2015 m. vasario 27 d.    
Nr. 8
(2128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tikėjimo kelionėje drauge su mokiniais

Audronė Gelžinienė

Parodos atidarymo akimirka

Jolantos Šalkauskaitės darbas „Trokštu“

Vilnius. Lietuvos medicinos biblioteką, įsikūrusią Kaštonų gatvėje, puikiai žino ne tik gydytojai bei kitų medicinos sričių specialistai, bet ir daug Lietuvos menininkų. Prieš 20 metų bibliotekos direktorės iniciatyva čia buvo pradėtos rengti dailės parodos. Šiemet, sausio 15-ąją, Lietuvos medicinos biblioteka savo lankytojus ir svečius pamalonino nežiemiškai šilta staigmena. Tą ketvirtadienio popietę į biblioteką gausiai rinkosi šiek tiek neįprasta publika – Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazijos ir „Medeinos“ pradinės mokyklos jaunieji auklėtiniai, jų tėveliai, draugai, mokytojai. Jaukus šurmuliukas netrukus pavirto gražia švente, nes čia surengtas parodos „Drauge su mokiniais“ atidarymas. Susirinkusiuosius pirmoji giesme „Ave Marija“ pasveikino dailininkė Grytė Pintukaitė. Skambiomis dainomis džiugino Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazijos jaunučių choras „Kregždelė“ (vadovė – Jelena Skupienė), fleita grojo šios mokyklos antrokė Gotautė Marija Valytė. Nuoširdžius sveikinimo žodžius parodos dalyviams tarė Medicinos bibliotekos informacinio skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė ir atkreipė dėmesį, kad šioje bibliotekoje niekada nebuvo tiek daug vaikų. Kalbėjo Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vikaras kun. Albert Bortiak bei prof. Arvydas Šaltenis. Jis skatino vaikus ir toliau nepaliauti kurti. Malonia staigmena tapo „Medeinos“ pradinės mokyklos mokinių paruošta meninė programa. Vaikai deklamavo, giedojo giesmes, grojo, minė mįsles, dalino prizus.

Kad ši unikali paroda būtų prieinama bibliotekos lankytojams ir svečiams, iš širdies pasidarbavo Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja, parodos kuratorė, grafikė Viktorija Daniliauskaitė. Tikybos mokytojos Jolantos Šalkauskaitės ir jos mokinių piešinių parodą „Drauge su mokiniais“ kuratorė pavadino itin išskirtine. „Dailininkės Jolantos, šioje bibliotekoje savo darbus eksponuojančios jau ne pirmą kartą, nuostata – būti ištikimai savo įsitikinimams. Darbuose emocine asociatyvia kalba, naudojant konkrečias tikrovės nuorodas, subtiliomis užuominomis evangelizuoti, skelbti Dievo Žodžio tiesą yra brangintinas reiškinys. Dėstydama tikybą Vilniaus mokyklose, dailininkė ne tik kalba perteikia žinias, bet pasitelkia ir piešimą, kaip būdą, pavaizduoti, sukonkretinti gautą patirtį. Taip atsirado daugybė mokinių piešinių, kurie savo nuoširdumu paperka žiūrovą“, – sakė grafikė Viktorija Daniliauskaitė.

Šiai parodai dailininkė Jolanta pristatė didžiulį pluoštą, daugiau negu 1000 A4 formato vaikų piešinių, kuriuos kuratorė atrinko, sugrupavo pagal temas. Tai iš tiesų buvo didelis, atidus ir kruopštus darbas. Šioje parodoje eksponuojami dailininkės Jolantos Šalkauskaitės 2012–2013 metais atlikti darbai, kaip ji pati įvardija, gimę tikėjimo kelionėje, stengiantis klausytis Vienintelio Tikrojo Mokytojo, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, gimusio Betliejaus tvartelyje, balso“. Dailininkės Jolantos mokinių piešiniai yra gyvo jų tyrų širdelių tikėjimo liudijimai. Vaikai savo piešiniuose vaizduoja Jėzų ir Mariją, ypač Aušros Vartų Madoną, apaštalą Paulių, šventuosius J. Bosko ir s. Faustiną, angelus, skrajojančius su aureolėmis, kurie, anot parodos kuratorės, primena pačius vaikus, dažnas nupiešęs kryžius, Nukryžiuotąjį Jėzų, bažnyčias, vaizduotėje gimusius miestus ir pilis. Parodoje negali nepastebėti, kiek daug vaikų yra nupiešę Palaimintojo Jurgio Matulaičio portretų. Lietuvos Bažnyčia 2012-uosius metus buvo paskelbusi Palaimintojo J. Matulaičio metais, tad vaikai turėjo progų daugiau sužinoti apie šį didį žmogų, skaitė jo dienoraščio mintis, meldėsi, ir tai atsispindi jų piešiniuose. Kadangi paroda atidaryta praėjus Kalėdoms, daugybėje vaikų piešinių – Kūdikėlio Jėzaus gimimo motyvai. Ir kiekvienas tą nuostabų Kalėdų stebuklą įsivaizduoja ir piešia savaip, unikaliai ir nepakartojamai. Grafikė Viktorija Daniliauskaitė atkreipė dėmesį, kad „nors šioje parodoje eksponuojami vaikų piešiniai yra greitai nupiešiami, į juos nėra įdėta daug laiko, tačiau jų stiprybė – nuoširdumas ir atvirumas, sielos tyrumas ir išraiškos atitikimas“.

Anot dailininkės ir mokytojos Jolantos, per tikybos pamokas pratybų sąsiuviniuose vaikams tenka kurti maldas ar piešti. Mažieji kai kurias užduotis dažniausiai išreiškia piešiniu: besiklausydami dėstomos pamokos, savaime ima piešti. Mokytojai ir sykiu dailininkei tai labai suprantama: „Aš pati kartais, kai negaliu išreikšti savo jausmo ar įspūdžio žodžiais, pradedu tapyti. Vaikai labai dažnai nustebina mane savo giliu Dievo, Jo Meilės, Gailestingumo pajautimu, – savo mokiniais džiaugiasi Jolanta. – Labai dažnai jie ir tikybos pamokai pasibaigus dar nori kalbėtis, suprasti ar išsiaiškinti jiems aktualius tikėjimo, šeimos ar net pasaulio pabaigos klausimus“.

Parodoje „Drauge su mokiniais“ galėjome matyti, kaip dažnai ant balto popieriaus lapo išsilieja ne tik piešiniai, bet ir šviesios vaikų mintys, gimusios maldos, apmąstymai ar net eilėraščiai. Aš turiu dabar eiti pas Dievą, kad įteikčiau jam didelę dovaną. Kažin, ar Dievas džiaugsis, kad aš ateisiu. Ar aš visuomet gerai elgiausi, buvau darbštus ir paklusnus? Ne, ne visuomet. Ir todėl labai man dabar nesmagu. Marija, miela Dievo Motina, leisk man šauktis tavo pagalbos. Šventoji Marija, Dievo Motina, užtark mane ir pasakyk Jėzui, kad aš labai noriu būti geru Jo vaiku, – rašo ketvirtokas, kuris piešinį su šiais žodžiais paliko mokyklos budinčiai ir paprašė perduoti savo tikybos mokytojai Jolantai. Sveikas, Dieve, malonu su Tavimi kalbėti. Aš jaučiu, kaip Tu visus mus myli. Jeigu Tavęs nebūtų, tai visur būtų kruvinos ašaros ir tamsa. Tu esi mano gyvenimas, Dieve. Tu visus mus sukūrei, Dieve, Tu – mūsų Gerasis Globėjas. Aš Tau melsiuos kiekvieną kartą ir būsiu su Tavimi visada, – savo tikėjimą visa širdimi išpažįsta Adomas Šepetys. Marija, Tu esi ne tik Jėzaus, bet ir mūsų geroji Mama. Ačiū Tau, kad padedi ir saugai mus. Dėkoju už viską, ką tu mums padarei. Dėkoju Tau, Dieve, kad sukūrei mane. Aš Tave myliu, – rašo Nikolė.

Tokių vaikų piešinių, kurie, anot Jolantos, „yra gimę skaitant ir apmąstant Dievo žodį, drauge ar asmeniškai meldžiantis, bandant kaip pranašui Samueliui įsiklausyti į Dievo kalbėjimą“, mokytoja yra sukaupusi išties daug. Susidarytų dar koks kitas tūkstantinis pluoštas. „Vaikai savo piešinių dažnai net nevertina. Kartais surenku labai gražius, išmestus jų darbus“, – sakė mokytoja. Pasitaiko ir malonių netikėtumų. Štai viena mergaitė, kuriai tėvai neleidžia lankyti tikybos (o ji labai norėtų!), mokytojai perdavė savo piešinius, kuriuose ji pavaizdavo angelą ir Mariją. Ir šie piešiniai kartu su didžiule šūsnimi visų tų, kurie nebetilpo į ekspoziciją, buvo sudėti aplankuose, taigi kiekvienas lankytojas galėjo juos pasklaidyti ir pamatyti.

Jaunieji parodos autoriai labai džiugiai sutiko žinią, kad jų darbeliai bus eksponuojami. Smagu, kad vaikai trokšta dalintis savo tikėjimu su kitais. Dailininkė bei tikybos mokytoja Jolanta turi svajonę, kad šie piešiniai, o ir kiti nauji gimstantys vaikų tikėjimo liudininkai rastų Vilniuje kokią nuolatinę pastogę. „Galėtų būti koks vaikų centras, studija ar patalpos, kur vaikai savo darbus atneštų, pasidalintų su kitais savo tikėjimo žinia. Juk jie labai daug gali padaryti, jei žino, kad kažkas tuo domisi. Taigi ši paroda, buvo tarsi startas, tramplinas į kitus planus: kaip būtų gerai kokią knygelę ar atvirukus išleisti su vaikų piešiniais“, – svajoja Jolanta.

Gera čia buvo užsukti. Ėjai nuo piešinio prie piešinio, ir negalėjai likti sotus, atsigerti ir atsigėrėti, apėmė nuostaba: iš kur toks atviras tikėjimo nuoširdumas, stiprybė ir jėga, trykštanti šioje parodoje? O kad niekada neužgestų tai, kuo vaikai tiki ir išpažįsta! Jeigu šie dar liauni Lietuvos piliečiai savo širdelėse išsaugos brangią tikėjimo dovaną tarsi neįkainojamą perlą, Lietuva atsilaikys, ji ne tik liks gyva, bet ir prisikels naujesniam, gražesniam ir teisingesniam gyvenimui su Dievu!

„Dieve, neleisk į mūsų pasaulį, į mūsų namus trečiojo pasaulinio karo. Ačiū, kad mus saugai ir ganai“, – savo širdyje išsinešu tokią svarbią šioms dienoms mažos tikinčios mergaitės Ūlos maldą. O akyse išlieka mokinukės Otilijos piešinys, kuriame ji pavaizdavo angelo ir velnio grumtynes... Dieve, neleisk, Angele, nugalėk...

„Mielas Dieve, aš pasitikiu Tavimi. Be Tavęs nebūtų nuostabaus gyvenimo“, – sustiprina mano viltį antrokė Deimantė Stumbraitė ir jos besišypsantis angelas.

Viliaus J. Lunevičiaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija