Lietuvos
kultūros
galerija

Kristijono Donelaičio metai

K. Donelaitis – dieviškos išminties mokytojas

Ona Kaupinytė

1964 metais dailininko Eriko Varno anglimi nupieštas K. Donelaičio portretas, eksponuojamas rašytojo memorialiniame muziejuje Tolminkiemyje

Gruodį sostinėje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės“ leido iš naujo pažvelgti į jo „Metų“ grožį, įvertinti jų svarbą. Dvi dienas trukusi konferencija vainikavo visus šiuos metus vykusius K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių renginius.

Jubiliejinių metų vertinimai

Jubiliejiniai metai buvo gera proga literatūrologams, istorikams, vertėjams pasakyti daug gražių žodžių apie mūsų literatūros klasiką K. Donelaitį. Mažosios Lietuvos lietuvių valstiečių baudžiauninkų (būrų) gyvenimą XVIII amžiuje aprašęs autorius laikomas ir dieviškos išminties mokytoju, ir tautinio atgimimo žadintoju, šviesuoliu, intelektualu, lietuvišką tapatybę atskleidžiančiu tautiniu poetu. Jo kūryba prilyginta sveikam maistui, kurio reikėjo tautos atgimimui. Visus šiuos teiginius pranešėjai išsamiai pagrindė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) organizuotoje konferencijoje.

Giesmė dorybėms

Apie K. Donelaičio reikšmę lietuvių hegzametro raidai pranešimą skaitęs Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas poemą „Metai“ pavadino giesmėmis apie didžiųjų dorybių (saikingumo, darbštumo, dorumo) dramą rupioje kasdienybėje.

Iki K. Donelaičio lietuviškų pasaulietinių eilių buvo nedaug parašyta, dažniau pasitaikydavo religinės eilės. „XVI–XVIII amžiaus pasaulietinės poezijos pavyzdžiai rodo, kad K. Donelaitis greičiausiai negalėjo kurti kitaip – ne hegzametru. Bent pusė šiandien žinomų lietuviškų eilėraščių sueiliuoti juo, – teigė S. Narbutas. – Dauguma išspausdinti proginiuose keliakalbiuose rinkiniuose, jų pasirodė ne tik Vilniuje ar Karaliaučiuje, bet ir kai kuriuose kituose Europos miestuose, kur studijavo Lietuvos jaunimas. K. Donelaičio pasirinkimą eiliuoti hegzametru veikiausiai lėmė nuo mokyklos skiepyta pagarba antikiniam epui, Homero, Hesiodo, Vergilijaus ir Ovidijaus studijos. Be to, to meto universitetuose buvo stiprinami eiliavimo įgūdžiai. K. Donelaitis nebuvo pirmas lietuvių poetas, pasirinkęs antikinę eilėdarą. 1589 metais pirmą kartą hegzametru buvo sueiliuotas proginis „Sveikinimas karaliui Zigmantui III“. 1648 metais Vilniuje pasirodė proginės poezijos rinkinys „Lukšių pavasaris“, įvairiakalbių proginių tekstų rinkinį 1729 metais išleido Vilniaus jėzuitai“.

S. Narbuto teigimu, nėra žinoma, ar ta proginė poezija buvo skaitoma balsu. „Tačiau ne tai svarbu. Svarbu, kad lietuvių literatūra buvo įvesta į pasaulio literatūrą“, – teigė jis. Dar prieš K. Donelaitį Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas, 1653 metais išleidęs pirmą lietuvių kalbos gramatiką, atvėrė kelią naujam lietuvių eilėdaros ir raštijos etapui. „Giesmes D. Kleinas jau suvokė ne tik kaip religinį, bet ir kaip literatūrinį kūrinį“, – sakė S. Narbutas.

1706 metais Prūsijos autorius Michaelis Mörlinas išleido traktatą „Principium primarium in lingva Lithvanica“, kuriame aiškino, kad su lietuvininkais reikia kalbėti jų kalba. Tai irgi jau galima laikyti dirva K. Donelaičiui. Ir jis prabilo gražia, lietuvininkams suprantama kalba. Pasak pranešėjo, rašyti hegzametru reiškė kiekvieną poemos žodį guldyti į Prokrusto lovą. „Labai nelengva suvaldyti kirtį, kiekybę ir dar neparodyti, kaip tai yra sunku, – sakė S. Narbutas. – K. Donelaičiui tai puikiai pavyko“.

Pradžia – ne nuo „Pavasario linksmybių“

Visiškai naujų faktų iš Slaptojo valstybinio Prūsijos kultūros paveldo archyvo pateikė senosios lietuvių literatūros tyrėja, LLTI mokslininkė Liucija Citavičiūtė. Jos teigimu, „Metai“ parašyti ne tuo laikotarpiu, kaip iki šiol esame įpratę manyti, ne 1765–1775 metais. K. Donelaitis pusę poemos jau buvo parašęs iki 1757 metų, vadinasi, kurti turėjo būti pradėjęs gal net nuo paskyrimo į Tolminkiemį 1743 metais. Kaip išsiaiškino mokslininkė, Georgas Christophas Pisanskis veikale „Prūsijos literatūros istorija“ mini mums nežinomą maždaug 660 eilučių hegzametru sueiliuotą K. Donelaičio „mažąją poemą“ apie metų laikus. Kūrinį G. Ch. Pisanskis mini šalia išspausdintų lietuviškų XVIII amžiaus giesmynų. Mokslininkės manymu, kūrinį jau ketinta spausdinti, tačiau tai padaryti sutrukdė Septynmetis karas (1756–1763 metais). Nepaisant to, apie kūrinį buvo kalbama Karaliaučiaus universitete. Kaip kūrinys atsidūrė Karaliaučiuje? Pranešėja Tolminkiemio Krikšto metrikų knygoje rado įrašą apie K. Donelaičio išvyką į Karaliaučių 1757 metų sausį. Spėjama, kad tada jis nuvežė ir savo kūrinį. Tų pačių metų rugpjūtį Tolminkiemį tris savaites buvo opupavę rusų kazokai, klebonas ir gyventojai slapstėsi girioje.

Nors L. Citavičiūtė to rankraščio ieškojo keliuose archyvuose, nerado. „Po K. Donelaičio mirties 1780 metais jo archyve nebuvo dviejų poemos dalių – „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“, jos, matyt, buvo dingusios per karą ir sumaištį“, – sakė mokslininkė. Poeto archyve rastos tik kitos dvi dalys „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“, kurios turėjo būti sukurtos vėliau. Pasak L. Citavičiūtės, iš to galima daryti išvadą, kad kūrinį poetas pradėjo rašyti nuo „Rudens gėrybių“. 1818 metais „Metus“ išleidęs Martynas Liudvikas Rėza juos sudėliojo nuo „Pavasario linksmybių“. Taip mes ir įpratę skaityti „Metus“.

Siekia gydyti pasaulį

Kaip pastebėjo Imanuelio Kanto Baltijos federalinio universiteto (Kaliningrade) mokslininkas Vladimiras Gilmanovas, evangelikų liuteronų kunigas K. Donelaitis gyvenime ir kūryboje laikosi aukščiausio krikščioniškojo tikėjimo idealo. „Šis idealas turi terapinį poveikį: Donelaitis žino, kad pasaulis dėl nuodėmingo nuopuolio serga, tačiau, nepaisydamas ligos paūmėjimo, jis siekia jį gydyti, – sakė V. Gilmanovas. – Autorius sukuria tam tikra prasme pirmtakų neturinčią „pasaulio gydymo“ technologiją, kurią grindžia nuostabia dviejų pedagogikų sinteze: Dievo pedagogika, kildinama iš krikščioniškojo mokymo, ir Dievo pedagogika, kildinama iš natūralios gamtos“.

Pasak pranešėjo, K. Donelaičio poemoje gamta pasirodo kaip Dievo kūrinys, pilnas ženklų ir pėdsakų, kurie yra ne kas kita, o tik Dievo žodžiai „gamtiškame kontekste“.

K. Donelaičio susirūpinimą pasaulio nuodėmingumu ir amžininkų poelgiais pastebėjo ir literatūrologas, semiotikos profesorius Kęstutis Nastopka. Apie tai bylojančių įrašų kunigas paliko Tolminkiemio bažnyčios Krikšto metrikų knygose. „Kreipimusi į Dievą prasideda ne vienų bažnytinių metų įrašai. 1746 metų įraše kaip žemiškosios tvarkos lėmėjas įvardijamas karalius Frydrichas Didysis, o žemiškajai vyresnybei priskiriama atsakomybė už nedorus pavaldinių poelgius. Pats K. Donelaitis prisipažįsta norintis būti ir patikėtos parapijos ganytoju, ir avinėliu Dievo ganomoje bandoje, – pasakojo K. Nastopka. – 1743 metais įvesdintas Tolminkiemio klebonu jis pasižada eiti ten, kur Dievas jį ves“. Kaip pastebėjo pranešėjas, nepalankų pirmųjų klebonavimo metų įrašą apie reformatų bendruomenę po trisdešimties metų keičia kitas įrašas: „Tarp reformatų yra gerų žmonių. Kaip ir tarp liuteronų visiškų bedievių. Per trisdešimt metų aš tai patyriau“.

Metrikų knygų įrašuose K. Donelaitis apmąsto ir savo gyvenimą: „Suėjo penkeri metai, kai buvau vedęs ir neturėjau vaikų“. Tačiau jis tuo džiaugiasi, nes „kitų pastorių vaikai dažnai nemoka lietuviškai ir būna prasti ganytojai“. Pasak K. Nastopkos, daug tuose įrašuose kalbama ir apie smunkančią kunigų moralę, pavyzdžiui: „Mano laikais dievobaimingumas taip sumenkėjo, kad net kunigai nesidrovėdami lošė iš pinigų ir kimšosi į kišenę vogtus pinigus“.

„Amžininkų poelgius K. Donelaitis vertina pagal dieviškosios tvarkos priesakus. Netekėjusios motinos vadinamos kekšėmis, o susilaukusios kelių pavainikių – „triskart dvigubom kekšėm“, – pasakojo K. Nastopka.

Klebonas paliko įrašų savo įpėdiniams: „Nepailskime daryti gera. Jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių. Tad kol turime laiko, darykime gera“.

Lietuvių kultūros atrama

Vienas iš K. Donelaičiui skirtos mokslinės konferencijos iniciatorių literatūrologas Darius Kuolys prisiminė Marcelijaus Martinaičio mintį: „Metai“ mums reikšmingi kaip sąmonės fenomenas, veikia tam tikras „Donelaičio kodas“, kuris tarsi dešifruojamas, kai ištinka kokie negerumai, o ypač kai kyla grėsmė prarasti tapatybę“.

Pasak D. Kuolio, jau 1818 metais M. L. Rėza pristatė K. Donelaitį kaip tautos būdo reiškėją, palikusį tautai brangų paminklą, o jo poemą pavadino ypatingos vertės nacionaliniu tekstu, „pavyzdiniu kūriniu lietuvių tautai“.

Niekam ne paslaptis, kad Mažoji Lietuva beveik tris šimtmečius pirmavo raštijos srityje etninės Lietuvos atžvilgiu, o protestantizmas skatino vietinių kalbų vartojimą. Tad didžiojoje Lietuvoje, pasak D. Kuolio, K. Donelaitis iš karto buvo sutiktas kaip atraminė lietuvių kultūros figūra. K. Donelaičio kūrybą istorikas Simonas Stanevičius laiko stipriausiu kalbiniu, kultūriniu argumentu tautos egzistencijai tęsti.

„Adomas Mickevičius 1823 metais Vilniuje išleistoje „Gražinoje“ apibūdino „Metus“ kaip „patikimą lietuvių tautos papročių paveikslą“, turintį žadinti ypatingą visuomenės susidomėjimą, – pasakojo D. Kuolys. – XIX amžiaus pradžioje kilusiam žemaičių kultūriniam sąjūdžiui K. Donelaitis tapo lietuvių kalbos ir lietuvių tautos kūrybines galias liudijančiu ženklu. Simonas Daukantas savo knygoje „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ dainių sulygino su Homeru ir Vergilijum, o jo „Metus“ kvietė skaityti visus tėvynę mylinčius lietuvius ir žemaičius. M. L. Rėza „Metus“ siejo su antikine herojika: „viežlyvumas“ reiškia moralinį grožį, o tai atpažįstama ir pasaulio literatūros kontekste“. Kaip pasakojo literatūrologas, K. Donelaitis, matyt, nulėmė, kad Lietuvos istoriją S. Daukantas parašė lietuviškai – poetas buvo pasakęs, kad apie tautai svarbius dalykus reikia kalbėti lietuviškai. „Savo tekstais K. Donelaitis pranašavo tautos atgimimą, – tvirtino pranešėjas. – Ir per amžių negandas lietuvybė išliko gyva. 1897 metais JAV išleista K. Donelaičio kūryba pristatyta „sveiku maistu“, kurio reikia tautos atgimimui“.

Įkvėpęs ir Maironį

Pasak D. Kuolio, žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis Liudvikas Adomas Jucevičius 1837 metais teigė, jog K. Donelaitis yra „didis tautinis poetas“, o jo poemoje „kaip veidrodyje tapomas tautinis charakteris, jo moralinis ir fizinis pavidalas“.

K. Donelaitis įkvėpė ir Maironį. „1888 metais parašytoje ir Antanui Baranauskui dedikuotoje jo poemoje „Lietuva“ Donelaitis vaizduotas kaip „didis poeta“, kuris savo broliams, „gaivindams dvasią, „Metus“ dainavo“, o Donelaičio Prūsija pristatyta kaip lietuvybės saugotoja. Maironio poemoje „Tarp skausmų į garbę“ prūsų poetas vadintas „tikru Homeru“, giliausiai ištyrusiu lietuvį būrą, – pasakojo pranešėjas. – Būdamas intelektualas, jis sugebėjo ateiti prie mažesnių brolių ir jiems tarnauti. Tai įkvėpė ir Maironį būti lietuviu, rašyti lietuviškai“.

Kaip pastebėjo D. Kuolys, K. Donelaičio vaizdiniui Maironis priskyrė „šviesuolio ištikimybę liaudžiai – nelaisviems lietuvių žemdirbiams, jų kalbai, kultūrai. Maironis buvo įsitikinęs, kad toks Prūsijos poeto apsisprendimas turėjo įtakos jo kartos lietuvių pasirinkimams ir moralinėms laikysenoms. Pasak Maironio, tai buvusi „žvaigždė, kuri kelią rodė“ vėlesniems lietuvių kultūrininkams, juos drąsino. Kartu Donelaitis suvoktas kaip tautinio prestižo atrama ir ženklas, lietuvių vardą pakėlęs aukštai svetimtaučių akyse.

„XX amžiuje poeto kūryba interpretuota ir kaip lietuvių tautinės bendruomenės išlikimo programa, darnos su Dievu ir pasauliu mokanti tautos „gyvenimo gramatika“. Rašytojas Juozas Keliuotis K. Donelaitį vadino dieviškos išminties mokytoju“, – sakė D. Kuolys.

Ispanės ir italo atradimai

Pirmiausia K. Donelaičio „Metus“ į vokiečių kalbą 1818 metais išvertė M. L. Rėza. Šiuo metu poema išversta į daugelį kalbų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzinų, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų. Konferencijoje kalbėjusi pernai į ispanų kalbą „Metus“ išvertusi Carmen Caro Dugo prisipažino, kad norėdama išversti K. Donelaičio vartojamus vaizdingus posakius, sinonimus, ji turėjo pasigilinti į senąją ispanų kalbą. „Atradau daug gražių ispaniškų žodžių, kurie dabar jau nevartojami. Kai jai reikėdavo įvardinti kokį nors senovinį žemdirbystės įrankį, informacijos ieškodavo etnografijos muziejų puslapiuose arba skambindavo savo tėvui, Andalūzijoje auginančiam apelsinus.

Kaip pasakojo C. C. Dugo, versti hegzametru būtų buvę per daug sudėtinga, todėl buvo pasirinktas kitas variantas – 14 ir 11 skiemenų eilutės. „Tuo metu, kai rašė K. Donelaitis, Ispanijoje buvo populiari tokia poezija. Hegzametro mes, galima sakyti, neturėjome, keletas kūrinių buvo pasirodę kaip eksperimentiniai“, – sakė vertėja. Jai teko pasukti galvą, kaip išlaikyti mūsų poeto kalbos vaizdingumą. „Metuose“ gausiausiai sinonimų ir frazeologizmų naudojama girtuokliavimui, keikimui ir mušimui aprašyti, – pasakojo Vilniaus universitete dirbanti ispanė. – Pavyzdžiui, apie mušimą poemoje sakoma ir „skalbti šonus“, „drožti per subinę“. Pasirodo, ir ispanai turi daug vaizdingų pasakymų – „pašildyti šonus“, „suskaičiuoti šonkaulius“, „peržegnoti kūną“. Deja, dabar taip vaizdingai ispanai nekalba, tačiau tokius pasakymus supras“.

Naujausias šiemet pasirodęs „Metų“ vertimas yra į italų kalbą. Vertėjas iš Pizos universiteto Adriano Ceri prisipažino, kad sunkiausia jam buvo išversti ir identifikuoti grybus. „Pirmiausia, K. Donelaitis vartoja liaudiškus, tarminius, geografinius grybų pavadinimų variantus, o jie ne visada sutampa su moksliniais pavadinimais. Vertėjui taip pat grybus reikia rinktis atsargiai kaip ir grybautojui“, – sakė jis. Kadangi K. Donelaitis apie bobausį kalba vasarą, vertėjui tapo įtartina, ar tikrai jis kalba apie tą grybą, kuris dabar Lietuvoje vadinamas bobausiu. Pasitelkęs mikologus ir grybų žinynus italų ir lietuvių kalbomis, vertėjas išsiaiškino, kad XVIII amžiuje taip buvo vadinamas kitas grybas.

Odė mėsiškiems valgiams

Istorikas Rimvydas Laužikas, pasakodamas apie būrų maistą XVIII amžiaus gastronominės kultūros kontekste, pažymėjo, kad tai buvo vidutinio klimato juostos sėslių žemdirbių virtuvė. „Tik reikia patikslinti, kad teritorija, kurioje galėjo augti vynuogės ar obelys, nesutampa su anksčiau buvusia. K. Donelaičio epocha, palyginti su XIV amžiumi, laikoma mažuoju ledynmečiu. Pavyzdžiui, XIV amžiuje Tilžėje plytėjo pramoniniai vynuogynai, o XVIII amžiuje klimatas čia priminė dabartinio Helsinkio klimatą“, – pasakojo pranešėjas. Pasak jo, XVIII amžiaus būrų virtuvė priminė viduramžių patiekalus, kurių Europa jau buvo atsisakiusi.

Kasdieniniai būrų valgiai – lapienė, barščiai, šiupinys, grucė. Šventiniai valgiai – kvietinis ragaišis, juka, kraujiniai vėdarai, rūkyti kumpiai, kisielius su pienu, alus. „Beje, tuometinis silpnesnis alus nebuvo laikomas gėrimu, jį vartojant nekeliami tostai, juo tik valgant užsigeriami valgiai“, – teigė istorikas.

Pasak R. Laužiko, kadangi K. Donelaičio laikais karvės buvo daug mažesnės nei dabar, pieno per metus duodavo tiek, kiek dabar duoda per mėnesį, tad pienas ir sūriai buvo retas, prabangus maistas. „Sviestas išvis neminimas ant būrų stalo, gal jį kaip duoklę reikėdavo atiduoti, likdavo tik pasukos, – svarstė istorikas. – Prasčiausi grūdai – žirniai ir pupos. Kviečiai – poniški, brangūs. Rugiai retai minimi, nes tuomet Europos kultūroje laikyti pagoniškais, prastos reputacijos javais, tad kunigo santykis su jais turėjo būti atsargus“

Anot pranešėjo, K. Donelaičio laikų Prūsijos karalystė buvo įdomi gastronominės tarpkultūrinės sąveikos erdvė, kur siejosi lietuvninkų, vokiečių (austrų), lenkų (mozūrų), prancūzų ir net šveicarų gastronominės tradicijos. „Kita vertus, XVIII amžiaus pradžios Europoje intensyviai plito barokinės Liudviko XIV dvaro virtuvės idėjos, kurių perėmimas protestantiškuose kraštuose buvo susijęs su „civilizacinio“ pobūdžio konfliktais. Tuo pat metu, visai greta, Mažosios Lietuvos pašonėje, klestėjo ir dar kitokius, papildomus gastronominės kultūros kontekstus skatino beveik gotikinės kulinarinės kultūros „rezervatas“ – Abiejų Tautų Respublika“, – pasakojo R. Laužikas. Pasak jo, apskritai, geru žmogumi buvo laikomas tas, kuris gyvena savo kultūrinėje terpėje, kalba savo kalba, valgo įprastus savo tautos valgius. Tad „Metuose“ šlykštimasi svetimu maistu (varlėmis ir rupūžėmis), o mėsai, dešroms tiesiog dainuojama odė. Didžiausias kulinarinis malonumas būrams buvo iki soties prisivalgyti mėsiškų valgių.

Etnografijos šaltinis

Pasak konferencijoje kalbėjusios muziejininkės iš Klaipėdos Aušros Kavaliauskienės, „Metai“ yra ir reikšmingas etnografijos šaltinis, suteikiantis žinių apie Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvninkų aprangą. „K. Donelaitis įsakmiai dėsto, kad nuo gimimo visi žmonės lygūs, nesvarbu, ar su „skrandgaliais vystyti“, ar „ant šilkų perynų guldyti“, o vyžotas būras nėra kvailesnis už poną. Šios Apšvietos amžiaus idėjos, išsakytos liaudžiai suprantama kalba, kėlė kolonistų nuolat žeminamų lietuvninkų savigarbą, – pasakojo A. Kavaliauskienė. – Būdamas kunigu autorius poemoje reiškė ir religinius jausmus – mokė būrus rengtis kukliais drabužiais. XVII amžiuje Vokietijoje susiformavo pietizmo (protestantiškos krypties) religinės idėjos, aukštinančios kuklumą, dorovingą gyvenimą ir jausmingą pamaldumą. Radusios atgarsį lietuvininkų religiniuose susirinkimuose, šios nuostatos stipriai veikė tradicinę liaudies kultūrą Mažojoje Lietuvoje iki pat XX amžiaus vidurio“.

© 2014 „XXI amžius“