2015 m. vasario 13 d.    
Nr. 6
(2126)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žingsnelis į demokratijos pilnatvę

Algimantas Zolubas

Daugelis mena, kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai. Atveža kandidatą partijos rajkomas kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą ir jį patvirtina. Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“ (kaimo tarybos), skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama. Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, ne.

Tik praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė buvusi biurokratija. Jei demokratija iš tikrųjų ir yra savivalda, tai ar turime atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje demokratijos pilnatvę? Pasirodo, tikrai neturime. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes ir pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka. Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui. Miestų merų visuomenė irgi iki šiol tiesiogiai nerinko.

Netenkina visuomenės ir savivaldybės tarybų kandidatų rinkimai pagal partijų sąrašus, nes daugelyje savivaldybių išliko tie patys, prieš du dešimtmečius valdę asmenys, tik pakeitę tos „vienintelės“ partijos pavadinimą. Atsiradusi galimybė į savivaldybių tarybas kelti nepartinius kandidatus tarsi teikia tam tikrų vilčių, tačiau jos dar pakankamai mažos, nes aišku, kad vienas kandidatas ar jų sąrašėlis politikos negali pakeisti. O žinomos, jau vienaip ar kitaip pasirodžiusios partijos turi patyrimą, pažįstamus rinkėjams narius, juos kontroliuoja įstatymai, „kedena“ žiniasklaida. Vienišiai (arba grupės) dar nėra pakankamai pažįstami visuomenei, tik kai kurie, susibūrę į judėjimus, yra jau nemažai nuveikę, bendruomenėms pažįstami.

Vengdama biurokratinės diktatūros, visuomenė deda pastangas burtis į visuomenines organizacijas, kad atremtų savivaldos principų iškraipymus. Lietuvoje visuomeninių organizacijų skaičius jau siekia kelis tūkstančius, tačiau tokių, kurios tenkintų įvairius vietos gyventojų poreikius, atstovautų jų interesams santykiuose su valstybinėmis institucijomis, spręstų vietines problemas iki šiol nebuvo. Tačiau be paskatų „iš viršaus“ tokios organizacijos staiga pradėjo kurtis (geras pilietiškumo apraiškos ženklas). Tai – vietos bendruomenės, tikri, biurokratijai nepavaldūs visuomeniniai savivaldos židiniai. Šie visuomeniniai dariniai, savarankiškai susikūrę ir įregistruoti nustatyta tvarka, įgyja teises ir galią spręsti daugelį bendruomenės uždavinių, organizuoti bendruomenę sutartiniems veiksmams ar darbams, atstovauti bendruomenės reikalams savivaldybėse, kitose valstybės institucijose, kelti kandidatus į vietos savivaldą, Seimą. Bendruomenė, sutelkusi savas ar pasitelkusi iš šalies teisininkų pajėgas, jau įveikia biurokratinius barjerus, išmintingesni, labiau politiškai išprusę bendruomenės nariai jau gali patarti rinkėjams, demaskuodami nerealius kandidatų į valdžias pažadus, informuoti bendruomenės narius apie naujus įstatymus, naujas galimybes pasinaudoti valstybės teikiama parama. Jei mokyklose pilietiniam ugdymui šioks toks dėmesys yra skiriamas, tai suaugusiems pilietiškumo mokyklų nėra. Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė – savivaldos lopšys ir pilietiškumo mokykla.

Nelengva suburti vietos bendruomenę, nes okupacijos metais dirbtinai kurpti kolektyvai netapo normalaus, skaidraus ir šilto bendravimo pavyzdžiais, bet virto žmonių susvetimėjimo priežastimi. Beje, tai, pasirodo, išliko ilgam. Burtis į vietos bendruomenes paskatino poreikis kolektyviai pasipriešinti biurokratiniam valdymui. Deja, nei paskatos, nei paramos bendruomenės iš valstybės nesulaukia, o pasipriešinimas bendruomenių kūrimuisi akivaizdus.

Tikroji savivalda prasideda ten, kur bendruomenė, geriausiai matydama savo problemas ir poreikius, imasi tvarkyti vietos reikalus, daro poveikį administraciniam valdymui bei sprendimų priėmimui „iš viršaus“. Savivaldybių administracijos bendruomenių darinius, kylančius „iš apačios“, laiko neparankiais administraciniam valdymui. Štai todėl net imasi priemonių žlugdyti natūraliai besikuriančias bendruomenes.

Antai Vilniaus seniūnijose veikė ir formaliai kai kuriose seniūnijose tebeveikia demokratiškai išrinktos bendruomenių tarybos. Tačiau 2006 m. birželio 28 d. Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1242 patvirtino Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, kuria vadovaujantis, buvo išrinktos neva visuomeninės seniūnijų bendruomenių tarybos.

Šių tarybų sukūrimą pagal minėtą įsakymą organizavo seniūnai. Iš tikrųjų jos ir yra tiesiogiai pavaldžios seniūnams, tačiau jų balsas greta veikiančių, gyventojų išrinktų bendruomenių tarybų įvardijamas kaip bendruomenių balsas. Taigi seniūnijų ribose veikia dvi bendruomenės tarybos, nors seniūnijos gyventojų bendruomenė viena. Taigi skaldant iki šiol naikinami net tikrosios savivaldos (demokratijos) pradai.

Kai po dešimtmečių apsižiūrėta, kad viešai skelbiama, tačiau realiai neveikianti, partokratiškai tvarkoma demokratija nebetenkina visuomenės, jau akis bado ir valdžioje esančiųjų duotas leidimas (tarsi demokratinėje valstybėje galimas draudimas) rinkti miestų merus tiesiogiai. Tačiau artimiausi visuomenei valdžios atstovai – seniūnai – palikti administracijos ir partokratijos pavaldumui, nes jų įtaka tiesiogiai renkant merus turi didžiulę vertę, – gali pakreipti rinkėjus administracijos ir partokratijos naudai.

Išvešėjusios administruojamos savivaldos ir artėjančių miestų merų rinkimų akivaizdoje veiklios vietos bendruomenės turėtų įsijungti į rinkimų kampaniją, prabilti visu balsu, palaikyti joms tinkamus kandidatus.

Bus gundymų, bus pažadų. Todėl visuomenė ne ausis į būsimų kandidatų kalbas, kurios paprastai prilygsta lakštingalų suokimui, turi nukreipti, o skvarbų žvilgsnį į kandidatų dorą, nuveiktus darbus, žodžio laikymąsi praeityje bei požiūrį į demokratiškos, o ne į administruojamos savivaldos tvirtinimą.

Tiesioginiai merų rinkimai, žinoma, nėra esminis įvykis valstybės politiniame gyvenime, tačiau ir nemažas žingsnelis į demokratijos pilnatvę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija