūrė traktatus jos garbei, o 431 metais patvirtinus Marijos, kaip Dievo Motinos, titulą, Efezo susirinkime šis garbinimas įgavo dar didesnį pagreitį. Paveiksluose žavi perteiktas Marijos nuolankumas ir tikėjimas (R. Linaburgytė, R. Laurinavičiūtė, J. Sereikaitė, V. Kašinskas).

Išsiskirianti ikonų ekspozicijoje yra Dievo tarno T. Matulionio ikona, sukurta M. Osuchovskos Marcelletti. Pirmą kartą Dievo tarnas Teofilius vaizduojamas ikonoje, kurioje iškeliama arkivyskupo kankinystės mintis. I. Kazlausko keramikos darbų siužetai yra Kristaus ir Marijos ikonos. Šių darbų išskirtinumas – tekstūra. Autorius perduoda Dievo ir Jo Motinos garbinimo istoriškumą sendinto rėmo, įspaudų plokštės paviršiuje pagalba. Darbai primena tikėjimo istorijos kelią, kuris nebuvo lygus ir paprastas... Ikonų ekspozicijoje naujiena yra tapyti votai. Tai – padėkos ženklai, kuriuos įprasta dovanoti savo parapijos bažnyčioms, patyrus išgijimo ar kitą malonę. M. Osuchovskos tapytuose votuose išreiškiamas susirūpinimas senais žmonėmis.

Prasminga Išganytojo kančios tema parodoje perteikiama tapybos darbais. Kryžiaus nešimas nuteikia rimčiai, apmąstymams. Po Atpirkėjo pasiaukojančios mirties (O. Karavajevas, L. Steponavičiūtė, L. Kozlovienė) išaušta Prisikėlimo rytas (R. Janulienė). Rūpintojėlio tema parodoje išreikšta S. Lampicko, A. Janicko darbuose.

Liaudies meno skulptūrose įvairiomis spalvomis švyti šventųjų (Kazimiero, Apolonijos, Petro, Pauliaus, Agotos) dvasinis grožis, kurį skulptoriai išreiškia veidų, pozų išraiškomis (A. Teresius, A. Janickas, D. Baliukevičienė). A. Teresius išradingai panaudoja raktą kaip šv. Petro atributą. Skulptoriui būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas, drąsus jų taikymas liaudies mene.

T. Stambrauskas išraiškingai pavaizdavo Dievo Motiną, Juozapą ir Kūdikį. Šio skulptoriaus prakartėlė perteikia Kristaus gimimo rimties, kilnios akimirkos nuotaiką. Medžio skulptūros darbas „Dvyniai“ (L. Ivaškevičiaus) kalba apie krikščionišką brolybę ir vienybę, kuri tikinčius Kristų perkeičia į brolius ir seseris.

Tapytojų darbuose atspindimi ir sakralūs statiniai, iškeliant jų, kaip Dievo namų, svarbą (O. Jablonskis). Bažnyčios spindi miesto panoramoje ne tik dieną, bet ypatingai ryškiai naktį (J. Ivaškevičius). Liturginių apeigų temą gvildena G. Ajauskienė, atskleisdama šv. Mišių aukojimo akimirką Joanitų vienuolyne. Spalvų gama perteikia jaukumą, paprastumą ir išreiškia Kristaus kančios sudabartinimo didybę. Reikia pasakyti, kad šia Išganytojo kančios tema primena, jog Jėzų Dievas išaukštino ir suteikė jam šlovę ir laikė Jį savo dešinėje vien todėl, kad Jėzus kentėjo iki galo, iki mirties. Garbė ir šlovė – atlygis ir apdovanojimas už Jo paklusnumą kančiose (Ž. Avižienytė, L. Steponavičiūtė, R. Janulaitienė).

Parodoje angelai yra dažna tema, nes jie Išganytojo gimimo scenos atributas. Giesmės „Gloria Deo“ žodžius gieda angelai Šventojo Rašto aprašytoje Jėzaus gimimo scenoje. Vaizduojant angelus, būdinga iškelti jų judėjimą, žinios nešimą, dalyvavimą sakraliuose įvykiuose (D. Valentaitė, A. Žiupsnytė). Yra angelas, kuris šlovina Viešpatį, tarsi sustingęs maldoje (R. Butkuvė).

Šventajame Rašte skaitome, kad Jėzus prašė Tėvą atsiųsti daugiau nei 12 legionų angelų (plg. Mt. 26, 53). Angelų buvimas yra minimas ir Kristaus palydoje antrojo atėjimo metu (plg. Mt 16, 27). Būtent angelas bus ir mūsų gidas, kai keliausime kaip teisieji ar nusidėjėliai link Paskutinio Teismo salės (Plg. Mt 13, 41; 24, 31, Mk 13, 27).

Dvasinės būtybės talentingai pavaizduotos tiek medžio (V. Liubinienė, R. Butkuvė), tiek keramikos skultūroje (B. Narbutas), tiek tapybos (V. Ajauskas, L. Liaudanskienė, V. Lagunavičius, A. Žiupsnytė, E. Talaitienė, D. Čechavičienė), tekstilės (D. Valentaitė, B. Sarapinienė ) darbuose. Skulptorius J. Grunda medyje išreiškė džiaugsmo temą. Jo darbas pakviečia mąstyti, ko Viešpats laukia iš žmogaus. 150-ojoje psalmėje rašoma: „Šlovinkite Viešpatį ragų gaudesiu, (...) cimbolais, (...) būgneliais... Visa, kas gyva, tešlovina Viešpatį!“ Artėjant Šv. Kadėdų šventei, kviečiame jus džiūgauti ir teikti Dievui garbę visais turimais savo talentais ir gabumais, visais turimais instrumentais.

Birštonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija