2015 m. vasario 6 d.    
Nr. 5
(2125)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Seime pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas

Parodą pristatė Seimo
narys Rytas Kupčinskas

Ir parodoje į visus žvelgė
besišypsantis mons. Alfonsas
Svarinskas, nufotografuotas
1991 metais kalbantis Vingio parke

Vyskupas Jonas Kauneckas
mons. Alfonso Svarinsko 90-mečiui
skirtoje parodoje Seime

Sausio pabaigoje Vilniuje ir Kaune  buvo prisimintas ir pagerbtas 2014 m. liepos 17 d. miręs mons. Alfonsas Svarinskas –  susio 21-ąją jam būtų sukakę 90 metų. Šį didį katalikų dvasininką, Lietuvos patriotą, partizanų ryšininką, disidentą, už antisovietinę veiklą keliasdešimt metų kalėjusį lageriuose, politinį veikėją, karo kapelioną, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narį, Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordininką, apdovanotą Lietuvos Nepriklausomybės ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, prisiminė bendražygiai ir jo idėjų puoselėtojai, sausio 30-ąją gausiai susirinkę į Seimo Konferencijų salę. Tą dieną prie šios salės buvo atidaryta Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariui, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos garbės nariui, mons. Alfonsui Svarinskui skirta nuotraukų paroda.

90-osioms jo gimimo metinėms skirtą parodą pristatė Seimo narys Rytas Kupčinskas. Joje eksponuojamos nuotraukos iš Seimo, Lietuvos valstybės centrinio, Lietuvos ypatingojo archyvų. Pristatytos nuotraukos iš mons. A. Svarinsko ir Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės asmeninių archyvų, Genocido aukų muziejaus. R. Kupčinskas pasakojo apie monsinjoro gintas vertybes, pabrėždamas jo pasiaukojimą idealams, nepaisant jam keliamų įvairių priekaištų. R. Kupčinskas priminė Algirdo Patacko palyginimą apie mons. A. Svarinską kaip Kristaus kareivį bei Vytauto Radžvilo mintį, kad tai buvo žmogus, iš kurio švytėjo laisvė, nes jis buvo šviesa. Monsinjoras išliko savimi ir pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai stojo ginti tėvynę, nebijodamas užsitraukti nepalankumą net iš buvusių bendražygių. R. Kupčinskas sakė: „Kiekviena nuotrauka primena tą kelią, kurį nuėjo šis Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys. Tai buvo iškili Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo istorijos asmenybė“.

Prieš pasisakymus Konferencijų salėje buvo parodytas filmas pagal mons. A. Svarinsko knygos „Nepataisomasis“ tekstus. Monsinjoras labai gražiai atsiliepia apie savo tėvus, pamaldžius valstiečius, mylinčius savo tėvynę. Tada iš nemokytos, bet pamaldžios motinos maldaknygės mokėsi mažasis Alfonsas. „Tėvas buvo griežtas, bet griežtas protingai“, – rašė mons. A. Svarinskas apie savo tėvą. Namuose kaimynai rinkdavosi Gegužinėms pamaldoms, į kurias vėliau ateidavo ir partizanai – pilna gryčia jų būdavo. Alfonsą žavėjo partizanų pamaldumas. Pagiedoję partizanai dainuodavo. „Visi jie žuvo“, – trumpai, bet su didžiule pagarba apie žuvusius kovos draugus rašė monsinjoras. Didelę įtaką A. Svarinsko charakteriui darė Kauno kunigų seminarija, kurios profesoriai buvo labai reiklūs ir mokė nepasiduoti kompromisams. „Tada buvo mažai žodžių, bet daug maldos“, – taip apibūdino tuometę seminariją mons. A. Svarinskas. Filme jis pasakoja apie pirmuosius okupacijos metus, apie grėsmę jam, jo artimiesiems, priverstinį pasitraukimą iš seminarijos, apie suimtojo kankinimus, vyskupo P. Ramanausko suteiktus šventimus į kunigus ypatingomis sąlygomis, 1954 m. spalio 3 d. Abezės konclageryje, daugelį kalinio gyvenimo aplinkybių.

Filmas baigėsi ištrauka apie 1983 metais jam padėjusį ir nuolat jo likimu besirūpinusį daug kentėjusį ukrainiečių arkivyskupą, vėliau kardinolą Josifą Slipyjų, su kuriuo keletą mėnesių kalėjo vienoje kameroje 1959 metais.

Akademikas Antanas Tyla aptarė aktyvią mons. A. Svarinsko veiklą tiek pirmaisiais okupacijos metais, tiek grįžus iš lagerių, tiek Nepriklausomybės metais. Be jo neapsiėjo joks viešas pareiškimas dėl tikinčiųjų persekiojimo, rūpesčio tautos reikalais. Svarbiausias kaltinimas mons. A. Svarinskui buvo tariamas sovietinės valdžios ir jos pareigūnų šmeižimas, siekis nuversti tarybų valdžią, nors apie tai būdavo tik jo taikus pamokantis, kritiškas žodis. Dažniausiai tai buvo pamokslai daugelyje Lietuvos bažnyčių. Prokurorai surezgė bylą pagal iškeltus prasimanytus kaltinimus, pagal KGB agentų ir šnipų surinktus įkalčius iš pamoksluose sakytų sakinių – jis atseit nekalbėjo religiniais klausimais, kėlė politinius klausimus.

Vyskupas Jonas Kauneckas sakė, kad mons. A. Svarinsko gyvenimas buvo atiduotas vien Dievui ir Tėvynei. Jis jau nuo paauglystės degė meile Dievui ir Tėvynei. Tai pasireiškė ir partizanų kovose. „Tai – nepalaužiamo tvirtumo pavyzdys. Net po daugiamečių kančių lageriuose į grasinimą nutraukti savo „antitarybinę“ veiklą jis atsakė: „Aš nesustosiu, tegul teisia kad ir dešimt kartų, man nebaisu“, – priminė vyskupas. Jis pacitavo jam, dar būsimam vyskupui, kun. A. Svarinsko perskaitytas kun. Jono Lauriūno žodžius apie būtinybę kalbėti tik tiesą, kai jau niekas nesiryžta kalbėti. Vysk. J. Kauneckas Monsinjoro ryžtą palygino su žuvusių kunigų Juozo Zdebskio ir Broniaus Laurinavičiaus ryžtu – „tada savo krūtinę atstatė ir kunigas Svarinskas“. Vysk. J. Kauneckas kvietė įamžinti namą Vilniuje, Odminių gatvėje, kur gyveno mons. A. Svarinskas, nes tas namas yra istorinis – jame gyveno ir prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su kitais Lietuvos patriotais kūręs ten Lietuvos viziją. Vyskupas ragino gegužę atvykti ir į Partizanų parką, netoli Ukmergės, kur mons. A. Svarinskas kasmet surengdavo Laisvės kovotojų ir patriotų susitikimus, aptardavo Lietuvai iškilusius sunkumus.

Buvęs politkalinys Petras Plumpa apibūdino mons. A. Svarinską kaip kovotoją visais sovietinės okupacijos laikotarpiais: ir Stalino režimo (1944–1953) metais, kai vyko tautos trėmimai ir partizaninis pasipriešinimas, ir chruščiovinio atšilimo (1954–1964) metais, ir brežnevinio 1964-1985 politinio, kultūrinio ir dvasinio žlugdymo (1964–1982) metais, ir gorbačiovinės perestrojkos, „šviesiausio sovietinio munduro“ (1985–1990) metais. Kiekvieno šių laikotarpių metais mons. A. Svarinskas buvo kalintas Rusijos lageriuose, o 1988 metais, JAV prezidentui Ronaldui Reiganui pareikalavus monsinjorą išlaisvinti, M. Gorbačiovas ištrėmė jį iš Lietuvos. Mons. A. Svarinskas priešinosi 44 metus, o pusę iš jų buvo kalinamas lageriuose. „Nė vienas kunigas nenuėjo tokio kelio, kad priešintųsi ir būtų uždaromas į lagerius. Jis sakydavo: „Kunigas neturi teisės mirti lovoje“. „Kur turėjo mirti kunigas? Naruose – lageryje ar kalėjime“, – taip kunigo užduotį suprato monsinjoras, tokiais žodžiais pasiaukojantį, bebaimį monsinjoro gyvenimo kelią apibūdino P. Plumpa. Jis sakė, kad tokį okupaciniam režimui pasipriešinusį bebaimį kunigą laikyti lageryje lyg ir netenka prasmės, o mons. A. Svarinską apibūdino, kaip visada skatinusį jaunimą būti geros nuotaikos. „Iš kur ta gera nuotaika kilo kaliniui?“ – klausė P. Plumpa ir paaiškino: „Tai buvo geros valios žmogus, kurio meilė šeimai išsiplėtė į meilę visai tautai, nes mes visi esame broliai, seserys, lyg partizanai, kurių negalima išduoti. Todėl jis niekada nėjo į moralės ir politikos kompromisus, nes brolių ir seserų išduoti negalima. Ne veltui ir popiežius Pranciškus yra pasakęs: krikščionies pareiga yra dalyvauti politikoje, nes politika yra aukščiausia moralės išraiška, bendrojo gėrio siekis“.

Jaunųjų požiūrį į monsinjoro Svarinsko epochą išsakė Mindaugas Nefas ir suskirstė ją į prieškario nepriklausomybės, partizaninių kovų, disidentinio judėjimo ir atgimimo laikotarpius.

Ats. plk. Arūnas Dudavičius pasakojo apie mons. A. Svarinsko darbą karo kapeliono pareigose, kai jis steigė maldos kambarius ir bibliotekėles daliniuose, aktyviai dalyvaudavo valstybės renginiuose. A. Dudavičius priminė, kad mons. A. Svarinskas rūpinosi partizanų vadų, dvasininkų, valstybės veikėjų portretų leidyba, aukodavo šv. Mišias visoje Lietuvoje, kur tik buvo minimi laisvės kovotojai, dalyvaudavo teismuose, gindamas teisiamų patriotų garbę ir tikėjimą.

Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė apibūdino mons. A. Svarinsko, kaip Aukščiausiosios Tarybos deputato, darbą ir jo reikšmę. „Nors jis tada dirbo trumpai, tačiau jo indėlis į Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų komisijų veiklą buvo svarus“, – sakė signatarė. Ji pacitavo ilgą ištrauką iš Vytauto Radžvilo straipsnio apie mons. A. Svarinsko bebaimiškumą ir atsidavimą tėvynei ir tautai. Anot V. Radžvilo, monsinjoras nesuvokė, kaip krauju aplaistyta Lietuvos žemė gali būti parduodama svetimiems, ir todėl nėjo į jokius kompromisus ginant žemę nuo pardavimo užsieniečiams.

Renginyje koncertavo Kauno sveikatos mokslų universiteto folkloro ansamblis „Kupolė“, atlikęs gražių tautinių dainų.

Edvardas Šiugžda

Mons. A. Svarinsko gimimo 90-osios metinės paminėtos ir Kaune. Plačiau apie tai – kitame numeryje.

Livijos Šiugždienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija